Raseinių krašte sukurti produktai užkariauja pasaulio rinkas
Alio Raseiniai
Turinį įkėlė
Raseinių krašte sukurti produktai užkariauja pasaulio rinkas...Praėjusiais metais Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Raseinių atstovybė, bendradarbiaudama su Raseinių rajono savivaldybe, pirmą kartą organizavo konkursą „Sukurta Raseinių krašte“. Šio konkurso tikslas – skatinti lietuviškų aukštos kokybės, konkurencingų Lietuvos ir užsienio rinkose produktų gamybą, jų vartojimą, o kartu ir verslo plėtrą regione. Konkurse dalyvavo ir paraiškas apie savo kuriamus inovatyvius, išskirtinius produktus ir paslaugas pateikė septynios Raseiniuose įsteigtos ir savo verslą plėtojančios įmonės. Kompetentinga komisija, sudaryta iš KPPAR, Raseinių rajono savivaldybės ir viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“ atstovų, išrinko dvi įmones – laureates. Specialiuoju prizu KPPAR viceprezidentas Vytis Arlauskas ir KPPAR Raseinių atstovybės narystės koordinatorė Vaida Gruzdžiūnienė už išskirtinumą, autentiškumą, lietuviškų tradicijų puoselėjimą ir Lietuvos vardo garsinimą apdovanojo Moniką Tautkienę – jos kuriamos tautinės juostos jau yra pelniusios ne vieną pripažinimą Lietuvoje ir pasaulyje. O nugalėtoju tapo „Šerkšnų šeimos bitynas“ už modernumą, inovacijas, ilgaamžiškumą ir žinomumą ne tik Lietuvoje, bet ir tokiose rinkose, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, Didžioji Britanija. Šių šalių parduotuvių lentynose galima rasti ir paskanauti ekologiškos „Šerkšno medaus“ produkcijos. Jų gaminys – „Medaus rinkinys lagaminas“. Nuo kelių avilių iki modernaus bityno Susitikę su Regina, Jurgiu ir Dainiumi Šerkšnais Girkalnyje esančiuose jų namuose pasikalbėjome, kaip esant tokiai didelei konkurencijai tarp bitininkų pavyko sukurti modernų bityną ir išskirtinius medaus produktus. „Bityno kūrimas mūsų šeimoje prasidėjo nuo tėvų. Jie dar sovietiniais laikais turėjo prie namų keletą avilių, o mama buvo kolūkio bitininkė, tad bitininkauti išmokome iš mamos. Po kurio laiko kolūkiai iširo, bitynas sumažėjo, tik dėl savęs turėjome keliasdešimt avilių. Daug metų laikėme 6–8 bičių šeimas. Aš dirbau Elektrėnų elektrinėje, bet atėjo toks laikas, kai panorome grįžti į kaimą ir pradėjome plėsti bityną. Gavome paramas, su jomis po truputį ir augome, kūrėme naujus produktus, kurie mus tempė į viršų. Dabar turime apie 600 avilių, tas skaičius svyruoja. Aviliai yra vežiojami. Juos vežame į Kėdainių rajone esančius grikių laukus, yra avilių ir apie Girkalnį 30 kilometrų spinduliu. Suderiname su ūkininkais, kur norėtume pastatyti avilius, jie taip pat būna suinteresuoti, paruošia vietą. Laukinių pievų sudėtingiau rasti, nes kone kiekvienas laukų kampas išdirbtas“, – apie bityno plėtrą pasakojo Dainius. Ieškojo įdomesnių produktų Pasak Šerkšnų, pradėjus didinti bityną teko važiuoti į muges, į šventes pardavinėti savo produkcijos: „Mugėse jautėme, kad tik medus nėra pirkėjams labai įdomus produktas, tad ieškojome įdomesnių variantų. Maišėme medų su imbiero sultimis, bet tai nebuvo labai stabilus produktas. Vėliau bandėme medų maišyti su liofilizuotais vaisiais, uogomis, vaistažolėmis. Tai buvo idealus produktas ir greitai išpopuliarėjo. Buvome pirmieji gamintojai, dabar daugelis bitininkų medų maišo su vaisiais, vaistažolėmis. Liofilizuotus vaisius ir uogas, vaistažoles perkame iš tiekėjų, nes patiems pasigaminti būtų per sudėtinga – reikėtų šaldytuvų, technikos. „Medaus rinkinys lagaminas“, už kurį gavome apdovanojimą, labai populiarus. Jis nebrangus, medaus indeliai nedideli, labai patogu paragauti.“ Pasak Dainiaus, per sezoną bičių šeima suneša vidutiniškai apie 100 kilogramų medaus, o bityne yra net 600 šeimų. Tad buvo įdomu sužinoti, kaip „Šerkšnų šeimos bitynas“ sugeba realizuoti tokį nemenką jo kiekį. „Produkciją parduodame Lietuvoje didžiosiose šventėse, kalėdinėse mugėse ir eksportuojame į Japoniją, Jungtines Amerikos Valstijas, šiek tiek į Didžiąją Britaniją. Pavyko rasti partnerių, kurie dirba, populiarina mūsų produkciją. Japonai ima apie 40 pozicijų medaus ir 40 pozicijų žvakių. Su užsienio rinkomis reikia dirbti, turi būti joms įdomus. Mano žmona Viktorija jau trečią kartą su verslo misija ruošiasi į Japoniją. Prekybos centrai nori gryno medaus, o mugėse reikia įvairovės. Japonai labai vertina liepų medų. Konkurencija tarp bitininkų labai didelė. Mes dar išgyvename, kitiems sunkiau. Didmeninėje prekyboje labai nukritusios medaus kainos. Anksčiau nemaži medaus kiekiai iškeliaudavo į Europą, Lietuvoje nebuvo pertekliaus, o dabar atsirado. Anksčiau bitininkai supirkėjams medų parduodavo už normalią kainą, dabar patys pardavinėja turguje. Mes ieškojome išskirtinių stiklainių, kūrėme išskirtines etiketes, kad mūsų produkcija patrauktų akį. Mūsų etiketės profesionaliai padarytos. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrina, kas surašyta ant produkcijos etiketės. Kai pradėjome gaminti su uogomis maišytą medų, niekas nežinojo, kaip turėtume ženklinti produktą. Ženklinimo reikalavimai buvo pasenę, o naujas produktas – jau rinkoje. Buvome pirmieji, mynę biurokratijos takus. Lietuvoje kilogramas medaus kainuoja 5–6 eurus, o Japonijoje ar Amerikoje pusė kilogramo medaus kainuoja 20 eurų arba tiek pat dolerių. Tačiau mes tokios sumos už medų negauname, gauname Lietuvos didmenos kainą. Brangiau neuždirbame, ar medus važiuoja į Japoniją, ar į Ameriką“, – pasakojo D. Šerkšnas. Regina, profesionali bitininkė, prisiminė anekdotinių situacijų, kai pirkėjai piktinosi aukšta jų medaus kaina: „Tiek daug už kilogramą medaus prašote, taigi bitės jums atneša medų, o jūs tik jį parduodate“, – sako kai kurie pirkėjai. Tačiau jie nežino, kiek darbo reikia įdėti, kol medus juos pasiekia. Mūsų darbuotojos, atėjusios dirbti į bityną, nieko nežinojo apie bites, o kai padirbo, sakė net neįsivaizdavusios, kiek čia yra darbo. Mes dirbame visus metus, o bitės tik penkis mėnesius. Kiekvienas sezonas skirtingas. Reikia žinoti, kaip bites gydyti, maitinti. Kovojame su bičių erkėmis, nes bičių neliktų. Negalime leisti bičių šeimoms išnykti, nes tai mūsų verslas. Erkės pažeidžia perus, prisitvirtina prie bičių ir minta jų krauju, užkrečia jas virusais. Bitė numirti skrenda į lauką ir taip avilys lieka tuščias. Šie metai nedžiugina – viskas žydi, o bitės avily, nes šalta. Balandžio pradžioje bitės gerai medų nešė, tačiau jo neėmėme, laukėme pienių. Suneštą medų, nors gal ir ne visą, bitės suvalgys. Nespėjome prijungti svarstyklių, kurios rodo, kiek bitės medaus parnešė, kiek suvalgė. Pirkėjai dažnai klausia, ar medaus nemaišome su cukrumi, ar į medų nededame krakmolo. Nepažįstame nė vieno bitininko, kuris medų maišytų su cukrumi. Tokie įtarimai tikriausiai atėjo iš senų laikų. Mes pirmieji pirkėjams mugėse ir šventėse leidome ragauti medaus, pasakojame, kuo vienas produktas skiriasi nuo kito.“ Šerkšnai pastebėjo, kad lietuviai mėgsta medų, sumaišytą su liofilizuotais svarainiais, prieš šventes dovanoms perka medaus rinkinius. Planuose ir apiterapija Apiterapija – gydymo ir profilaktikos metodai, kuriuose naudojami bičių gaminami ir surenkami produktai, taip pat bičių nuodai. Ši terapija Lietuvoje sparčiai populiarėja. Pasiteiravome Šerkšnų, ar jie savo bityne negalvoja užsiimti apiterapija. „Mano žmona baigė pirmus Lietuvoje apiterapijos kursus. Tik baigusieji kursus gali tuo dalyku užsiimti, priešingu atveju tai nelegalu ir draudžiama. Ateityje ji planuoja užsiimti apiterapija, gaminti gydomuosius tepalus“, – sakė Dainius. Margos juostos džiugina ir jubiliatų, ir parodų lankytojų akis Specialiuoju prizu už lietuviškų tradicijų puoselėjimą bei Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanotos ariogališkės audėjos M. Tautkienės paklausėme, kas paskatino ją, jauną moterį, tapti audėja? „Mūsų šeimoje austi pradėjo tėvelis. Jis audimo stakles pamatė pas mamos seserį, jam patiko ir nutarė pats išmokti austi. Važiavo mokytis pas audėjus, vėliau nusipirko savo stakles ir sėkmingai audė 25 metus. Tėvukas pats kūrė audimo raštus, nemažai yra likusių senovinių raštų. Juostų raštuose dominuoja tulpės – meilės simbolis ir ąžuolo lapai – stiprybės simbolis. Buvo ir toks atvejis – tėtis darė siūlų metimą ant staklių būgnų, nusivilko megztinį ir staiga sako: „Gavau raštą!“ Pasirodo, ant tėčio megztinio buvo raštas su neryškiomis gėlėmis, tai jis tą raštą nukopijavo, sumažino ir pagamino kortas audimo raštui. Tėtis yra meniškos sielos žmogus: drožinėjo, tapė paveikslus, o dirbo Betygaloje gaisrininku. Baigusi vidurinę mokyklą, baigiau kirpėjos mokslus, po to Kaune dirbau prekyboje. Tėtis pradėjo manęs prašyti, kad pabandyčiau austi: „Eik, pabandyk, tu kruopšti, gal patiks, tau turėtų pavykti“, – vis kartodavo man. Pabandžiau ir taip užsikabinau. Grįžome iš Kauno gyventi į Ariogalą ir štai audžiu jau turbūt 25 metus. Įstojau į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, ateityje norėčiau užlipti ant aukštesnio laiptelio – tapti liaudies menininke“, – apie savo, kaip audėjos, kelio pradžią ir ateities planus pasakojo M. Tautkienė. Geriausia amato reklama – mugės „Prisiaudusi juostų, dirželių ir kitokių gėrybių pradėjau galvoti, kur jas parduoti. Pirmą kartą nuvažiavau į Kaune vykusią mugę paraginta draugės. Pirmoji mano palapinė buvo maža, tilpo nedaug prekių, tačiau žmonės gėrėjosi mano darbais, sulaukiau daug pagyrimų. Nuo tada pradėjau važinėti į Kaziuko muges Kaune ir Vilniuje. Beje, daugelis galvojo, kad aš perpardavinėju gaminius, netikėjo, kad jauna moteris moka taip dailiai austi. Mugėse man svarbiausia ne uždarbis, o bendravimas, dvasinė atgaiva. Labai šviesu ir gera būna sieloje, kai žmogui patinka mano darbai, juos pagiria. Būna, kad ateina žmogus pasipasakoti savo problemų – smagu žmogui širdį pamaloninti. Vienos mugės metu mano palapinėje apsiverkė garbaus amžiaus moteris, net išsigandau, kad jai kas nors su sveikata atsitiko. Pasirodo, ją sugraudino mano dirbiniai. Ji graudindamasi sakė: „Dieve, kokia jūs šaunuolė, išsaugojote močiučių palikimą.“ Aš atsakiau, kad už tai tėveliui turiu dėkoti. Nuo tada visada turiu mineralinio vandens buteliuką, kad turėčiau, ką pasiūlyti jautresniems žmonėms. Mano išaustais dirbiniais mugėse žavisi vaikai, būna, kad kaklajuosčių pirkti ateina kareiviukai. Jauniausias pirkėjas, įsigijęs Kaziuko mugėje mano austą kaklajuostę, buvo 18 metų vaikinas. Tai nėra jaunimo prekė, daugiau jas perka vyresnės kartos vyrai. Mugėse parodai save, su žmonėmis pabendrauji, man tai yra labai svarbu. Nemėgstu pirkėjams piršti prekių, stengiuosi to nedaryti. Jeigu matau, kad žmogus žiūri, dairosi, kažko ieško, tada galiu prieiti. Kad iš mano palapinės žmonės išeitų nieko nenupirkę, retai pasitaiko. Pastebėjau, kad Kaziuko mugėse pirkėjai pirmą dieną apžiūri prekes, kitą dieną grįžta, o trečią dieną pirkdami tikisi nuolaidos, nes tai paskutinė mugės diena“, – savo pastebėjimais dalijosi M. Tautkienė. Moteris turi ir nuolatinių klientų. Jos austomis kaklajuostėmis puošiasi ansamblio „Nemakščių vyrai“ dalyviai, kavinės užsako padėkliukų, ariogališkės austa kaklajuoste puošėsi dainininkas Liudas Mikalauskas. „Savo rankdarbius pardavinėju gėlių salonuose, knygynuose, suvenyrų parduotuvėse. Mugėse dalinu vizitines korteles, tai žmonės mane susiranda pagal feisbuko paskyrą. Juostas, padėkliukus, diržus siunčiu ir į kitus miestus. Dabar lengva parduoti dirbinius, sunkiau buvo mano tėveliui. Tada nebuvo interneto, paštomatų, tad jis prisikraudavo mašiną juostų ar diržų, kaklajuosčių ir važiuodavo per Lietuvą siūlydamas savo kūrinius parduotuvėms“, – pasakojo ariogališkė audėja. Laimė, kai darbas patinka Visas negandas ir nelaimes, atsitinkančias audimo dirbtuvėlėje, moteriai atperka pasitenkinimas darbu: „Man audimas kaip narkotikas. Myliu, gerbiu savo darbą, todėl dirbtuvėlėje praleisto laiko neskaičiuoju. Žiūrėk, tos minutės pavirsta į pusvalandį ar valandą. Smagu žaisti su spalvomis, raštais. Per dieną išaudžiu 10–15 juostų. Juostą galiu išausti per valandą, o štai smulkesniems rankdarbiams, tokiems kaip skirtukai, reikia ir 1,5 valandos“, – pasakojo pašnekovė. M. Tautkienės audinių paroda buvo organizuota Seime, neseniai su jos rankdarbiais Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje galėjo susipažinti ir rajono gyventojai.
Autorius: Auksė PLUŠČIAUSKĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
