Papuošusi namus vilkaviškietė nesustojo kurti

Indrę Venclovienę rajono gyventojai geriausiai žino kaip Vilkaviškio socialinės pagalbos centro darbuotoją ir baro „G3“ savininkę. Visgi pastaruoju metu moteris ryškiau ima šviesti ir meno pasaulyje.

Norėjo pasipuošti

Maždaug prieš ketverius metus tapybą atradusi I. Venclovienė šiandien be jos nelabai įsivaizduoja savo gyvenimo. Įdomu tai, kad dabar teptuką ir dažus kone kiekvieną dieną į rankas imanti moteris anksčiau niekaip nebūtų patikėjusi, jog tai taps jos kasdienybe.

Mokykloje Indrė mokėsi labai gerai, tačiau dailė tikrai nepatekdavo tarp mėgstamiausių pamokų. Vilkaviškietė net prisipažino, kad jų metu piešdavo tik tiek, kad gautų gerą pažymį, tačiau pats procesas neteikdavo jokio malonumo. Viskas pasikeitė vėliau, kai moteris su vyru Povilu ėmė remontuoti namus. Prie naujo interjero norėjosi ir naujų sienas papuošti galinčių paveikslų. Kai Indrė pradėjo domėtis jų kainomis, suprato, kad tiek mokėti negali.

„Mane jau tada viliojo abstraktusis menas. Ėmiau savęs klausti, negi pati nesugebėsiu nutapyti vieno kito paveikslo? Nusipirkau drobę, reikiamų įrankių, internete susiradau informacijos apie piešimo technikas ir pradėjau kurti“, – šyptelėjo pašnekovė.

Unikalūs darbai

Šiandien I. Venclovienė – jau gerai įgudusi menininkė. Per ketverius metus ji sukūrė ne vieną išskirtinio grožio paveikslą, kurie puošia ne tik jos pačios namus. Moteris juokauja, kad net neįmanoma lyginti pirmųjų ir dabartinių jos darbų, tačiau pripažįsta, kad visi jie – savotiškai žavūs.

Tapydama vilkaviškietė naudoja įvairias technikas: purškia, lieja, tepa. Proceso metu ji taip pat į pagalbą pasitelkia skirtingus įrankius: kempines, menteles, teptukus ir kt. O kartais piešia tiesiog pirštais.

„Iš tikrųjų tapau pagal nuotaiką. Kaip tuo metu jaučiuosi, taip ir dėlioju spalvas, raštus. Būtent dėl to neįmanoma sukurti vienodų darbų. Gali gautis tik panašūs, tačiau bet kokiu atveju visi jie bus skirtingi ir unikalūs“, – pasakojo Indrė.

Žiūri savikritiškai

Namo rūsyje dirbtuves įsirengusi vilkaviškietė paprastai įkvėpimo semiasi iš muzikos. Ji juokauja, kad be dainų skambesio greičiausiai negalėtų piešti. Apskritai, muzika I. Venclovienę lydi nuo mažų dienų. Be jos vaikystėje Indrė net negalėdavo užmigti.

Nors piešia tik ketverius metus ir teigia vis dar ieškanti savęs, moters darbuose jau galima įžvelgti ir savitą stilių.

Didžiojoje dalyje jos paveikslų matomi peizažo kontūrai, nors ji pati prisipažįsta specialiai jų nesistengianti piešti. Taip pat Indrės kūryboje vyrauja šviesios, žemiškos spalvos: rusva, pilka, žalsva, samanų.

Paprastai piešdama vilkaviškietė atsipalaiduoja, užmiršta visus gyvenimo rūpesčius, visiškai atsiduoda kūrybai. Tiesa, kurdama paveikslus svetimiems žmonėms ji jaučia tam tikrą įtampą ir atsakomybę.

„Esu labai savikritiška. Nors iš aplinkinių sulaukiu daug komplimentų, tačiau visada galvoju, kas bus, jei jie mano kūrybos nesupras, kaip reaguos, jei ji pasirodys nepriimtina. Tą dieną, kai reikia piešinį kam nors atiduoti, apskritai vaikštau lyg skustuvo ašmenimis“, – prisipažino pašnekovė.

Mokosi mokykloje

Paprastai tik po darbo vakarais piešiančiai Indrei sukurti vieną paveikslą prireikia bent dviejų savaičių. Kadangi meno kūriniai gimsta etapais, šiek tiek užtrunka, kol nudžiūsta vienas ar kitas dažų sluoksnis ir vėl galima toliau piešti. Be to, kūrybos metu reikia ir įkvėpimo. I. Venclovienės teigimu, pasitaiko ir tokių situacijų, kai klientai laukia savo užsakymo, bet dėl įkvėpimo nebuvimo paskubinti proceso paprasčiausiai neįmanoma.

„Būna dienų, kuomet viskas einasi tarsi iš natų. Dažniausiai nutapyti paveikslus pavyksta ne iš karto. Bet net ir sugadinus juos – ne bėda. Galima viską uždažyti baltai ir pradėti iš naujo. Tiesą pasakius, didžioji dalis mano kūrinių pavyko būtent iš antro sykio“, – pasakojo vilkaviškietė.

Moteris supranta, kad palyginus neseniai įsisukusi į tapybos pasaulį ji dar daug ko nežino, nemoka. Būtent dėl to nuo šio rudens Indrė įstojo į Vilkaviškio menų mokyklą, kurioje suaugusiųjų grupėje tobulina piešimo įgūdžius.

Labiausiai ji džiaugiasi vyro Povilo palaikymu. Jis visada, nieko neslėpdamas išsako savo nuomonę, pastebėjimus ar net kritiką. Tai Indrei leidžia augti ir tobulėti.

Mintys apie parodą

Nepaisant to, kad piešti niekada pernelyg nemėgo, įvairūs rankdarbiai I. Venclovienę lydėjo kone visą gyvenimą. Ji yra išbandžiusi dekupažo techniką, odos apdirbimą, įvairių daiktų dekoravimą, darbą su modelinu ir kt.

„Žinau, kad mano močiutė anksčiau piešdavo ir turguje pardavinėdavo kažkokius paveiksliukus, nors pati to neatsimenu. Taip pat šiuose namuose, kuriuose dabar mes įsikūrę, anksčiau gyvenęs vyro senelis buvo dailininkas. Gal jo dvasia persidavė man?“ – nusišypsojo pašnekovė.

Dvi dukras su vyru auginanti moteris jas bandė įtraukti į tapybą, tačiau bent kol kas ši veikla jų nesužavėjo. Dėl to vilkaviškietė nesuka galvos ir spausti dukrų tikrai neketina. Jai svarbu, kad merginos atrastų sau mielas veiklas.

Pati Indrė žada ir toliau kurti bei paveikslais džiuginti aplinkinius. Moteris vis dažniau net pasvajoja kitais metais Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje surengti autorinę savo darbų parodą. Šį tikslą ji jau yra aptarusi su įstaigos darbuotojais. Belieka palinkėti jai kūrybinių idėjų, įkvėpimo, sėkmės ir kantrybės, o mums – nekantriai laukti būsimos parodos.

Autorius: Andrius Grygelaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama