Istorikė apie žydų žudynes Daukšiuose: „Kelias dienas žemė tarsi krutėjo“

Skaudžius Kėdainių istorijos įvykius kraštiečiai apmąstė simboliniame žygyje

Minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, šalį sujungė bendra pilietinė iniciatyva – daugybėje skirtingų vietų surengti „Atminties kelio“ žygiai. Į tokį leidosi ir būrys Kėdainių rajono moksleivių su pedagogais. Jie nuėjo simbolinį vieną kilometrą iki masinę žydų kapavietę Daukšių kaime žyminčio memorialo. Tuo pačiu keliu prieš 84 metus nekalti žmonės – vyrai, moterys, vaikai, net mamų prie širdies glaudžiami kūdikiai, ir senoliai – buvo varomi į mirtį. Prie memorialo moksleiviai skaitė čia pat – dabar besiilsinčių gojuje, o anuomet tiesiog iškastame griovyje tragišką lemtį sutikusių žydų pavardes. Žuvusiųjų atminimas taip pat pagerbtas žvakių liepsnomis ir tylos minute. Prie mokyklų bendruomenės ypatingą dieną prisijungė ir du rajono tarybos nariai – Lina Šlamienė bei Arūnas Kacevičius.

Dalyvavo 11 mokyklų

„Atminties kelio“ žygis prie masinės žydų žudynių vietos Daukšių kaime organizuojamas jau penktus metus. Jį rengia Kėdainių krašto muziejus.

„Šią iniciatyvą pradėjo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, – priminė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė, istorikė Audronė Pečiulytė. – Manau, kad tai labai prasmingas būdas paminėti skaudžius istorijos įvykius. Atvežti moksleivius autobusiukais prie memorialo, išlipti ir pakalbėti yra viena, bet visai kas kita, nors ir trumpą maršrutą, tačiau nueiti ir einant pamąstyti.

Džiaugiamės, kad šiandien čia dalyvauja net 11-kos Kėdainių miesto ir rajono mokyklų moksleiviai su mokytojais. Jie perskaitė dalį čia, Daukšiuose, žuvusių žydų pavardžių.“

Moksleiviai skaitė Daukšių kaime Antrojo pasaulinio karo metais sušaudytų žydų pavardes./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

A. Pečiulytė atkreipė dėmesį, jog mes, lietuviai, neretai susikoncentruojame tik į lietuvių tautos nelaimes – tremtį, lagerius, dramatiškas partizanų kovas, bet Holokaustas irgi buvo mūsų tautos įvykis.

„Čia nužudyti žydai nebuvo atėjūnai, jie gyveno šalia – tai buvo mūsų kaimynai, auginę čia savo vaikus, kūrę verslus ir Lietuvą taip pat kaip lietuviai, – kalbėjo istorikė. – Deja, per Holokaustą netekome labai daug šviesių žmonių, kurie Lietuvai suteikti galėjo irgi daug.“

Visų pavardžių dar nežinome

Daukšių kaime žydų sušaudyta gerokai daugiau nei memorialinėje lentoje įamžinta pavardžių. Visos jos kol kas paprasčiausiai nėra žinomos.

„Atvažiuoja žydų tiek iš Izraelio, tiek iš JAV ir jie sako šiame memoriale nerandantys čia nužudytų savo giminaičių pavardžių. Šiuo metu darome papildomą pavardžių sąrašą ir po kelerių metų, kai sąrašas truputėlį pailgės, lentą su pavardėmis praplėsime, – sakė A. Pečiulytė. – Pagal nacių statistiką, Daukšiuose buvo sušaudyti 2 076 Kėdainių, Šėtos ir Žeimių, tada priklausiusių Kėdainių apskričiai, žydai.

Izraelio archyvuose esame suradę šiek tiek daugiau kaip 1 000 pavardžių, taigi nežinome dar 1 000.“

Istorikė priminė, jog, be Daukšių, Kėdainių rajone žydai buvo šaudyti dar dviejose vietose: Krakėse, Peštiniukuose, nužudyti 1 125 žydai iš Surviliškio, Dotnuvos, pačių Krakių ir Grinkiškio; Josvainių žydai buvo nuvaryti į Ariogalą ir sušaudyti ten. Bendras skaičius, pasak A. Pečiulytės, galėtų būti gerokai per 4 000. Taigi darbo istorikams, identifikuojant likusias pavardes, dar yra daug.

Penktus metus žygį organizavusio Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė, istorikė Audronė Pečiulytė priminė, jog Daukšiuose sušaudyti žydai nebuvo atėjūnai – jie buvo mūsų bendruomenės dalis./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Negailėjo net vaikų

Žudikų rankos nedrebėjo ginklus nukreipdamos ne tik į bejėgius senolius, bet ir į visai mažulyčius vaikus. Daugiakultūrio centro vadovė atvirauja, kad šį faktą jai minėti skaudžiausia.

„Daukšių kaime nužudyti 599 vaikai, tarp kurių buvo kūdikių, kelerių bei keliolikos metų vaikų. Čia sušaudytos ir Kėdainių ugniagesių vado Codiko Šlapoberskio ketverių bei devynerių metukų dukros, – pasakoja A. Pečiulytė ir priduria, jog Daukšiuose dar mirė 732 moterys ir daugiau kaip 800 vyrų. – Tai kraupūs skaičiai, bet už jų yra žmonės ir jų gyvenimai, likimai, kurie tragiškai nutrūko.“

Žemė krutėjo

Dabar Daukšių kaime esančio memorialo erdvę ir čia žuvusių žmonių amžiną ramybę sergi aukšti medžiai, o anuomet šioje vietoje plytėjo laukai.

„Pagal nuotraukas, čia visur aplink buvo dirbami laukai. Žydus varė iš dabartinio Kėdainių miesto parko teritorijoje buvusių grafo Totlebeno dvaro arklidžių ir sandėlių, kur keletą savaičių žydai buvo laikomi – atskirai moterys ir vaikai, atskirai vyrai, – detaliau paaiškina A. Pečiulytė. – 1941 m. rugpjūčio 28 d. sunkvežimiais pirmiausia sušaudyti buvo vežamos moterys, vaikai ir senoliai, kurie negalėjo paeiti. Juos veždavo grupėmis po 20.

Sovietiniai karo belaisviai buvo iškasę didžiulį griovį. Remiantis liudijimais, pirmiausia žmonėms buvo liepiama nusirengti, palikti drabužius, tada juos suvarydavo į pačią duobę ir sušaudydavo. Kai duobė prisipildė, žmones statydavo prie krašto ir sušaudę numesdavo į duobę. Kūnus užpildavo kalkėmis, kad greičiau suirtų.“

Geresnius drabužius, manoma, išsidalindavo tie patys vokiečiai ir žmonės, šaudžiusieji žydus, o kitus – išveždavo išmesti. Drabužiai būdavo nuvežami ir į miestelių centrus, kur gyventojai juos išsidalindavo.

„Yra liudijimų, kad žemė, kuria užversti gulėjo sušaudytų žydų kūnai, keletą dienų dar tarsi krutėjo, – atskleidė A. Pečiulytė. – Kadangi žmonės žudyti masiškai, greičiausiai kai kurie buvo ne iškart mirtinai nušauti, o sužeisti ir nukritę į duobę dar kurį laiką kankinosi...

Ši vietovė buvo šalia Smilgos upelio, čia augo didžiuliai krūmai. Muziejuje turime užrašę žmonių, girdėjusių tuos šaudymus, atsiminimus. Jie sakė žiūrėję per daržinės langelį, kas čia darosi, nes buvo užvesti didžiulių traktorių varikliai, kurių burzgimas turėjo nuslopinti ir šūvių garsą, ir klyksmus – moterų bei vyrų, tokiu kraupiu momentu šaukusių tiesiog iš nevilties.“

Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Išsigelbėjo du

Vis tik dviem žydams pavyko išsigelbėti, tiesa, ne iš pačios egzekucijos vietos, o kiek anksčiau.

„Kai žydus išvarinėjo iš arklidžių, šie du žmonės pasislėpė tarp sukrautų lentų ir jų niekas nepastebėjo. Sulaukę tamsos jie pabėgo, – pasakoja A. Pečiulytė. – Visą nacių okupacijos laikotarpį šie du žydai slapstėsi. Jiems padėjo būtent Kėdainių krašto žmonės, kurie dabar apdovanoti Pasaulio tautų teisuolių vardais.“

Minėtasis Kėdainių ugniagesių vadas Codikas Šlapoberskis, kaip ir dvi jo dukterys, tragiškos, beprasmės mirties neišvengė, bet taip pat ir nesutiko jos nuolankiai.

„Žydus šaudė nacių kareiviai, tačiau buvo ir lietuvių. Codikas Šlapoberskis, pats būdamas kariškis, nenorėjo lengvai pasiduoti, taigi į duobę įtraukė tokį lietuvį Aleksą Čižą ir, atėmęs iš jo pistoletą, gerokai jį prismaugė, vėliau šis mirė. C. Šlapoberskis dar bandė nušauti vokiečių karininką, bet jau nebesėkmingai – buvo nužudytas. Ši kova buvo desperatiškas myriop pasmerkto žmogaus veiksmas.

Keletas jaunų vyrų, vedami šaudyti, bandė bėgti, bet aplinkui laukai, tad jie iškart buvo nušauti. Kiti klausia – kodėl jie nebėgo. O kur tu bėgsi, kai aplink sargybiniai, ginkluoti automatais, ir šunys?“

Netekome savo gyventojų

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 215 000–220 000 žydų. Skaičiuojama, jog per masines žydų žudynes mūsų šalis neteko 6–7 proc. savo gyventojų. Pasak A. Pečiulytės, Lietuvoje yra daugiau kaip 200 masinių žydų kapaviečių.

„Pačios didžiausios žudynių vietos buvo dvi: Vilniuje, Paneriuose, kur, kaip manoma, nužudyta iki 100 000 žmonių – absoliuti dauguma žydų, bet taip pat ir lenkų, rusų karo belaisvių, lietuvių; o antroji vieta – Kauno devintas fortas, čia žudyti buvo vežami ne tik Lietuvos žydai, bet ir iš Prancūzijos ar iš kitų nacių okupuotų teritorijų, vėlgi čia nužudyta ir karo belaisvių – iš viso daugiau kaip 50 000 žmonių.“

Data neatsitiktinė

Nuo 1994 m. būtent rugsėjo 23-iąją minėti Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną pasirinkta neatsitiktinai.

„Visoje Lietuvos provincijoje nuo 1941 m. liepos iki lapkričio mėnesio buvo šaudomi mažuose miesteliuose ir miestuose esantys žydai, bet vėliau palikti trys didieji getai – Šiaulių, Kauno ir Vilniaus, – istorinį kontekstą primena A. Pečiulytė. – Ten uždaryta buvo ir 40 000, ir 60 000 žydų. Jų iškart nešaudė, nes tai didelis žmonių skaičius, o kitavertus juos naudojo kaip darbo jėgą, kurios naciams reikėjo.

Kai 1943 m. naciai pralaimėjo prie Stalingrado, o vėliau – prie Kursko, jie nutarė, kad žydus vis tik reikia sunaikinti ir 1943 m. rugsėjo 23 d. pradėjo aktyviai naikinti Vilniaus getą – žydai masiškai varyti į Panerius ir ten šaudyti.

Taigi Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai pasirinkta būtent Vilniaus geto sunaikinimo pradžios data. Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena – sausio 27-oji, kada buvo išlaisvinta Aušvico koncentracijos stovykla.“

Autorius: Akvilė KUPČINSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama