Ypatinga motinystė užaugino sparnus: žvaigždes puošianti kraštietė pristato unikalią drabužių liniją

Yra žmonių, kurie iš gyvenimo citrinų geba meistriškai pasigaminti limonado. Kraštietė Jurgita ŠPOKIENĖ – tikrai viena jų. Sudėtingų momentų likimas moteriai atseikėjo dosniai, tačiau kiekvieną išbandymą ji priima kaip galimybę augti. Atsigręžusi atgal veiklaus būdo Jurgita šypsosi prėsko kasdienybės skonio seniai nejautusi. Klausydama širdies ji entuziastingai leidosi ne į vieną gyvenimo avantiūrą: šimtametėje sodyboje įkūrė siuvyklą, pasiryžo kitokiai motinystei, per naktį netikėtai tapo kūdikio mama ir dėl to netgi sustabdė sėkmingą profesinę veiklą, tačiau vėliau pašnekovės karjera vėl šovė į aukštumas – ji pradėjo puošti nuotakas, scenos žvaigždes, o galiausiai sukūrė ir unikalią drabužių liniją, kurią pristatys jau šį šeštadienį Miesto šventės metu vyksiančioje mugėje.

Kokybę tikrino kelis mėnesius

Vasaros pabaigoje Jurgita pirmąsyk atvėrė savo sumanyto projekto „Du pomėgiai“ užkulisius. Čia dviejų krašto kūrėjų darbai atrado netikėtą sintezę – ant Jurgitos siuvamų drabužių atgimsta Jūratės Jodeikienės fotoobjektyvo užfiksuoti mūsų rajono paukščiai.

„Augindama mažus vaikus, negalėjau daug laiko skirti savo mylimai profesinei veiklai – siuvimui, todėl tai darydavau tik priešokiais. Prieš dvejus metus sukūriau vardinę vaikų drabužių liniją „Špokiukai“. Vis tik galvoje kirbėjo mintis, kad norėtųsi kažko ypatingo, originalaus, – pasakoja Jurgita. – Kai mano pažįstama Jūratė Jodeikienė pradėjo fotografuoti gamtą, labai žavėjausi jos užfiksuotais būtent Kėdainių krašto gamtos vaizdais. Kartą krito į akį kadruose pagauti paukščiai. Pamaniau, kad tai galėtų būti puiki aplikacija mano „Špokiukų“ drabužiams.

Irinos Eid nuotr.

Papasakojau Jūratei apie savo idėją ir nutarėme pabandyti. Lenkijoje veikianti įmonė perkėlė keletą nuotraukų ant medvilninio audinio, o aš pasiuvau drabužius. Iš pradžių turėjau įsitikinti, ar aplikacija laikysis, ar skalbiant nedažys net ir balto audinio. Pirmieji kokybės tikrintojai buvo, žinoma, šeimos nariai. Po trejetą mėnesių trukusio eksperimento supratau, kad gaminių kokybė puiki ir galiu juos siūlyti pirkėjams.“

Taip vienos kraštietės fotoobjektyvo pagauti paukščiai nutūpė ant kitos rajono auksarankės sumodeliuotų ir pasiūtų natūralaus audinio drabužių, kuriuos atrasti Jurgita kviečia jau ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

„Tai paprasta, tačiau unikalu: nuo nuotraukos iki paskutinės siūlės sukurta su meile, – pabrėžia Jurgita. – Tikimės, kad žmonės tai įvertins.“

Šiuos išskirtinius drabužius miesto šventės svečiai savo akimis išvysti, pasimatuoti bei įsigyti galės jau rytoj, šeštadienį, nuo 9 val. senamiestyje vyksiančioje menininkų darbų mugėje. Jurgitos palapinė bus įsikūrusi Didžiojoje gatvėje, prie Mokesčių inspekcijos pagrindinio įėjimo.

Saugo močiutės palikimą

Jurgitos rankos jaukintis adatą pradėjo dar vaikystėje, kai keturios anūkės stebėdavo siuvančią močiutę ir jos pamokytos pačios kurdavo lėlėms drabužius.

„Siuvo abi mano močiutės, o tėčio mama, kurios jau nebėra, man perleido savo senąją siuvimo mašiną „Zinger“. Dabar ji – garbingas eksponatas mano siuvykloje, – didžiuojasi pašnekovė. – Taip pat turiu močiutės žirklių, antpirščių. Prieš kurį laiką ėmiau kaupti antpirščių kolekciją. Jei išvykusi ieškau suvenyro namo, tai būna antpirštis. Iš kelionių juos man veža ir visi bičiuliai.“

Jurgitos kolekcijoje puikuojasi keli eksponatai iš itin egzotiškų kraštų – Vietnamo bei Malaizijos.

Sukūrusi vestuvinę suknelę seseriai, pašnekovė atvertė naują profesinį puslapį – proginių drabužių užsakymai ėmė plaukti iš visos Lietuvos./Asmeninio archyvo nuotr.

Svajojo apie kitą profesiją

Šiandien net pačius įmantriausius užsakovų kaprizus paversti stulbinančiu drabužiu gebanti kraštietė nustebina atskleidusi, jog siuvėja tapti ji visai neketino. Būdama paauglė puikiai besimokiusi Jurgita sau piešė kosmetologės ateitį.

„Kai baigiau 10 klasių, draugė pakalbino Kaune mokytis siuvėjos-modeliuotojos specialybės ir iškart įgyti vidurinį išsilavinimą. Nutariau pabandyti, nors didelės traukos siuvimui nejaučiau, – pasakoja kraštietė, šiuo sprendimu gimtuosius Kunionius iškeitusi į didmiestį. – Pradėjus mokytis pasirinktos specialybės, man labai gerai sekėsi. Po kurio laiko pajutau, kad siūti – mano pašaukimas.“

1996 metais baigusi mokslus Jurgita su drauge įsidarbino Kaune – siuvimo fabrike.

„Papuoliau ten, kur siūdavo švarkus. Palaipsniui meistrė pamatė, kad sugebu įveikti sudėtingesnes užduotis, tokių man ir davė – turėdavau įleisti kišenes ir pan.

Su drauge buvome jaunos, po 22 metus, neturėjome šeimos, todėl dirbome ir per naktis. Uždirbdavome tikrai gerai. Vis tik kartą susigundžiau kolegės pasiūlymu išvykti dirbti siuvėja į Vokietiją, – kalba Jurgita. – Tai buvo 2000-ieji: galėjai pabūti Vokietijoje tris mėnesius ir turėdavai mėnesiui grįžti į Lietuvą, paskui vėl galėdavai važiuoti. Aš Vokietijoje praleidau visus metus – negrįžau į Lietuvą, taigi po trijų mėnesių įstatymiškai ten buvau jau nelegaliai.

Nors uždirbdavome didelius pinigus, daug pamatėme, savų lietuvių kolektyvas buvo šaunus, bet dirbome rūsyje, turėjai nuolatos saugotis, kad neįkliūtum policijai, o dar be galo ilgėjausi namų – net verkdavau. Trūko tėvų, sesių, su širdies draugu kūrėme ateities planus... Vieną dieną nusprendžiau – ne, geriau Lietuvoje šersiu kiaules, bet Vokietijoje nedirbsiu.“

Jurgita siuva ir sceninius kostiumus šalies atlikėjams./Asmeninio archyvo nuotr.

Šeimos lizdas – senutėlėje sodyboje

Ryžtingą Jurgitos sprendimą vainikavo ryžtingi veiksmai. Grįžusi į Lietuvą ji ištekėjo ir su vyru įsikūrė paveldėtoje senutėlėje sodyboje Karūnavoje (Josvainių sen.).

„Tas namas buvo šimtametis, – prisiminusi statinio būklę juokiasi Jurgita. – Visas kiauras – žiemą net vanduo vazoje užšaldavo. Bet jauniems viskas tiko – svarbu, kad sava.

Mano tėvai – ūkininkai, tad vyras ūkininkavo pas uošvį. Ūkininkystės neapleidome iki šiol. O tada netoli mūsų namų stovėjo tuščia kiaulidė. Nusprendėme ją atgaivinti – pradėjome auginti kiaules.“

Savo profesijos Jurgita neapleido – vis sulaukdavo prašymų ką nors pasiūti.

„Kartą netikėtai sutikau moterį, kuri Kaune turėjo siuvimo įmonę. Iš jos parsiveždavau sukirptų gaminių ir namie siūdavau. 2007 metais pasitaikė proga perimti bankrutuojančios siuvimo bendrovės veiklą. Įkūriau savo įmonę. Užsiėmėme masine gamyba – siuvome ženklo „Tūta“ sportinę aprangą“, – nenuspėjamus gyvenimo viražus dėlioja moteris.

O įdomiausia tai, kad siuvimo įmonę Jurgita su vyro pagalba įkūrė ne kur kitur, o po tos pačios jau ir šimtmetį spėjusios perkopti medinės sodybos stogu.

„Namas buvo dviejų galų – viename gyvenome mes, o kitame įkūrėme siuvyklą, – šypsosi pašnekovė. – Išgriovėme nereikalingas sienas, pripirkome siuvimo mašinų ir kibau į darbą kartu su šešių siuvėjų kolektyvu.

Pirmi dveji metai buvo klestėjimo, pakilimo laikas, o trečiaisiais ir mūsų veiklą pasivijo ekonominė krizė. Užsakymų turėjome labai daug, bet apmokėjimo už juos nesulaukdavome. Galiausiai, nors ir su ašaromis, bet teko atsisveikinti su nuostabiomis moterimis – savo siuvėjomis. Likau viena ir jau imdavausi tik individualių užsakymų.

Nuo 2010-ųjų ketverius metus siuvimą derinau su Kunionių bendruomenės centro pirmininkės pareigomis.“

Jurgita siuva ir sceninius kostiumus šalies atlikėjams./Asmeninio archyvo nuotr.

Vestuvinė suknelė seseriai

Apie Karūnavos medinuke gyvenančią auksarankę siuvėją geri atsiliepimai keliavo iš lūpų į lūpas, todėl darbo Jurgitai netrūko, o sesers prašymas pasiūti svarbiausią kiekvienos moters gyvenimo rūbą – nuotakos suknelę – pašnekovei atvėrė duris į tikrą pripažinimą.

„Prieš 10 metų jauniausia sesuo man patikėjo sukurti jai vestuvinę suknelę. Rezultatas džiugino ir ją, ir mane pačią kaip siuvėją, – pasidalina Jurgita. – Įkėliau suknelės nuotrauką į socialinius tinklus. Tada pasipylė vestuvinių ir proginių suknelių, kostiumų užsakymai. Sulaukdavau klientų ir iš kitų miestų: Raseinių, Ukmergės, Kauno, net Vilniaus. Bet iki tokių darbų reikia užaugti – ištobulinti įgūdžius.“

Kiek vėliau Jurgitą atrado ir įvairiausi rajono muzikiniai kolektyvai.

„Nė nesuskaičiuoju, kiek jų esu išpuošusi: daug metų siuvau popchorui „Perliukas“, Josvainių, Akademijos, Pelėdnagių, Kalnaberžės, Krakių kolektyvams, netgi gatvės šokėjams, – vardija pašnekovė, o man kyla klausimas, kaip dvi rankos gali tiek spėti. – Kai darbų būdavo itin daug, į pagalbą pasitelkdavau bičiulę siuvėją iš Kauno Viliją Šmitienę. Abi ir per naktis siūdavom. Esu jai labai dėkinga.“

Jurgita pasakoja, kad skirtingo stiliaus drabužius – nuo blizgių sceninių kostiumų iki vestuvinių suknelių ar folkloro ansambliams skirtų apdarų – jai siūti patinka. Moteris dievina profesinius iššūkius.

„Nežinau, ko tik nesu siuvusi, – šypteli Jurgita ir puse lūpų prasitaria pati esanti tipiškas batsiuvys be batų – sau ką nors pasisiūti vis pristinga laiko. – Bet, tiesą pasakius, sau nelabai ir mėgstu siūti – geriau šeimai ar kitiems.“

Į Karūnavą kelią atrado žvaigždės

Ilgainiui į Karūnavos kaimą, kurio pavadinimas toks iškalbingas, kad pridėti nieko nė nebereikia, pradėjo traukti ir Lietuvos scenos žvaigždės. Siūnant drabužius rampų šviesose spindintiems atlikėjams Jurgitos kūrybingumas tiesiog sužydo.

Pašnekovės rankoms savo sceninį įvaizdį patikėjo viena iš atrankos į „Euroviziją“ atstovių. Jurgita puošė talentų konkurso „X faktorius“ dalyvius. Jos darbų turi ir ant raudonųjų kilimų įvairiuose renginiuose žengiančios Lietuvos elito damos. Bene įdomiausia patirtis susiklostė siuvant drabužius stilistei ir influencerei Viktorijai Šaulytei.

„Ji pas mane atvažiavo vieną kartą. Išsimatavome įvairiems drabužiams. Kai reikia, Viktorija man parašo, ko nori, pasiūnu ir išsiunčiu jai. Užsakymai – nuotoliniu būdu, – šypsosi Jurgita ir atskleidžia magišką siuvėjos darbo momentą. – Nuostabus jausmas širdy, kai atiduodi žmogui užsakymą ir jis išeina laimingas. Bet aš laikausi vienos taisyklės – jei tą dieną man nėra nuotaikos, siuvyklos durys lieka uždarytos. Verčiau einu gėlynų ravėti, – juokiasi moteris. – Tikiu, kad siūti turi su gera energija, nes su drabužiu paskui ją perduodi ir tam žmogui.“

Nauji namai atnešė permainas

Tiesa, Lietuvos įžymybes Jurgita priima nebe senajame medinuke. Daug prisiminimų saugojusios sodybos nebėra. Prieš 10 metų pašnekovė su vyru pasistatė naują namą, kuriame moteris įsirengė ir savo darbo kambarį – siuvyklėlę.

Nauji namai porą paskatino žengti ir dar vieną žingsnį – sukurti ypatingą šeimą, ramybės, šilumos ir meilės užuovėja tapusią jau keliolikai vaikų.

„Mūsų namuose dažnai svečiuodavosi krikštasūniai. Vis tik kai pasistatėme namą, pajutome tuštumą – norėjosi, kad vaikų čia būtų nuolat.

Sulaukti savų atžalų mudviem su vyru nebuvo lemta, todėl svajonę turėti šeimą išpildėme tapdami globėjais, – atvirai pasakoja Jurgita. – Žinoma, šį sprendimą priima du žmonės, todėl esu labai dėkinga savo vyrui Ramūnui. Jis nepaprastas. Turint tokį žmogų šalia, gali ir kalnus nuversti, – šiltai taria moteris. – Artimieji mūsų sprendimą globoti taip pat palaikė ir visada padėjo. Mano šeima – mano stiprybė. Mes kartu ir bet kokioje bėdoje, ir džiaugsme.“

Pirmagimė

Tapus globėjais į Špokų gyvenimą atsirito didžiulės permainos. 2016-aisiais Jurgitos ir jos vyro Ramūno šeimoje apsigyveno 9-erių mergaitė, poros iki šiol vadinama pirmagime.

„2015 m. Kėdainiuose kaip tik pradėti organizuoti globėjų kursai. Su vyru pagalvojome, kad pabaigsime kursus, o paskui gal koks lėliukas globoti atsiras.

Belankant mokymus, gruodžio vidury, sulaukiau pasiūlymo globos namuose „Saulutė“ padėti surengti kalėdinę žaisliukų gamybos edukaciją vaikams, – pasakoja Jurgita. – Pradėjome su vaikais kurti žaisliukus. Mano dėmesį patraukė viena mergaitė. Ji buvo tyli, laikėsi atokiai nuo visų. Priėjau prie jos, pakalbinau, padėjau gaminti žaisliuką. Man labai įstrigo jos akys, žvilgsnis.

Kitą dieną paskambinau į globos centrą paklausti, ar ta mergaitė turi globėjus. Sužinojau, kad ne. Pirmą kartą susitikome gruodžio viduryje, o gruodžio 31-ąją jau vežėmės ją prie jūros sutikti Naujųjų metų.“

Jurgitos širdis neapgavo – abu su vyru greitai pajautė, kad norėtų tapti šios mergaitės globėjais. Sausio 13-ąją pora Vaikų teisėms pateikė prašymą, o balandį teismas jų šeimai suteikė mergaitės globą.

Jurgita pamilo naują – tikros šeimos, kurioje auga vaikas, rutiną.

„Veži į mokyklą, į būrelius... Prasidėjo kitoks gyvenimas, kuriuo labai mėgavausi, – sako moteris. – Džiugu, kad mūsų namuose puikiai jautėsi ir mergaitė. Kartą atvežiau ją į mokyklą, o mokytoja, gal net šiek tiek priekaištaudama, pareiškė: „Kol mergaitė gyveno globos namuose, buvo tyli, rami, o kai pas jus apsigyveno, nebeklauso, laksto...“ Aš jai sakau: „Mokytoja, vaikas kaip tik pražydo pajutęs saugumą ir rūpestį.“

Pernakt tapo kūdikio tėvais

Ramią šeimos kasdienybę po trejų metų, 2019-aisiais, nutraukė netikėtas skambutis.

„Man pranešė, kad yra kūdikis, kuriam reikia globėjų. Apsispręsti teko labai greitai. Buvo rugpjūtis – turėjau daugybę uniformų užsakymų. O juk pradėjusi globoti kūdikį, turėjau sustabdyti veiklą ir išeiti motinystės atostogų. Taip ir padariau. Kai naujagimę parsivežėme namo, jai tebuvo 10 parų.

Norėdama greičiau pabaigti užsakymus samdžiau auklę, kad pabūtų su lėliuku. Netrukus jau pati atsidėjau dar nepatirtai motinystei auginant kūdikį, – pasakoja Jurgita, o aš negaliu atsistebėti, kokio jautrumo yra šios moters širdis. – Nė nenumaniau, kuriam laikui kūdikis atkeliauja į mūsų šeimą – gal mėnesiui, gal metams. Bet sužinojusi tos šeimos situaciją, supratau, kad turime jiems padėti. Šią mergaitę globojame jau šešerius metus. Nuo pat pradžių iki dabar kiekvieną savaitę ją vežame pasimatyti su biologine šeima. Biologinę mamą ji vadina mamyte, o mane – mama.“

Su vyru kone pernakt tapę kūdikio tėvais jiedu tvarkėsi puikiai.

„Ar buvo drąsu? – manąjį klausimą susimąsčiusi atkartoja Jurgita. – Mano vyras jautėsi drąsiau ir tvirčiau už mane – tuoj ėmėsi iniciatyvos rūpintis kūdikiu. Netgi naktimis maitinti keldavomės pasikeisdami: vieną naktį – jis, kitą – aš. Vyras ir dabar skiria laiko vaikams, užsiima su jais.“

Šeimoje atsiradusi lėlytės dydžio sesutė daug džiaugsmo suteikė ir poros pirmagimei.

„Būtumėte ją matę, kai važiavome į ligoninę pasiimti kūdikio. Mergaitė tiesiog skriejo laiptais. Iškart pasakė, kad keis sauskelnes, rūpinsis. Taip ir buvo: visi trys kūdikį maudydavome vonelėje, ji vežiodavo sesę vežimėlyje, prižiūrėdavo, žaisdavo. Iki pat šiol jos abi išsaugojusios stiprų ryšį“, – pasakoja Jurgita.

Skambutis ir gyvenimas apsiverčia

Kai antrajai globojamai mergaitei suėjo penki mėnesiai, Jurgita vėl sulaukė skambučio. Man pasiūlė tapti budinčia globėja.

„Pasitarėme su vyru: vaikai tik du, namie vietos yra, budinčių globėjų trūksta. Be to, kol auginu mažiukę, siūti vis tiek negaliu, tad kodėl nepadėti kitam vaikui? – dalinasi moteris, po dar vieno skambučio kuriam laikui staiga tapusi daugiavaike mama. – Taip netrukus į mūsų šeimą, per pat Naujus metus, atkeliavo dvi mažos mergytės – trejų ir ketverių metukų sesutės. Vyriausia dukra labai moka užsiimti su mažais vaikais, tad vėlgi ji tapo mano ramsčiu ir labai padėjo sesutėms greitai apsiprasti naujuose namuose. Mergaitės pas mus pabuvo apie mėnesį, o paskui vėl sugrįžo į savo šeimą.“

Pasiryžusi tapti budinčia globėja, Jurgita sutiko bet kurią akimirką – dieną ar naktį – savo namų duris atverti vaikams, kuriems savose šeimose tapo nesaugu.

„Užmegzti ryšį su mažaisiais paprasčiau, bet štai pelnyti paauglio pasitikėjimą – užduotis ne iš lengvųjų, – patirtimi dalijasi moteris. – Kai prasidėjo kovido pandemija ir buvo paskelbtas karantinas, pas mus iš ligoninės atkeliavo 15-metė paauglė. Tai man buvo nauja, nepatirta.

Pradžia buvo sunki, reikėjo specialistų pagalbos tiek jai, tiek ir man kaip globėjai, kad galėčiau mergaitei padėti. Bet mums pavyko – bendraujame iki šiol: ji grįžta pasisvečiuoti, laiko mus savo šeima, – pasakoja Jurgita, tikinti, kad net susidūrus su kebliausiais iššūkiais niekada nevalia nuleisti rankų. – Budinčia globėja esu šešerius metus. Per šį laiką su globojamais paaugliais išgyvenome įvairiausių situacijų, bet galiu užtikrinti, kad jie visi yra geri vaikai. Tik reikia išlaukti, kada jie bus pasirengę atsiverti, priimti pagalbą.“

Jurgita pabrėžia, jog globėjai su savais rūpesčiais nelieka vieni. Visokeriopą įvairių specialistų pagalbą nuolat teikia Globos centras.

„Būdavo, kad atėjus laikui globojamiems vaikams grįžti į savas šeimas, jie išvykdavo su ašaromis, prašydavo, kad juos pasiliktume... – dalijasi Jurgita, kurios, regis, nebeišgąsdintų joks skambutis. – Išgyvenau ir patyriau visko. Tos skirtingos situacijos leidžia augti kaip globėjai.“

Penkios dukros

Dabar Jurgita su vyru globoja penkias mergaites: dvi iš jų jau pilnametės, jauniausiai – šešeri, dar viena mergaitė – šeštokė, o prieš metus šeimoje apsigyveno ir 16-metė ukrainietė.

„Jei ne sprendimas tapti globėja, galbūt niekad nebūčiau išpildžiusi svajonės tapti mama, – svarsto Jurgita, sukūrusi ne tik šeimą, bet ir ypatingą gyvenimą. – Globoti vaikus – įdomi, užsibūti vienoje vietoje neleidžianti patirtis. Man patinka, – sako moteris ir pasidžiaugia mažute detale, iškalbingiau už bet kokius žodžius bylojančią apie Jurgitą bei jos globojamus vaikus siejantį dėmesingą ryšį. – Viena iš mūsų mergaičių per darbelių pamoką man dovanų padarė antpirštį. Pati sugalvojo. Šis kūrinėlis tapo vienu mieliausių mano antpirščių kolekcijos eksponatų.“

O dabar, jau paauginusi vaikus, Jurgita mokosi atrasti daugiau akimirkų sau. Bent kol kas – iki kito skambučio, po kurio nežinia, kaip vėl pasikeis jos šeimos kasdienybė. 

Autorius: Akvilė KUPČINSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama