Menininkų grožybės subūrė bendruomenę
Rinkos aikštė
Turinį įkėlė
Miesto gimtadienis pakvietė visus išeiti į gatves, parkus, paupius ir pasimėgauti dar prasitęsusia saulėta vasara. Šeštadienį į šventę sugužėjo ne tik pramogų ir linksmybių ištroškę kėdainiečiai ir miesto svečiai, bet ir verslūs bei kūrybingi amatininkai iš visos Lietuvos, kurie duonai ir sviestui užsidirba savo darbščiomis rankomis ir lakia vaizduote. Vieni atvyko net iš sostinės ar pajūrio, kiti – iš kaimyninių miestų miestelių, bet visi kaip susitarę porina, kad Kėdainiai svetingas ir labai gražus miestas.
Gatvė virto palapinių miesteliu
Iš pat ankstyvo ryto Didžioji gatvė virto palapinių miesteliu. Simboliška, kad pačioje pirmojoje iš jų savo kurtus papuošalus ir atšvaitus iš odos bei keramikos pristatinėjo kuklioji kėdainietė Ilona. Anot jos, jau daugiau nei dešimtmetį trunkantis pomėgis suteikia jai daug džiaugsmo, o kėdainiečiai jos rankų darbo papuošalus jau matė ir pirko Kėdainių arenoje prieš Kalėdas.
Skirmantė ir Alfonsas – juodosios keramikos atstovai, prisistato gimę Šiauliuose, dabar gyvenantys Kaune, tačiau visa jų kūryba vykstanti sodyboje prie Jiezno, ties paskutine Nemuno kilpa. Per metus jie aplanko keturias penkias muges, tačiau prekyba nesiskundžia ir sako, kad lietuviai domisi ir perka jų gaminius, iš kurių galima gerti kavą, laikyti birius produktus, valgyti karštus patiekalus. Ir tą rytą jau buvo sėkmingai pardavę keletą puodelių.
Kėdainietė Laimutė Mačiūnienė kuria keramikos dirbinius./Saulės Korsakovaitės nuotr.
Nuo pynimo ir pirštus paskausta
Jau ne pirmą kartą į mūsų miesto gimtadienį savo šeimos verslo pristatyti atvyksta ir alytiškė Virginija Sebestinienė, pynėja iš žilvičio vytelių. Anot jos, versle, kūrybos ir gaminimo procese dalyvauja visa šeima. Jų gaminiai sertifikuoti, turi tautinio paveldo sertifikatą.
„Tai – ir kūryba, ir darbas. Toks darbas, kuris pavirto poilsiu, nors nuo pynimo dažnai pirštus skauda, juk vieną pintinę nupinti užtrunka apie tris su puse valandos“, – teigia Virginija.
Mugės – neatskiriama jų gyvenimo dalis, nes žiemą šeima ruošiasi pavasarinei Kaziuko mugei, o po jos prasideda vasaros ir rudens mugių maratonas. Tad poilsiui lieka tik spalis ir lapkritis. Kainos pintinių – pagal dydį: nuo 10 iki 60 eurų (su dangčiu). Pynėja teigia, kad nepigu, bet ir darbo labai daug įdėta. Beje, prieš porą metų kaip tik šios pynėjos senovinės pintinės, atkurtos iš muziejinių eksponatų, buvo pristatytos Kėdainiuose, Arnetų name.
Dailės mokytoja Daiva Nurdinova (kairėje) su drauge pristatė savo tapytus paveikslus./Saulės Korsakovaitės nuotr.
Nepigūs, bet perkami
Renata iš Šiaulių pristato savo kurtus šiuolaikinės keramikos indus. Tai ne šiaip moliniai indai, dubenys ar lėkštės, kuriuose galima laikyti vaisius, daržoves, karštus patiekalus – kiekvienas jų turi savo unikalų piešinį ir spalvas. Tad pavadinti juos tautodaile nelabai tinka. Pati autorė teigia, kad daug moderniau atrodantys indai yra kitokie, šiuolaikiškesni. Nors jie kainuoja nepigiai, bet yra perkami.
Verslininkas užsiima ir gamyba, ir kūryba
Pirmąkart mano akiratin pakliuvo juodi ir balti modernūs stalo šviestuvai, tad iškart patraukiau jų link. Šarūno iš Kauno darbo įrankis yra 3D spausdintuvas. Tai viena iš papildomų jo veiklų. Jis – verslininkas, užsiimantis ir kūryba, ir gamyba. „Tai ir menas, ir kūryba, ir gamyba viename“, – teigia Šarūnas. Jo interneto puslapyje yra apie 500 sukurtų ir parduodamų daiktų. Ir tai dar ne viskas.
O kėdainiečiams jis pristato modernaus dizaino, skirtingų spalvų ir įvairių formų vazas, stalines lempas, gėlių vazonus, raktų laikiklius, atšvaitus. Nors dar yra sukūręs ir pagaminęs daug klasikinių ir minimalistinių skandinaviško stiliaus interjero detalių. Kainos nesikandžioja, tad įsigyti gali kiekvienas, kuris nebijo išsiskirti, įnešti gaivumo ir naujovių į savo namus. Net man tai buvo naujiena, nes iš pradžių, palietusi lempos gaubtą, nesupratau, kokia tai medžiaga. Baltas, originalaus dizaino gėlių vazonas, atspausdintas su 3D spausdintuvu, buvo pirmasis mano spontaniškas pirkinys tą rytą.
Šėtos gimnazijos komanda su technologijų mokytoju V. Baltrūnu. /Saulės Korsakovaitės nuotr.
Keliauja tik į nedidelius miestus
Povilui iš Pasvalio kelionės po Lietuvą yra dažnos tik vasarą ir tik į nedidelius miestus. Jo verslas tapo gyvenimo būdu ir taip jau 50 metų.
Kėdainių gimtadienio šventės mugėje jis svečiuojasi trečią kartą ir teigia, kad kai darbas patinka, tai ir kelionės nevargina. Jo rankų darbo medžio dirbiniai ir papuošalai iš gintaro yra išskirtiniai, kaip pavyzdžiui: „Matiniai gintarai nušveisti deimantų dulkėmis, todėl yra labai gera trintis, daug elektros, o tai reiškia, kad daug gintaro eina į kūną.“
Povilas paaiškina ir pačią gamybos technologiją taip, kad ją suprasčiau, todėl drąsiai galiu teigti, kad jis – profesionalas, gebantis paprastai ir aiškiai nusakyti gamybos proceso esmę. Ar man to reikia? Žinoma, tokia patirtis pravers renkantis gintaro dirbinius kitą kartą.
Saulės Korsakovaitės nuotr.
Lava ir gintaras
Pamačius papuošalų kūrėją Vitaliją labai nudžiugau. Visų kėdainiečių asmeniškai juk nepažinosi, bet atpažinti juos gali iš tolo. Taip ir čia, šiltas pokalbis tarp mudviejų, kėdainiečių, užsimezgė iš karto. Darbšti ir kūrybinga moteris pristato vėrinius ir apyrankes iš natūralių akmenukų, gintaro.
Lava ir gintaras – jos mėgstamiausios medžiagos, nes yra natūralios. Dar ji kuria dirbinius iš odos. Turi savo puslapį socialiniuose tinkluose, tad prekyba vyksta. Tačiau, pasak Vitalijos, šis pomėgis beveik niekada neatsiperka, nes vieta mugėje vienai dienai kainuoja 66,5 euro. Ir tai tik Kėdainiuose, kitur dar brangiau. Tad drąsiai galima teigti, kad vien kūrybos čia nepakanka, reikia ir verslumo, strategijos, plano, kad kelionės išlaidos ir mokestis už prekybos vietą nebūtų nuostolingi. Įdomu tai, kad nors žmonės visur vienodi, tačiau Anykščiuose perka geriau. Gal dėl to, kad ten daugiau atvykstančių iš kitų miestų?
Saulės Korsakovaitės nuotr.
Kilnūs tikslai
Laikui bėgant vis nustebdavau, kad atrandu ir tokių palapinių, kuriose pardavinėjami daiktai su tikslu ką nors paremti. Šiuo atveju tai Kėdainių paraplegikų asociacija. Prisistatyti nepanoręs vyriškis paaiškino, jog tokias išskirtines ir labai originalaus rašto vilnones kojines mezga surviliškietė Genovaitė. Todėl ne jo vardą reikia rašyti, o jos, štai toks džentelmenas sėkmingai pardavinėjo savo raštais akį traukiančias vilnones kojines.
Tokių organizacijų šeštadienio mugėje buvo ne viena: geltonai pasipuošusių energingų ir linksmai nusiteikusių moterų būrys savo šypsenomis sveikinosi su mugės lankytojais ir kvietė įsigyti pačių LIONS klubo moterų rankomis nulipdytų spalvotų gėlių iš molio. Organizacija remia vaikus su negalia, tad renkamos lėšos bus panaudotos jų pagalbos priemonių įsigijimui, reabilitacijai, akiniams.
Pagyriau moteris, nes jos iš tolo spinduliuoja energiją ir šilumą, o jų gėlės, ne šiaip molinės, degtos, glazūruotos, jos yra unikalios, nes dviejų vienodų niekada nebus. Tai buvo antrasis mano pirkinys, tik šįkart apgalvotas, seniai norėjau būtent tos gėlytės. O iš tokios gausybės išsirinkti vieną buvo sudėtinga užduotis. Kalbintos medikės Saulutė ir Raimonda pasidžiaugė, kad jos jau taip patobulėjo keramikos srityje, jog dabar jau ir glazūruoja pačios.
Albina Mackevičienė iš Josvainių pristatė savo karpinius ir šeimos verslą – spaustas sultis.
Ypatingi kūrėjai
„Mes esame Gyvenimo namų sutrikusio intelekto asmenims socialinės dirbtuvės, kuriose dirba ir kuria asmenys su negalia. Ir tai yra ta vieta, kur mūsų pagaminti rankdarbiai virsta dovanomis arba prekėmis“, – paaiškina šios įstaigos direktorė Asta Rekštienė.
Pirkdami papuošalus, įvairius odinius padėkliukus, žmonių su negalia taip dailiai pasiūtus pirkinių krepšelius ir kitus gaminius kėdainiečiai remia šios įstaigos globotinius. Kai už prekystalio stovi pati įstaigos direktorė Asta Rekštienė, suprantu, kad jos misija ir atsidavimas neturi darbo valandų.
Pernaravoje menai klesti
Genutė Sorokienė iš Pernaravos seniūnijos prisistato kaip tautodailininkė. Jos emocijos ir energija net man pakelia nuotaiką. Ji pristato savo kūrinius, kuriuos noriai perka mugės svečiai ir dar papasakoja, kad penkios moterys iš Pernaravos aktyviai dalyvauja kūrybiniame procese, turi savo būrelį, kur tapo, velia vilną, dalyvauja parodose. Ir užbaigia savo pristatymą tarsi su šūkiu, kad „Pernaravoje menai klesti“.
Šalia Genutės dar viena kėdainietė tautodailininkė Aušra Steponkienė, kuri jau ne pirmus metus dalyvauja lietuviškų šiaudų sodų pynimo projekte. Tad mugėje pristato Velykoms tinkamus šiaudinius paukščiukus, o šv. Kalėdoms jau dabar ant stalo priguldyta šiaudinių snaigių. Net ir nepalietus šiaudai skleidžia jaukumą ir šilumą. Šalia puikuojasi pintinės ir vytinės juostos, puoštos tradiciniais ornamentais ir Aušros megztos kojinės bei riešinės. Viskas, ko reikia svarbiausioms metų šventėms.
Mugėje – ir Genutė Sorokienė iš Pernaravos bei jos rankų darbo kūriniai.
Už prekystalio – mokytojos
Linksmos pažįstamus ir nepažįstamus su šypsena kalbina ir sveikinasi trys dailės mokytojos, kurios visą gyvenimą apie save kūrė grožį ir dar išmokė juo džiaugtis vaikus. Tai keramikė ir vilnos vėlėja Laimutė Mačiūnienė, tapytoja Daiva Nurdinova ir karpinių meistrė profesionalė Albina Mackevičienė. Jos neakcentuoja yra ar nėra tautodailininkės, juk ne tai esmė. Tiesiog visas jų gyvenimas yra nenutrūkstanti kūryba, meilė vaikams ir savo pomėgiui. Albina mugėje pardavinėjo ir savo šeimos sukurto verslo produktą – vaisių bei daržovių sultis. Jei žmogus darbštus, jis viskam atranda laiko.
Gamino skiedras
Arnetų namų kieme savo amatą pristato girininkijos specialistas Gintas Čekauskas, dirbantis Lekėčiuose, kurie garsūs kasmetiniais Mėlynių festivaliais. Jis parodo, kaip rankiniu būdu gaminamos stogui dengti reikalingos skiedros. Ir čia Gintas ne tik pademonstruoja kaip tai padaryti greitai ir profesionaliai, bet dar praveda ir pamokėlę apie medieną. Pasirodo, kad stogams dengti senovėje, o ir dabar, pirmoje vietoje karaliauja pušis, antroje drebulė, o eglė liko trečioje vietoje, nes ji nėra atspari ultravioletiniams spinduliams. O kodėl liko nepaminėti mums gerai žinomi lietuviški alksnis, uosis, ąžuolas? Todėl, kad žmonės kirto tai, kas augo arčiausiai namų ir tų medžių buvo daugiausiai, o ąžuolas jiems buvo tiesiog per brangus. Likę medžiai tinkami tik vidaus sienoms ir baldams.
Amatų meistrė Loreta Steponavičienė padeda vaikams ir suaugusiems nusipinti sau apyrankes iš vilnos. Ir čia pat Loreta pakvietė visus į edukacijas, kurios visus metus vyksta Arnetų name. Per šeštadienio pusdienį jau apie 30 žmonių išėjo iš kiemelio laimingi su naujomis spalvotomis apyrankėmis.
Gintas iš Lekėčių pristatė senovinį stogdengio amatą.
Midaus gamintojai
Iš Plinkaigalio savo produkciją pareklamuoti į mugę atvyko šeimos įmonė „Šušvės midus“, gaminanti autentišką, brandintą midų bei turinti savo nuosavą bičių ūkį. 12 metų įvairių skonių midų pristatinėjantys savo srities profesionalai yra gerai žinomi Lietuvoje, nes organizuoja pažintines programas su degustacijomis. Mugėje pristatinėja naują produktą – silpnesnės alkoholio koncentracijos midų (7 proc.). Dažniausiai „Šušvės midus“ dalyvauja tradicinėse lietuviškose šventėse, kur būna dideli žmonių susibūrimai: Joninėse, Mindauginėse, seniūnijų rengiamose šventėse.
Jeigu ko nors nepaminėjau, nepykite, juk visi buvote pastebėti, pagirti arbą kažką iš jūsų tikrai nupirko. Tiems, kas savo brangų laiką skiria būtent rankomis kuriamiems autentiškiems arba moderniems, šiuolaikiškiems dirbiniams, noriu palinkėti nesustoti tuo mėgautis ir būtinai didžiuotis savimi. Jūsų rankos sukuria unikalius meno kūrinius, kurie kasdien pakelia nuotaiką tūkstančiams žmonių. O svarbiausia, nepamirškite perduoti savo žinias ir patirtį ateinančioms kartoms. Juk sau ir savo vaikams bei anūkams linkime pačios geriausios ir gražiausios ateities. Ateities, sukurtos mūsų visų rankomis.
Miesto šventės mugėje kraštiečių laukė ne tik menininkai ir tautodailininkai. Praeivius svetingai sutiko ir savo palapines bei laisvalaikio zonas senamiesčio gatvelėse įkūrusios rajono įstaigos, organizacijos ir verslo įmonės, o tarp šių – ir aukštos kokybės maistą augintiniams gaminanti bendrovė „Kormotech“. Apie jų iniciatyvą skaitykite penktadienio laikraščio „Rinkos aikštė“ numeryje.
Autorius: Saulė KORSAKOVAITĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
