Mokėjimas džiaugtis gyvenimu kėdainietei suteikia dar daugiau galimybių būti laimingai

Svarbiausia bėgant metams, išlaikyti neapkerpėjusią, kupiną vilties, šilumos, meilės ir džiaugsmo širdį. Atrasti jėgų ir valios atlaikyti sunkumus, nepasiduoti, tvirtai laikytis savo principų, kad žmogus atsisukęs atgal galėtų pasakyti: „Aš padariau viską, kad būčiau laimingas“. Kiekvienam laimės sąvoka sava: man – taikus dangus, mieli savi namučiai, sveiki vaikai. Kitam laimė – pasiekimai sporte, moksle, karjeroje... Kiek žmonių, tiek skirtingų laimės suvokimų. Gali būti, kad vieną dieną mus aplankys didelė, didelė laimė, o kitą dieną – maža, bet tą akimirką mes vis tiek būsime laimingi. Ko žmogui reikia, kad būtų laimingas, kad atrastų dvasios ramybę bei pasitenkinimą gyvenimu? Kaip tai pasiekti? O gal tai didžiąja dalimi priklauso nuo sutiktų, likimo mums skirtų žmonių? Kokia viso to kaina? Ar labai ilgas kelias iki savo svajonės? Aišku viena, kad atrasti būtent tą kelią bei tinkamus pakeleivius, laikytis kurso, kad ir kas atsitiktų, yra be galo sunku. Ypač, jei eini vienas.

Gyvenimo moto – padėti kitiems atskleisti savo kūrybiškumą

Šviesiaplaukės merginos didelėmis išraiškingomis akimis daugumai kėdainiečių pristatinėti nereikia, meno ir pedagogų bendruomenė ją gerai pažįsta, šiltai prisimena ir tikrai dar nepamiršo. Tai – Giedrė Kanapeckaitė – dailininkė, pedagogė, dailės edukatorė, vedanti seminarus, tapybos užsiėmimus tiek suaugusiems, tiek vaikams. Jos gyvenimo moto – padėti žmonėms atskleisti savo kūrybiškumą, individualumą, nes, anot jos, kurti gali kiekvienas. Tai vyksta per padrąsinimą, per asmeninį santykį: „...ir žmogus pats nustemba, kad tikrai sugeba ir gali kurti. Nebūtinai tai turi būti „Wau“ kūryba, bet žingsnelis po žingsnelio ateina  įkvėpimas, pasitikėjimas savimi, nes kūryba – tai procesas. Dažniausiai žmonės netiki savo gebėjimais tik todėl, kad kažkas kažkada jiems leptelėjo, nuvertino jų pastangas ir užmušė pasitikėjimą savimi“.

Štai tokia filosofine gaidele prasidėjo mūsų pokalbis. Labai smagu, kad Giedrė neieško žodžių kišenėje, laisvai ir sklandžiai reiškia mintis, turi nuostabių idėjų ir sumanymų ateičiai. Tai ilgų ieškojimų rezultatas, o ieškojo ji to tikrojo savo kelio labai ilgai, kad juo galėtų eiti drąsiai, pasišokinėdama, skindama gėles bei maloniai bendraudama su jai besišypsančiais žmonėmis. Kaip mergaitė iš Akademijos miestelio (Kėdainių r.) „užkeliavo“ Lietuvą, kodėl pajūrį iškeitė į Jonavą, ir kaip atsidūrusi sostinėje įkūrė savo dailės studiją, tuojau ir sužinosime.

Giedrė yra tartum taikos ambasadorė, gebanti įtikinti žmones gyventi taikoje su pačiu savimi ir supančiu pasauliu./Asmeninio archyvo nuotr.

„Aš bent jau pabandžiau“

„Kas tave, turinčią dvidešimties metų pedagoginio darbo stažą, paskatino išvykti iš Kėdainių į pajūrį?“ – klausiu. „Pats gyvenimas sumodeliavo tokią situaciją, kad dailės mokytojų daug nereikia, pamokų mažai, kiekvienas laikosi įsikibęs savo vietos, net dirba per kelias mokyklas, kad išgyventų. Po Kėdainių rajono ugdymo įstaigų reorganizacijos darbo vietos man nebeliko. Buvau priversta kažką daryti. O Klaipėdoje buvo (ir tebėra) krikščioniška „Vaivorykštės tako“ gimnazija, kurioje aš labai norėjau save išbandyti, nes esu tikinti. Ten dirbau metus. Nesakau, kad buvo lengva, tam reikėjo drąsos, bet mokykla man labai patiko, ypač kolektyvas, šilti pedagogų tarpusavio santykiai, jaučiausi ten sava tarp savų, nes jie yra tikri, su jais paprasta bendrauti. Tai mylintys, suprantantys, palaikantys vieni kitus žmonės. Nebijojau ateiti pas vadovą su savo nuomone, galėjau kalbėtis kaip su lygiu.

Taip pat man imponavo jų ugdomos vertybės, kad ne vien žinios yra svarbu, daug svarbiau, kad vaikas turėtų stiprius vertybinius pagrindus, savo stuburą. Tačiau Klaipėda man „neprilipo“, pažįstami stebėjosi, kodėl aš grįžau iš pajūrio į Kėdainius. Pati jūra man yra kažkas nerealaus, aš ją dievinu, o miestas – ne mano. Bet aš bent jau pabandžiau“.

Ateities vizija išgąsdino, privertė pasukti kitu keliu

Po Klaipėdos sekė darbas Rukloje ir Jonavoje, kas Giedrei davė labai daug patirties. Tačiau per trejus metus pareikalavo per daug fizinės sveikatos ir jėgų, o tai privertė gerokai permąstyti ir pasverti savo pačios vertybes. Tada ji suprato, kad ne tik nebegali, bet nebenori toliau taip gyventi. Karantinas sudėliojo viską į savo vietas, tada savaitgaliai buvo skirti tik atsigavimui ir nieko daugiau nuveikti ji jau nebegalėjo.

Kaip tik tuo metu internetu vyko labai daug vebinarų, ir vienas lektorius Giedrės paklausė: „Kaip tu save įsivaizduoji po dešimties metų?“ „Man tas vaizdelis buvo tragiškas, pagal tą būseną, kokios aš tuo metu buvau, – atvirauja Giedrė. – Kaip tas nuvarytas arklys, kuris pirmadienį dar šuoliuoja, o penktadienį vos paeina. STOP. Aš to nenoriu. Nes tas nuvarytas arklys jau greitai bus niekam nebereikalingas, jį išstums kiti, stipresni, šviežesni“.

Kokia karti gyvenimo tiesa.

Įdomu, ar pajūrio, sostinės ir kaimo vaikai kažkuo skiriasi? „Ir skiriasi, ir nesiskiria. Vaikai yra vaikai. Jiems duota labai daug laisvės, tačiau būtent privačioje Vilniaus krikščionių gimnazijoje vaikai labiau motyvuoti, atsinešantys iš savo šeimų jau suformuotas vertybes. Yra ir problematiškų vaikų, kaip visur kitur, tačiau čia jie greitai pritampa, randa savo vietą ir jaučiasi saugūs“.

Giedrės kūriniai alsuoja meile gyvenimui./Asmeninio archyvo nuotr.

Vilniuje ne tik daugiau galimybių, bet atsirado daugiau laiko ir sau

Kad jau tiek skirtingų gyvenimo etapų Giedrės gyvenime būta, tai norisi suprasti, kaip ji apibūdina šį, dabartinį, etapą, t. y. gyvenimą Vilniuje.

„Sostinėje aš atradau save, nesvarbu, kur aš esu, kaime ar mieste, bet man pirmoje vietoje yra kūryba ir žinojimas, kad galiu atiduoti savo žinias kitiems“, – nė kiek nedvejodama pasakoja menininkė.

Jai net nekilo mintis, kad šiuo metu ji gyvena dėl savęs, dirbdama tai, kas jai miela, pasirinkdama tam tikrus žmones, o ne tuos, kurie tiesiog atsiduria jos akiratyje. Ji visa savo esybe susikoncentravusi dalintis savo energija, atiduoti save kitiems, skleisti grožį, mokyti tai pajausti kitus, kad žmonės būtų geresni, laimingesni. Apie save ji dar negalvojo, iki to momento, kol paklausiau aš.

„Labai gerai pastebėjai, aš daug savęs atiduodu kitiems. Per trejus metus geriau pažinau save, išmokau nemeluoti sau, žinau, ko noriu ir darau tai, kas man patinka. Išlaisvėjau. Buvau pripratusi daryti tai, ką reikia, ko kiti tikisi, kaip turi būti, bet save aš buvau pamiršusi“.

Sunku pripažinti, kad iš tiesų tiek laiko gyventa ne sau, ne pagal save, o pagal susidariusią situaciją, kažkieno sugalvotus standartus, kurie šiandien jau niekam neberūpi. O laiko niekas nebesugrąžins, neatsuks atgal, kad galėtume kažkiek daugiau skirti dėmesio sau ir savo poreikiams. Natūralu, kad susimąstome: kur aš buvau anksčiau? Kodėl tik dabar praregėjau? Gal kaip tik šiandien ir yra TAS LAIKAS SAU? „Aš džiaugiuosi, kad bent dabar praregėjau, dar turiu laiko...“ – optimistiškai priduria ji.

Dauguma žmonių taip ir nugyvena gyvenimą pagal kitų parašytą scenarijų „Ką žmonės pasakys“. Bet tik ne Giedrė. Malonu matyti jos energiją, šypseną, viltingas akis, balsas išduotų, jeigu tai būtų vaidyba. Ji atvira kaip niekada, ne todėl, kad nori, o todėl, kad turi ką pasakyti. Žodžiai veja vienas kitą, mintys lekia šuoliais, vos spėju gaudyti. Tokios energijos galima pavydėti. Visa tai atėjo su suvokimu „<...>kad galiu būti savimi, kokia esu AŠ. Tas tikrumas labai išlaisvina, kai nemeluoji sau... Nebėra vidinio konflikto“, – konstatuoja Giedrė.

Būtent tokiu metu atsiranda ir daugiau pasirinkimų: kai nebereikia paisyti kitų nuomonių, išgirsti savąją. Prasiplečia galimybių ribos, esi laisvas rinktis. „Ne visada lengva atstovėti savo, pasidarai nebe toks patogus kitiems, bet užtat patogus sau“, – pritaria pašnekovė.

Giedrė Kanapeckaitė – dailininkė, pedagogė, dailės edukatorė, vedanti seminarus, tapybos užsiėmimus tiek suaugusiems, tiek vaikams./Asmeninio archyvo nuotr.

Meno galia – susitaikyti ne tik su supančiu pasauliu, bet ir su pačiu savimi

„Ar tavo studijos lankytojai panašūs vieni į kitus ar visi skirtingi?“

 „Žinoma, kad visi skirtingi, nors juos sieja meilė menui ir daug kitų įdomių pomėgių, bet išeina taip, kad aš pritraukiu žmones, panašius į save. Todėl užsimezga labai artimas ryšys, šiltas bendravimas“.

Peršasi išvada, kad į menus linkę žmonės ieško sau artimų sielų, tokių, kurie nesijuoktų, nesistebėtų, o juos suprastų ir palaikytų. Kaip tik tokiose mažose bendruomenėse, bendraminčiai atsiskleidžia vieni kitiems, atvirauja ir dalijasi savo išgyvenimais. Tarsi darni šeima, kurią jungia vienas bendras vardiklis – Giedrė.

Mano akimis ji – taikos ambasadorė, gebanti įtikinti žmones gyventi taikoje su pačiu savimi ir supančiu pasauliu. Galima priversti žmones patikėti viskuo, bet ar ilgam, juk vieną dieną jie vis tiek praregės. O Giedrės dailės studiją ilgą laiką lanko tie patys žmonės, nors kaita yra, juk gyvenimas nestovi vietoje, kasdien vyksta pokyčiai. Išėję žmonės po kurio laiko grįžta, palaiko ryšį, nenori prarasti užgimusios draugystės bei savo kūrybinių įgūdžių.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ir menininkas vieną dieną gali tapti verslininku

„Ar galima teigti, kad žmonės į dailės studiją, tavo vedamus seminarus, edukacijas ateina vedami noro pabendrauti, rasti bendraminčių, o ne tik piešti, tapyti?“

„Pirmiausia vis tik yra noras piešti. Niekas juk neverčia žmogaus ateiti į dailės studiją, bet atėjęs jis randa viską: šiltą bendravimą, pagarbius santykius, nes čia organizuojame ir bendrus renginius ir kuriame individualų ryšį su kiekvienu atskirai“.

Šis pomėgis, kuris daug metų sklandė aplink Giedrę svajonės pavidalu, vieną dieną ėmė ir pavirto realybe. Tai ir džiaugsmingas kūrybinis procesas, kaskart nauji ieškojimai ir patyrimai, ir verslas, atnešęs finansinį stabilumą bei pasimėgavimą pasiektais rezultatais.

O kokie tie rezultatai?

„Šiuo metu tapau tik pagal užsakymus, nes visą kitą laiką skiriu mokyklai, edukacijoms ir dailės studijai. Tačiau praėjusį rudenį iliustravau vaikišką knygelę, tai buvo nauja patirtis. Nes man sakydavo, kad turėčiau iliustruoti knygeles vaikams. Tiesiog tapau atviresnė visuomenei, dažniau matoma ir girdima socialiniuose tinkluose, todėl ir galimybių atsirado įvairesnių. Aš palaikau glaudžius bei šiltus santykius su žmonėmis, pažinčių ratas vis plečiasi, todėl galimybės mane pačios susiranda“, – samprotauja Giedrė.

Ir jos žodžiuose yra tiesos: „Jeigu būsiu pasislėpusi savo kambarėlyje, kas tada mane matys? Turiu išdrįsti eiti į žmones, bendrauti, kai kur perlipti per save, kitaip galiu užkasti savo talentus? Kai esu pilna jėgų ir energijos, galiu daryti kai ką ir nemokamai, kai jaučiu, kad nebeturiu jėgų, nedarau nieko“.

Vilnių jau prisijaukino, įdomu, kas bus toliau?

„Ar jau prisijaukinai Vilnių?“ „Rugsėjy bus treji metai, kaip gyvenu sostinėje. Jie praskriejo labai greitai. Aš anksčiau sakydavau, kad į Vilnių tikrai niekada nevažiuosiu, bet dabar jaučiuosi labai gerai, esu čia laiminga. Dirbu privačioje Vilniaus krikščionių gimnazijoje ir turiu savo dailės studiją, kur vedu tapybos kursus. Tam, kad daryčiau ką AŠ noriu, pirmiausia turėjau išsigryninti save, o tam prireikė laiko. Šalia to pradėjau vesti įvairias menines edukacijas, tokias, kaip pavyzdžiui.: suaugusiųjų arba vaikų gimtadieniai, įmonių vakarėliai, mergvakariai. Šiais laikais savo ypatingas šventes žmonės panoro praleisti kitaip“, – pasakoja Giedrė.

Todėl ji irgi pradėjo ieškoti naujų bendradarbiavimo formų arba bendradarbiauti su kitais edukatoriais. Taip gimė nauja turkiškos kavos degustacija ir tapymo su kava edukacija. Susijungė dvi draugės, dvi sielos sesės, kurios sėkmingai veda tokius užsiėmimus jau abi kartu. Netgi yra minčių pasiūlyti tokią edukaciją kėdainiečiams, savo pažįstamiems, draugams.

Su Kėdainiais Giedrė turi ir daug rimtesnių planų. Tai kitąmet startuojantis projektas Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje, kur savo edukacijas miestiečiams pristatys ir ves būtent Giedrė.

O artimiausia jos veikla jau netrukus įvyks Alytaus rajone esančiame Dapkiškių dvare, kur stovyklaujantiems Ukrainos vaikams ji neatlygintinai ves menines edukacijas. Jos tikslas – bent kiek pradžiuginti vaikus, kad jų vasara būtų kuo linksmesnė bei įdomesnė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vertingiausios pamokos – iškentėtos pamokos

„Kokias pamokas išsinešei iš kiekvienos mokyklos, kurioje teko dirbti?“

„Dirbdama Jonavoje gavau neįkainojamos pedagoginės patirties, reikalavimų, kurie užgrūdina, tačiau tai buvo sekinantis darbas, kenkiantis sveikatai. Mane vertino, sakė, kad džiaugsis tie, pas ką einu. Bet ta kaina buvo per didelė“.

Klaipėdoje įgijau visai kitokios patirties, bet labiausiai netiko apmokėjimo sistema. Negali dirbti tik iš idėjos, reikia juk ir išgyventi. Gal todėl ta Klaipėda ir nepaliko tokio įspūdžio, nes aš negalėjau sau leisti kur nors išeiti... Jūra tai jūra, bet nieko daugiau, tačiau liko ryšiai, draugystė su kolegomis, ji niekur nedingo“.

Čia kaip tik man iškilo toks klausimas, kuris vis sukosi ant liežuvio galo: „Kas svarbiau: geri pinigai ar dvasinė ramybė?“

„Vienareikšmiškai – dvasinė ramybė“, – net nemirktelėjusi atsakė Giedrė.

Ach tie pinigai, be jų blogai, todėl, norėdami užsidirbti, praleidžiame daug ką pro pirštus, net ir savigarbą, o įgavę karčios patirties suprantame, kad jokie pinigai neatpirks sveikatos ir ramaus miego. Vis tik, kaip ten bebūtų, bet Giedrė šilčiausius sentimentus ir giliausius jausmus, kurie niekur nedingo, jaučia savo miestui – Kėdainiams.

Giedrė stovyklaujantiems Ukrainos vaikams neatlygintinai veda menines edukacijas. Jos tikslas – bent kiek pradžiuginti vaikus, kad jų vasara būtų kuo linksmesnė bei įdomesnė./Asmeninio archyvo nuotr.

Giedrės krūtinėje plaka kėdainietiška širdis

„Aš ir miesto, ir kaimo vaikas. Kaimas man patinka, ramybė ir gamta yra nuostabus dalykas, bet kaime aš neturėčiau tokių galimybių, kokias turiu dabar Vilniuje. Į kaimą galiu bet kada nuvažiuoti, manyje vis dar yra ta nostalgija, nes kai važiuoju pro laukus, man tai yra gražu ir artima, mėgstu rankas sukišti į žemę, moku pjauti žolę, skinti uogas, man tai nesunku. Bet geriausia ir jaukiausia buvo gyventi Kėdainiuose“.

Vos tik pradėjome pokalbį apie Kėdainius, Giedrė iš karto pralinksmėjo, šypsena papuošė jos šviesų veidą: „Labai faina grįžti į Kėdainius. Turiu daug nuostabių, tikrų draugų, kurie mane kviečia, suteikia daug teigiamų emocijų. Aš dažnai pagalvoju, kad esu labai turtinga, nes bet kuriame mieste yra likę draugai, sukurtos pažintys... Tai vertybė. Reikia dar ir palaikyti bendravimą, nesvarbu, kad mokyklose buvo darbiniai santykiai, po daugelio metų gali kurti naują santykį, svarbu išlaikyti pagarbą žmogui. Nors esu Vilniuje, bet širdis tai tebėra Kėdainiuose. Vis tiek ji kėdainietiška, – juokiasi Giedrė. – Kai važiuoju per savo miestą arba jo apylinkes, širdyje taip gera, miela ir malonu“.

„Turiu būti nuolatiniame augime, kitaip praris konkurencija“

Mano prisiminimai apie Giedrę Kanapeckaitę pirmiausia grąžina į tuos laikus, kai ji tapė ant šilko. Tai buvo jos ilgalaikis projektas.

„Šilkas dabar atidėtas į šalį, nors įgūdžiai niekur nedingo, galėčiau pravesti edukaciją, nes dar turiu visas priemones. Tačiau tai jau praeitas etapas, kažkada buvęs pirmasis mano debiutas – personalinė paroda Kėdainių kultūros centre. Prisimenu Rimą Stadalnykienę, kuri mane tada įkalbinėjo surengti pirmąją tapybos ant šilko darbų parodą. Tai buvo ne šiaip paskatinimas, o toks geras spyris į užpakalį, – juokiasi Giedrė. – Ir paroda įvyko. Po šilko jau pradėjau tapyti akrilu ant drobės. O dabar jau vyrauja aliejinė tapyba. Privalau tobulėti, daugiau laiko skirti saviugdai, turiu nuolat augti ieškoti, mokytis, dalyvauti, visapusiškai kelti savo kvalifikaciją“.

Ir ji teisi, nes meno pasaulyje, kaip ir versle, vyrauja arši konkurencija, pavydas, o ir žmonių meninis skonis bei poreikiai keičiasi. Dabar jau paprastas peizažas pasidarė retenybė, o natiurmortas visai išgaravo iš akiračio. Šiuolaikinis modernusis pasaulis mieliau aikčioja priešais abstraktųjį meną arba dar geriau, prieš dirbtinio intelekto sukurtus vaizdinius.

„Jeigu galėtum grįžti dešimtmečiu atgal, jau turėdama nemažai pedagoginės patirties, ką darytum kitaip?“ – paklausiu. Po ilgos pauzės Giedrė užtikrintai vardija: „Būčiau buvusi drąsesnė, labiau pasitikėčiau savimi, anksčiau pradėčiau vesti edukacijas ir meno terapijas“.

Šilkas, drobė, kava, magnetukai... Kas toliau?

„O kuo domiesi be tapybos ir pedagogikos? Kas tau patinka?“

„Labiausiai mėgaujuosi gamta, lydausi nuo gražių vaizdų, žaviuosi mūsų Lietuva, net vairuodama stebiu viską aplinkui, fotografuoju dangų... Aš viską girdžiu: kur žolę pjauna, svirplių serenadas vakarais, ežero vandens bangavimą, pievos tylų šiurenimą... Tyla, bet ne tyla. Tarsi tyla tyloje.

Dar turiu savo firminius receptus, kuriuos darau metai iš metų, pavyzdžiui, obuolių pyragas, kurį dievina mano sūnėnai. Želės tortukai – mano giminės mėgstamiausi, todėl aš su pasimėgavimu gaminu juos ir visus vaišinu.

Kai esu labai savimi patenkinta, džiaugiuosi pavykusiu darbu arba tiesiog noriu save pamaloninti, aš apdovanoju save kažkuo ypatingu, kaip pavyzdžiui, dizainerės kurta suknele, kvepalais, abonementu į baseiną, SPA. Bet dažniausiai su drauge leidžiame sau pasimėgauti skanėstais prie kavos, kur nors labai gražioje vietoje, pajausti akimirkos malonumą.

Dar turiu silpnybę angeliukams, galima sakyti, kolekcionuoju. Du iš jų su savimi turiu Vilniuje. Mėgstu juos ir paveiksluose. Taip pat ir magnetukai ant šaldytuvo su sentencija arba piešiniu, tik juos pati kuriu ir dovanoju arba parduodu per muges savo mokyklos bendruomenei“.

Pamilk save, nelauk, kol įvertins kiti

Su šia linksma gaida, pakilia nuotaika ir galybe mano nuostabos šūksnių, priėjau prie išvados, kad Giedrės vaizduotė niekada nemiega, neatostogauja, dirba visu pajėgumu, apie poilsį net ir negalvoja. Ar išvis ji turi išeiginių? Atsakymas: taip, tik save pagauna, kad beveik visada yra veikloje. Bet kai ta veikla jai patinka, tai nelaiko jos darbu. Pavyzdžiui, kai ji tapo ką nors dovanoms, tada neskaičiuoja valandų, nes labai gera yra dovanoti. O aš perfrazuosiu, kad geriausia dovana gyvenime, kai turi kam dovanoti...

Kuo daugiau šventi ir myli savo gyvenimą, tuo daugiau jame yra ką švęsti ir mylėti. O bet kokia motyvacija, geras žodis ir teisingas įvertinimas to, ką darai, tik sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis.

Todėl Giedrė, kaip tikra diplomuota psichologė, pati to nesuprasdama, pateikė mums rekomendaciją, kad net ir save reikia mokėti motyvuoti ir apdovanoti, nelaukiant, kol įvertins kiti.

Prieš save matau laimingą žmogų, trykštantį džiaugsmu, gebančiu mažuose dalykuose pamatyti didelius stebuklus. Giedrė ne šiaip jausminga menininkė. Vedama jausmų, ji eina dvasinio pažinimo keliu, ir kartu lyg magnetas traukia panašius į save žmones. Tad ne taip jau ir svarbu, kiek ir ko mes turime, daug svarbiau, kaip mokame džiaugtis tuo, ką turime.

Autorius: Saulė KORSAKOVAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama