Energetiko Tomo Dičiaus gyvenimo romantika

Su dukra Aušra

Elektrėnai, Dieve mano, išgarsėję taip plačiai...
Šiam mieste gražiai gyvena tėvas ir dukra – Dičiai (Zita Dičiuvienė)

Julija Kirkilienė

Žmogaus gyvenimo istorija­ yra neatsiejama nuo istorijos to krašto, kuriame jis gyvena. Šį kartą skaitytojams siūlome energetiko ve­terano Tomo Dičiaus gyvenimo istoriją, susijusią su Elektrėnais, fiksuotą atmintyje, nuotraukose bei įvairiuose gautuose raštuose.

Šaknys
Tomas Dičius, energetikas veteranas, išradėjas, keletos elektrinės tobulesnių technologijų išradimų autorius, į Elektrėnų statybas atvažiavo 1961 metais. Atvažiavo jau ne iš savo gimtųjų Kuktiškių, o tiesiai iš Vilniaus, gavęs politechnikumo diplomą, kuriame įrašyta specialybė – inžinierius. Bet iki Elektrėnų Tomas gyvenimo patirties, kaip pats sako, gyvenimo romantikos, sėmėsi Kuktiškėse, Utenoje, Budapešte ir Čeliabinske.

T. Dičius 1936 metais gimė Utenos r. Kuktiškių bažnytkaimyje. Kuktiškės prieš karą buvo valsčiaus centras – stovėjo mokykla, bažnyčia ir net kalėjimas. Tomo tėvai Elena ir Juozas Dičiai augino 4 vaikus, iš kurių vyriausias buvo Tomukas. Jo tėvas Juozas Dičius buvo geras kalvis. Kalviai buvę jo tėvas, senelis ir net prosenelis, tad Juozui nei darbo reikėjo ieškoti, nei savo kalvę statyti. Vos tik ūgtelėjus, stojo prie dumplių. Vėliau dar kalvystės mokėsi Voroneže, čia dirbo kalvio padėjėju. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Dičius buvo paimtas į kariuomenę, o 1914 metais pateko į austrų-vengrų nelaisvę. Vengrijoje, Pap-Čiope, išbuvo septynerius metus, dirbo lageriuose ir pas ūkininkus, o 1921 metais pabėgęs iš nelaisvės apsigyveno tėviškėje, Kuktiškėse. Čia jis tėvo kalvėje tęsė kalvystės amatą, buvęs geras kalvis, užsakymų gaudavęs net Prano Urbano dvaro statyboms. Bet gal daugiausiai Juozas nukalęs buvo kryžių, kurie ir dabar tebe­stovi Kuktiškių kapinėse. Kuktiškėse Juozas į žmonas paėmė Eleną, augino vaikus, pasistatė naują kalvę. Deja, naujoji kalvė ir gyvenamieji namai 1944 metais, atsitraukiant vokiečiams, buvo sudeginti. Sudeginti Kuktiškių kaime buvo ne tik gyvenamieji namai, bet ir mokykla, į kurios pirmą klasę 1944 metais atėjo ir vyriausias Dičių vaikas Tomas. Vaiko atmintyje išliko, kaip vokiečiams šaudant iš patrankų, vienas po kito užsiliepsnojo namai, kaip sviedinys pataikė į bažnyčią, bet ji neužsidegė, o iš tėvo kalvės liko tik sienos. Tomas prisimena, kad iš sudegusių na­mų į mokyklą atėję vaikai neturėjo nei pieštukų, nei sąsiuvinių. Mokykla laikinai įkurta buvo S. Valentino namuose. Per porą metų Kuktiškėse buvo pastatyta nauja mokykla, o Juo­zas Dičius, uždengęs kalvės stogą, ten kurį laiką su šeima gyveno. Tomas mokykloje ne tik mokėsi, bet ir vaidino dramos ratelyje, šoko tautinių šokių kolektyve, daug sportavo. Tomo tėvai po gaisro pasistatė namą dviejų dalių, kur Tomui buvo skirtas kambarys fotolaboratorijai įsirengti. Tėvas Tomui nupirkęs pirmąjį fotoaparatą „Smiena“ ir jaunasis fotografas nuotraukose fiksuo­davo savo draugus, gimines, gamtą.

Gyvenimas iki Elektrėnų
1951 metais baigęs Kuktiškių sep­tynmetę mokyklą, Tomas mokėsi Ukmergės mechanizacijos mokykloje, kurią baigęs dirbo Utenos MTS-e kombainininku, apskaitininku, o 1956 metais buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Tarnauti buvo paskirtas į Ukrainą, bet jau šeštą tarnybos dieną naujokai buvo išvežti malšinti 1956 metų Vengrijos revoliucijos, pavadintos Budapešto rudeniu.

Naujokai buvę susodinti į karinius „kuzavus“ ir išvežti sukilėlių gąsdinti, nors jaunuoliai dar nė šautuvo rankose nebuvo laikę. Tomas sako, kad tame sukilime jam nei šaudyti teko, nei žuvusiųjų matyti, bet vargo ir baimės kareiviams buvę pakankamai. Tomas užfiksavo, kad nuo Budapešto iki Pap-Čiope miesto at­stumas buvo vos 80 km ir, žinoma, pagalvojo, kad jis, kaip ir jo tėvas, gali patekti į nelaisvę. Per tuos du sukilimo mėnesius naujokas karei­vis nė karto nebuvęs net kareiviškų kerzinių batų nusiavęs, bet į nelaisvę nepateko. Sugrįžus į dalinį, tarnauti buvę lengviau. Tomas buvo pasiųs­tas į žvalgybos mokyklą, bet žvalgo mokslą panaudoti reikėję tik pratybose. Pagrindinė žvalgo užduotis būdavo išmatuoti atstumą nuo tanko iki taikinio. Kariuomenėje Tomas nusipirko fotoaparatą ir didintuvą, o nuotraukų ryškinimo ir darymo laboratoriją vadovai jam leido įkurti mokymo klasėje. Kariuomenėje Tomas buvo mėgiamas tarp kareivių, nes visiems reikėdavo nuotraukų siųsti giminėms ar paliktoms mei­lėms. Grįžęs iš kariuomenės To­mas suprato, kad norint susirasti­ lengvesnį darbą, reikia mokytis. Tada jis įstojo į Vilniaus politechnikumo neakivaizdinį skyrių, o pinigų užsidirbti su draugu išvažiavo į statybas Čeliabinske. Ten jis dirbo ekskavatorininku. Kas pusmetį grįždavo į Vilnių, mokslo sesijas. 1961 metais baigęs politechnikumą, į Čeliabinską važiuoti jau nebenorėjo, nes šalia Vilniaus pradėta buvo statyti nauja elektrinė. Čia su draugu Algiu Vokinu jis ir įsidarbino. Kol elektrinės statybai buvo paruošta vieta, Tomui dirbti teko ekskavatorininku, vėliau kranistu.

Elektrėnuose
Nei elektrinės, nei Elektrėnų Tomui statyti neteko. Jauną, energingą ir labai komunikabilų jaunuolį pastebėjo elektrinės direktorius Pranas Noreika ir pakvietė jį pirmiausia į elektrinės kapitalinės statybos skyrių dirbti inžinieriumi, o vėliau pervestas į elektrinės katilų barą, kur jau buvo montuojami įrengimai. Katilų bare Tomas dirbo net 50 metų. Tiesa, iki 50 metų pritrūko pusmečio, bet Tomas jau buvo apsisprendęs nuo darbo pailsėti. Pradėjęs dirbti elektrinėje Tomas buvo įsitraukęs į visuomeninę veiklą. Jis vaidino kultūros namų dramos kolektyve. Buvusio kultūros namų vedėjo Juozo Janonio diplominiame darbe „Sū­nus paklydėlis“ vaidino šachtos baro viršininką. Vėliau visuomeninėje veikloje Tomas nebuvo aktyvus. Jis visą energiją skyrė katilų barui, kuris buvo laikomas elektrinės šerdimi. Sako, kartais net paromis dirbti reikėdavo. Ceche būdavo įvairių įvykių... Buvo ir vamzdis sprogęs, ir į katilą leistis reikėjo... Profesionaliam katilų baro kolektyvui tekdavo ir kitus sudėtingus darbus atlikti. Tomas katilų bare dirbo meistru, vėliau – viršininko pavaduotoju, bet visą katilų baro sistemą žinojo bene geriausiai iš visų baro (baru vadinamas buvo cechas) darbuotojų. Tomas juokauja, kad viršininku niekada nenorėjęs būti – kuo toliau nuo valdžios, tuo mažiau sprigtų gauni. Dirbdamas elektrinėje Tomas aplei­do ir fotografavimo pomėgį – istorijai liko tik šeimos, giminių ir draugų susibūrimų nuotraukos. O Elektrėnuose kultūrinis gyvenimas virte virė: kultūros namuose repetavo chorai, šokių kolektyvai, vaka­rais vykdavo šokiai. Tomas šokius aktyviai lankė tol, kol sutiko į Darbininkų aprūpinimo skyrių (taip buvo vadinamas energetikų prekybos centras Elektrėnuose, kuris priklausė tiesiogiai Maskvai) buhaltere dirbti atvažiavusią dzūkę Bronelę. 1964 metais pora susituokė. Jauna šeima gyveno šeiminiais rūpesčiais. Tomas kolektyviniame sode savo rankomis statė sodo namelį. Vėliau gimė dukra Aušrelė, užpildžiusi Tomo laisvalaikį. Gaila tik, kad laimė truko trumpai. Bronelė mirė palikusi paaugle dukra rūpintis Tomui. Žmona mirė Lietuvos nepriklausomybės pirmais metais.

Tomas visą gyvenimą nesistengė būti pirmose gretose, matomas nebuvo ir atkuriant nepriklausomybę... Viską organizuodavo tyliai... Baltijos kelyje stovėjo su šeima, o per nepriklausomybės atkūrimo įvykius organizavo transportą įvairiems pavėžėjimams, kalbėdavo ne mitinguose, o asmeniškai su žmonėmis. Nepriklausomybė permainų atnešė ir elektrinei. Pirmieji nuosavų namų kvartale savo namus statėsi energetikai. Tomas taip pat statėsi savo namus. T. Dičius į jam priklausantį ­užtarnautą poilsį išėjo beveik 20 metų atidirbęs būdamas pensinio amžiaus.

Širdyje liko romantikas
Dabar Tomas amžėjimo dienas leidžia nuosavame name vasaromis, o žiemomis – bute. Vis dar bitininkauja, ištikimiausias jo draugas yra katinas Feliksas, suprantantis Tomo kalbą. Dauguma Tomo artimųjų anksti šį pasaulį paliko. Nebeturi nei brolių, nei sesės. Gerai, kad jį dažnai aplanko Londone gyvenanti dukra Aušra. Kažkada su meile statyto namo rūsyje įrengtose patalpose telpa visa Tomo Dičiaus gyvenimo istorija... Įrėminti ir sukabinti padėkos raštai, apdovanojimai, sveikinimai, nuotraukos... Senieji fotoaparatai sukabinti ant pakabos, padarytos iš kelmo, o pačiam Tomui vis netrūksta optimizmo, humoro jausmo ir meilės gyvenimui. Pokalbiui baigiantis Tomas įjungė senojo magnetofono ­juostelę, kurioje tarsi įrašyta jo gyvenimą praskaidrinanti daina:
Nors romantika žodis seniai
nemadingas, deja,
Aš kiekvieną minutę galvoju
tiktai apie ją.
Ir su vėjo malūnais kovoti
ne mano dalia,
Pliusas minusą traukia,
o moterys žavi mane.
Priedainis:
Gitaros oho, kaip damos oho oho
Pati jautriausia styga,
Skambės, jeigu liesiu vien ją.

Pagal skambančią muziką Tomas dar šiek tiek pašoko... nes romantika, likusi prisiminimuose ir nuotraukose, jį vis dar žavi...

Asmeninio albumo nuotr.

Autorius: kronika

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama