Iliustruotoja Jurgita Juškaitė-Jakaitienė: „Viską bandau pasiekti nuosekliai, per nuolatinį darbą“

„Jurgita savo sieloje turi vėją,“ – taip į Prienus persikrausčiusią menininkę Jurgitą yra apibūdinę jos bendradarbiai. Ir išties – moteris visai kaip vėjo gūsis nesileidžia būti įsprausta į rėmus. Ji – ne tik vaikiško žurnalo „Kutis“ redaktorė, dailininkė, įvairių edukacijų organizatorė, bet ir dviejų merginų mama, mėgstanti aktyvų laisvalaikį, lindimą į eketę ar ankstyvus rytus, kurie menininkei yra kiekvienos dienos dovana. Jurgita su šypsena pataria, kad kartais reikia įveikti baimes, jog vėliau turėtum kuo džiaugtis – ir darbe, ir asmeniniame gyvenime.

– Nesate kilusi iš Prienų. Ar, atvykusi čia, miestą pamilote iš karto?
– Taip, nesu prieniškė. Čia persikrausčiau iš Utenos, kai man buvo, berods, 28 metai. Neslėpsiu, kokius metus labai nenorėjau čia gyventi. Man buvo tikrai sunku, nes nieko nepažinojau, išskyrus tuo metu savo būsimąjį vyrą. Bet prisimenu, kai man mama sakydavo: „Pamilsi miestą, kai jame pradėsi auginti savo vaikus.“ Iš tiesų ji buvo teisi. Kai gimė mano pirmoji dukra, pamėgau ir Prienus. Atsirado draugių ratas, ir dabar man belieka tik atsiprašyti savo gimtojo krašto, nes Prienai tapo daug artimesni širdžiai.
– Ne paslaptis, kad Prienai nėra didelis miestas. Ar viską, ką reikėjo, radote Prienuose – būrelius, tinkamą mokyklą, kultūros renginius?
– Aš tikiu, kad Prienai yra labai tinkamas ir saugus miestas auginti mažus vaikus. Darželis bei mokykla pėstute pasiekiami, nereikia švaistyti laiko automobilių spūstyse. Mano dukros labai savarankiškai pačios visur nuvykdavo. O ir veiklų šiame mieste tikrai netrūksta. Prienai gali pasiūlyti nemažai būrelių už labai simbolinę kainą. Merginos tenisą, boksą lankė, į sporto klubą nuo 14 metų gali nueiti... Aš manau, kad Prienuose ne tik veiklų galima rasti, bet ir laiko labai daug sutaupai. Gal tik mokytojų trūkumas jaučiasi, bet tikriausiai tai visos Lietuvos, ne tik Prienų problema.
– Mėgstate keltis labai anksti, apie 5–6 ryto, bei vaikščioti pro bundančius Prienus. Ar toks atsibudimas kartu su gamta yra vienas iš Jūsų atsipalaidavimo šaltinių?
– Aš tikiu, kad pamatyti saulėtekį yra didžiulė dovana tai dienai. Kažkada netyčia prabudau labai anksti ryte ir nusprendžiau tiesiog keltis iš lovos ir eiti pasitikti saulę. Taip po Prienus vaikštinėju jau daugiau nei dvejus metus. Tai yra mano laikas, kai aš susidėlioju dienos planą, pabūnu gamtoje su savo mintimis, nesvarbu, ar lietus lytų, ar pūga siautėtų. Ypač tai mėgstu daryti rudenį ir žiemą.
– Kaip apibūdintumėte Prienus žmogui, kuris net nenutuokia, kur jie yra ir kaip viskas juose atrodo?
– Mažas, jaukus ir kompaktiškas miestelis su daug žalumos, miškų ir mielų žmonių.
– Esate dailininkė, iliustratorė, edukacinių knygelių autorė, žurnalo mažiesiems „Kutis“ redaktorė. Kaip atsidūrėte čia, kur esate?
– Visur kopiau lėtais žingsneliais. Kai įsidarbinau leidykloje „Flintas“, kurioje dirbu jau 18 metų, buvau maketuotoja bei dizainerė, o iliustruoti pradėjau labai po truputėlį. Atsiradus žurnalui „Kutis“, būdama dekrete, iš pradžių iliustruodavau tik po vieną žurnalo puslapį per dieną.
Kai iš leidyklos išėjo tuometinė redaktorė, su kuria daugelį metų dirbome kartu, liko vieta, kurioje tiesiog supratau, ką reikia daryti, ir ten įsitvirtinau. Tiesa, tuo metu nelabai norėjau tos pozicijos, tačiau direktorius buvo įsitikinęs, kad aš pajėgsiu viena kurti žurnalą. Aišku, „redaktorė“ yra labai skambus žodis, kadangi teksto žurnale nėra, tik užduotėlės vaikams, tačiau įdirbio vis tiek reikia turėti.
– Šiuo metu žurnalas „Kutis“ yra leidžiamas 24 Europos šalyse. Ar keliaudama ieškote savo žurnalo, koks jausmas apima jį radus?
– Jausmas tikrai žiauriai geras. Visada keliaudama užsuku į parduotuves ir ieškau žurnalo leidinių. Atrodo tikrai žinai ir supranti, kad jie turi būti tose šalyse, bet jausmas visai kitas, kai savo darbą, įvertintą užsienyje, pamatai savomis akimis.
– Iš kur kilo meilė menui? Ar visada žinojote, kad tai norite veikti gyvenime?
– Kai buvau maža, aš visada sakiau, kad užaugusi būsiu dailininkė. Man labai patiko piešti ir galvojau, kad ateityje tikrai reikės daryti tai, kas man labiausiai patinka. Aš tikrai nebuvau viena iš tų vaikų, kurie turi talentą ir jis labai aiškiai juose matosi, tačiau tikrai žinojau, kad savęs nesiesiu su tiksliaisiais mokslais, kurie man siaubingai nesisekė. Vis tik mano pasirinkimai buvo labai kryptingi ir visko siekiau ir siekiu per nuolatinį darbą, eksperimentavimą, savęs išreiškimą.
– Vis tik Jūsų veikla labai glaudžiai susijusi su mažais vaikais. Kaip pačiai pavyksta nepamesti vidinio vaiko ir nenustoti kurti?
– Nemeluosiu, būna visko. Kartais atrodo, kad vaikų visiškai nesuprantu ir pati nebeturiu to vidinio vaiko, tačiau man labai padeda atsigauti gyvas bendravimas su mažaisiais. Neretai parašau darželių auklėtojoms, nuvykstu į grupes su žurnalais ir tiesiog bendrauju. Labai svarbu pastebėti jų kasdienybę, kaip jie mąsto, ką kalba. Kartais atrodo, kad gal kuriu per paprastas užduotėles, bet tada pamatau jų mažutes rankytes, kaip jos dirba, ir vėl viskas susidėlioja į savo vietas. Kai užstringi vietoje, tikrai labai padeda gyvas ryšys.
– Dažniausiai piešiate įvairius personažus – kiškučius, šuniukus, kačiukus, žirafas. Pastebėjau, kad labiausiai mėgstate vaizduoti lapes, viena iš jų puikuojasi ir Prienų Beržyno parke. Kodėl šis gyvūnas Jums toks artimas?
– Geras klausimas. Manau, kad lapės personažas neturi kažkokios rimtos reikšmės, tačiau ji man prilipo nuo mano pirmosios parodos „Lapė po lova“. Šis personažas man tapo kaip autografas, kurio pėdsaką stengiuosi palikti visur, kur galiu. Neseniai viena lapė, kaip ir minėjote, atsidūrė ant Prienų Beržyno parko sienos. Pati siena buvo nudažyta vieno dailininko pagal užsakymą, tačiau liko nepanaudotos vietos. Aš iškart žinojau, kad ten būtinai turiu nupiešti lapę. Labai smagiai paišėme dvi dienas ir tikiu, kad gavosi tikrai puikus projektas, kuris džiugina ne vieną praeivį.
– Atrodo, kad Jūsų gyvenime veiklų tikrai netrūksta – ir darbe, ir už jo ribų. O kaip pavyksta pailsėti?
– Kai pagalvojau, supratau, kad tikrai nemažai veikiu (juokiasi pašnekovė). Vis tik, kad ir kaip keistai gali skambėti, aš esu didžiausia miegalė ir visada sakau – jeigu pavargau, reikia leisti sau nieko nedaryti ir pailsėti. Dažniausiai sekmadienis būna ta diena, kai absoliučiai nieko neveikiu – būnu namuose ant sofos. Tada atrandu ramybę ir būna labai gera. Manau, kad kai leidi sau tinkamai pailsėti, vėliau atrandi daugiau jėgų kažką daryti. Tačiau jei kalbėtume apie kokią nors veiklą, jau trečius metus prie savo buto puoselėju gėlyną. Visiškai atsipalaiduoju, kai kasinėju bei sodinu. Man labai patinka įkišti rankas į žemę ir kurti grožį, o ypač stebėti, kaip tas grožis auga.
– Ar manote, kad kažko siekdamas, žmogus turi turėti autoritetą? Jei taip, ar tokį turite?
– Aš manau, kad mes visi turime savo aplinkoje žmonių, kuriuos galime laikyti autoritetu. Nors dabar konkretaus žmogaus negalėčiau įvardinti, bet motyvacijos ir įkvėpimo semiuosi kiekvieną dieną. Net ir facebooke vis pasižiūriu žmonių, kurie užsiima panašiomis veiklomis, pavyzdžiui, lenda žiemą į eketę, bėgioja ar kuria meninius projektus. Būtent tai labiausiai ir motyvuoja, nes supranti, kad esi ne viena. Mane taip pat motyvuoja knygos. Pavyzdžiui, labai įkvėpė Haruki Murakami knyga „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“. Jis labai gražiai išdėstė bėgimo derinimą su kūryba ir pabrėžė, kad absoliučiai visur – ir sporte, ir kūryboje reikia įdėti daug pastangų ir disciplinos, kad po to būtų lengviau.
– Kūrybą derinate su kiek ekstremalesnėmis veiklomis, pavyzdžiui, lindimu į eketę. Kaip Jūsų gyvenime atsirado tokie pomėgiai?
– Aš visada savęs ieškau ir stengiuosi viską išbandyti, nes žinau, kad pabandžius ateis didelis džiaugsmas. Prieš metus, spalio pradžioje, eidama pajūriu pamačiau moterį, kuri maudėsi jūroje. Tuo metu tik pasvajojau, kad kaip norėčiau nebijoti ir išdrįsti, nes bijau ir vandens, ir šalčio. Bet vis tik perlipau per save ir šis pomėgis tapo dar viena mano gyvenimo dalimi, lygiai taip pat, kaip bėgimas ar kūryba.
– Ko palinkėtumėte menininkams ar žmonėms, kurie bando atrasti savo kelią?
– Aš labai dažnai savęs nesuprantu, dažnai eksperimentuoju, nebijau domėtis ir veikti kažką naujo. Tad ir palinkėčiau nebijoti savęs nesuprasti ir nebijoti pasiklysti.
Smiltė Pikaitė

Autorius: Smiltė Pikaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama