Kodėl turime žinoti apie kunigaikštį Albrechtą Brandenburgietį

Nors šie metai paskelbti Paprūsės metais, retas vilkaviškietis pasakytų, kas toks yra Albrechtas Brandenburgietis ir kaip jis susijęs su Paprūse. O juk būtent jo dėka šįmet minime 500-uosius Prūsijos metus ir 500-ąjį Paprūsės gimtadienį.

Misija – atkurti nepriklausomybę ir gerovę

Viskas prasidėjo nuo politinių galios žaidimų. XVI a. pradžioje Vokiečių riterių ordino valstybė buvo labai nusilpusi. Po Žalgirio mūšio, kuriame Vokiečių ordinas patyrė didžiulį pralaimėjimą, 1422 m. rugsėjo 27 d. buvo pasirašyta Melno taika, nustatytos Lietuvos ir Ordino valstybės sienos. Ordino valstybės žinioje likę miestai ėmė augti, didikai pradėjo maištauti prieš Vokiečių ordino valdžią. Kilo 13-os metų karas, kuris 1466 m. baigėsi Lenkijos pergale. Kai kurios Ordino teritorijos tapo pavaldžios Lenkijos karūnai. Jose labai suklestėjo miestai, tie regionai tapo dar stipresni, o Ordinas vis labiau silpo.

Tokiomis aplinkybėmis 1511 m. Vokiečių ordinas didžiuoju magistru išrinko jauną ir gabų kunigaikštį iš Hohencolernų giminės, kurio dėdė iš motinos pusės buvo lenkų karalius Žygimantas Senasis. Tikėtasi, kad jis sugrąžins Ordino valstybei nepriklausomybę ir gerovę. Tačiau kaip tai padaryti? Tebuvo likę apie 50 ordino riterių. Arba Ordino valstybė turėjo žlugti, arba turėjo būti rastas istorinis sprendimas. Jis buvo rastas.

Albrechtas gimė 1490 m. gegužės 17 d. Jis buvo markgrafo Frydricho V aštuntas vaikas ir trečias sūnus. Albrechto motina Sofija buvo lenkų karaliaus Kazimiero IV duktė. Jam buvo numatyta dvasininko karjera. Būdamas 11 metų Albrechtas pateko į Kiolno arkivyskupo ir Heseno kunigaikščio Hermano Landgrafo dvarą. Šis arkivyskupas garsėjo pamaldumu ir pavyzdingai vykdė savo pareigas. Albrechtui jis padarė didžiulį įspūdį, tačiau arkivyskupas neišleido savo globotinio studijuoti universitete Italijoje, ir šis grįžo į tėviškę.

1510 m. Saksonijos ir Ansbacho-Bairoito žemvaldžiai būtent jį, tada dar labai jauną, numatė magistro įpėdiniu. 1511 m. Albrechtas priimtas į ordino brolius su pažadu jį išrinkti didžiuoju magistru. Oficialūs rinkimai įvyko Karaliaučiuje, jam nesant, tais pačiais metais. Į Prūsiją jis grįžo tik 1512-aisiais.

Protestantiška valstybė – iš ryšio su Liuteriu

Situacija šalyje buvo sudėtinga – jaunajam magistrui teko dorotis su įtampomis tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų pusės. 1522 m. Albrechtas trejiems metams vėl apleido Prūsiją, kad Šventosios Romos imperijoje gautų paramą savo šalies politinėms problemoms spręsti. Kaip jis sužinojo apie įvykius Vitenberge, kur Martynas Liuteris pradėjo reformaciją, nėra aišku. Apie 95-ias Liuterio tezes ir jo pasirodymą Vormso susirinkime žinojo visa imperija. Su pačiu protestantizmo pradininku jis susitiko 1523 m. Vitenberge ir kalbėjosi apie daugelį tikėjimo klausimų, taip pat ir apie Vokiečių ordino reformą. Šis susitikimas buvo lemtingas. Jame išsakytos mintys nulėmė visos Europos, o kartu ir Lietuvos ateitį.

Albrechto galvoje ėmė bręsti didingos idėjos ir įvyko pokytis: 1525 m. balandžio 8–10 d. Krokuvoje buvo sudaryta taikos sutartis su Lenkija, kurioje išformuotas Vokiečių ordinas Prūsijoje, ir Albrechtas, kaip Lenkijos vasalas, pasiskelbė Prūsijos kunigaikščiu. Europoje atsirado dar viena valstybė – pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė, kurios įkūrimą šiemet minime.

Naujojo kunigaikščio uždavinys pirmiausia buvo nustatyti krašto valdymo principus, tačiau kitas ne mažiau svarbus darbas buvo įtvirtinti religijos reformą. Albrechtas, susirašinėjęs su Liuteriu, subrandino revoliucingą mintį – tuo metu, kai daug kur Europoje buvo persekiojami protestantai, jis ryžosi sukurti pirmąją pasaulyje protestantišką valstybę. Šis Albrechto ryžtas Lietuvai turėjo lemtingų padarinių.

Karaliaučiaus universitetas išugdė Mažvydą

Padarius protestantizmą valstybine religija, Albrechtui reikėjo kunigų. Iš pradžių jų atsiuntė Liuteris. Jau 1526 m. buvo pirmąkart aplankytos kunigaikštystės parapijos. Tada buvo susidurta su daugiakalbyste: kunigaikštystės žmonės kalbėjo prūsiškai, lietuviškai ir lenkiškai.

Liuteris labai anksti suprato Dievo Žodžio skelbimo žmonių gimtąja kalba svarbą, todėl jis į vokiečių kalbą išvertė Bibliją. Kunigaikštis Albrechtas taip pat ėmė rūpintis, kad jo kunigaikštystėje liuteronų dvasininkai skelbtų Dievo Žodį žmonėms suprantamomis kalbomis. Todėl kitas Albrechto žingsnis, turėjęs Lietuvai lemtingų pasekmių, buvo atliktas 1544 m. Tais metais kunigaikštis Albrechtas įkūrė Karaliaučiaus universitetą, vadinamąją Albertiną.

Kokia Albertinos reikšmė mums? Kunigaikštis Karaliaučiaus universitete įsteigė 24 stipendijas teologijos studentams, 7 jų buvo skirtos lietuviškai kalbantiems kandidatams. Didžiausias dėmesys jame buvo skiriamas teologijos dėstymui.

1546 m. Albrechtas parašė laišką lietuviui Martynui Mažvydui (apie 1520–1563), kviesdamas jį atvykti studijuoti ir tapti protestantų kunigu Prūsijos kunigaikštystėje. Mažvydas sutiko, 1546 m. rugpjūčio 1 d. buvo imatrikuliuotas, o 1547 m. pradžioje pateikė spausdinti katekizmą – pirmąją lietuvišką knygą. Ją Albrechtas išleido savo lėšomis.

Be katekizmo, Mažvydas parengė dar porą knygelių ir pirmąjį lietuvišką giesmyną, kurį išleido jo pusbrolis Karaliaučiaus pastorius Baltramiejus Vilentas (1525–1587). Šitaip buvo duotas impulsas maždaug 150-čiai metų, kai Prūsijoje klestėjo lietuviška religinė literatūra. Mažvydo pradėtą lietuviškos religinės literatūros barą tęsė daugelis kitų lietuviško žodžio darbininkų.

Mūsų raštija gimė nelietuvio kunigaikščio dėka

Kunigaikštis Albrechtas mirė 1568 m. kovo 20 d. Tačiau Albertina gyvavo, ir matyti, kad įkūrėjo universitetui suteiktas impulsas veikė. Ilgainiui pradėjo formuotis lietuviškos grožinės literatūros žodis, kuriam pradžią davė taip pat Karaliaučiaus universiteto absolventai lietuvių dvasininkai.

Po 1701 m., Prūsijai tapus karalyste, Tilžės evangelikų liuteronų kunigas Jonas Šulcas (apie 1684–1710) išvertė ir išleido „Ezopo pasakėčias“ (1706) – pirmąją pasaulietinę grožinės literatūros knygą lietuvių kalba. Prūsijos karalystėje užgimė pirmoji lietuvių grožinės literatūros knyga – Tolminkiemio klebono Kristijono Donelaičio (1714–1780) šedevras „Metai“ (apie 1760–1775). Donelaitis sukūrė ir pirmąsias neverstas lietuviškas pasakėčias. Taip atsivėrė kelias lietuviškai grožinei kūrybai – tam, ką turime dabar.

Mūsų dienomis turbūt beprasmiška kelti klausimą, kas būtų, jeigu Albrechtas nebūtų įkūręs Prūsijos kunigaikštystės ar Karaliaučiaus universiteto, tačiau esamomis aplinkybėmis matyti, kad lietuvių raštija užgimė šio nelietuvio kunigaikščio pastangų dėka.

Albrechtas buvo geras valdovas ir gilus žmogus. Jo sukurta valstybė, kuriai šįmet sukaktų 500 metų, neišliko. Tačiau išliko lietuvių literatūra, kuriai pradžią davė dviejų ryškių istorinių asmenybių – Albrechto ir Liuterio – susitikimas.

Vilkaviškio viešosios bibliotekos

Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė

Autorius: Saulenė PUČILIAUSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama