Jausmų eksperimentas: čia ir dabar

Įpusėjau naują Irvin D. ir Benjamin Yalom knygą „Širdies valanda. Ryšio kūrimas čia ir dabar“. Skaitydamas joje išsakytas mintis, pradėjau galvoti apie savo patirtis. Tikrai puikus atradimas pabandyti kiekvienam pajusti savo jausmus „čia ir dabar“ būnant su kitu žmogumi. Tačiau man vis kyla klausimas: kaip atpažinti, kad tie jausmai kyla iš manęs, o ne yra perimti iš kito žmogaus? 

„Juk kaimynė sakė“

Ne kartą esu pajutęs, kad šalia skirtingų žmonių jaučiuosi vis kitaip. Prie vienų atsiranda nepaaiškinamas kaltės jausmas ar nuvertinimo baimė, o prie kitų – lengvumas ir drąsa būti savimi. Tai parodo, kad mūsų išgyvenimai bendraujant su žmonėmis gali priklausyti ir nuo mūsų vidinių reakcijų, ir nuo kito žmogaus perduodamų jausmų. Tad neverta aklai pasitikėti apkalbomis apie kitus ir vadovautis klasikine santykių taisykle „man kaimynė sakė“. Juk nežinome, gal ta kaimynė pati nėra žmogus su kuriuo norėtųsi prasilenkti laiptinėje. Jei ji teigia, kad kažkas yra pasikėlęs, tai dar nebūtinai tiesa. Gali būti, kad ji tame žmoguje atpažino savo pačios nemalonius jausmus ar savybes. Turiu mintyje, kad kiekvienas pasaulį mato pro savo akinius, o ar jie teisingi – lieka pasitikrinti pačiam.

Mano ar tavo?

Kartais tai, ką pastebime kituose, tėra mūsų pačių šešėliai. Psichologijoje šis reiškinys vadinamas projekcija. Tai reiškia, kad savo vidinius jausmus ar savybes, kurių nenorime pripažinti, priskiriame kitam žmogui. Pavyzdžiui, jei jaučiu menkavertiškumą viduje, tai gali atrodyti, kad kitas mane nuvertina, nors tikrovėje tai gali būti tik mano projekcija. Gali būti ir atvirkščiai – kartais mes reaguojame į kito žmogaus siunčiamus signalus, laikyseną ar emocinę būseną, kurie persiduoda mums. Akivaizdu, kad visa tai labiau susiję su nesąmoningais procesais, kuriuos pajaučiame, nors ne visada įsisąmoniname. Tačiau akivaizdu tai, kad nuolat esame veikiami vieni kitų.

Ar verta analizuoti?

Kai kurie laikosi požiūrio, kad neverta čia nieko suprasti: jei nesijauti patogiai, tiesiog santykius užbaik. Tačiau ar nėra pernelyg lengvabūdiška net nepabandyti suprasti, iš kur kyla tas nemalonumas bendravime? Man atrodo svarbu įsivardyti, kas trukdo – ar tai kito žmogaus perduota būsena, ar mano paties išgyvenimas. Tokiam jausmų tyrinėjimui dažnai prireikia nemažai laiko ir pakartotinių susitikimų. Pats asmeniškai ne kartą esu suklydęs – nutraukiau santykius, o po kurio laiko supratau, kad tai padariau vedamas savo projekcijų. Ne todėl, kad tas žmogus buvo blogas, o tiesiog pamačiau savo nemalonų atspindį tame žmoguje. Tačiau lygiai taip pat esu buvęs teisus – supratęs, kad žmogus į mane projektuoja savo paties jausmus, kurie užkerta kelią tolimesniam bendravimui.

Intymumas reikalauja pažeidžiamumo

Jeigu jaučiuosi blogai, tai ne visada reiškia pabaigą santykiams. Jei du žmonės geba „čia ir dabar“ pasikalbėti apie kylančius neigiamus jausmus, juk įmanoma tęsti bendravimą. Svarbu atskirti, kurie jausmai kyla manyje, o kurie perduodami kito. Kuo giliau žmogus pažįsta save, tuo aiškiau geba atskirti, kur jo paties jausmai, o kur prasideda kito asmens. Nors visada rizikuojame būti nesuprasti ar atstumti atsivėrus, tačiau užsisklendimas vis vien nėra išeitis. Kaip pats autorius teigia savo knygoje: „Intymumas reikalauja pažeidžiamumo: negalite tikėtis, kad draugas, giminaitis ar partneris atsivers jums, jeigu nesate nusiteikę atsiverti jam“.

Danielius EINIKIS

Psichologo asistentas

Autorius: Renata Nekrošienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama