Talentinga kraštietė atranda save miuzikluose

Lankeliškių bažnyčios griuvėsiuose nuaidėjusio „Vištyčio muzikos pakrantės“ koncerto įspūdžiai neišdilo per kelias savaites. Neabejotina vakaro pažiba tapo iš Vilkaviškio kilusi atlikėja Ieva Andriulionytė – jos žavesys, jaunatviška energija ir balsas pavergė klausytojų širdis.

Neišskiriamas trio – vaidyba, šokis ir daina

Muzikos pedagogų Editos ir Gintauto Andriulionių šeimoje užaugusi Ieva nuo pat mažens jautė, jog muzika – neatsiejama jos gyvenimo dalis. Būdama vos aštuonerių mergaitė pradėjo mokytis skambinti pianinu, o netrukus – ir solinio dainavimo. Pamokose Ievos talentas vis labiau skleidėsi – ji aktyviai dalyvavo įvairiuose konkursuose ir ne kartą buvo įvertinta prizinėmis vietomis. Baigusi muzikos mokyklą Ieva savo gebėjimus tobulino Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro vokalinėje studijoje „Akimirka“, kur dainavimo subtilybių ją mokė pedagogė Edita Linkevičienė.

Ieva pasakojo, kad natūraliai gimusi meilė muzikai ją atvedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Čia vilkaviškietė pasirinko miuziklo studijas. Kaip pati prisipažino, iš pradžių svarstė rinktis aktorystę, tačiau muzika taip stipriai traukė, kad galiausiai nusprendė pasinerti į miuziklų pasaulį.

„Kartais žmonės įsivaizduoja, kad miuziklas – tai vien tik dainavimas, tačiau iš tiesų jame susitinka ir vaidyba, ir šokis. Studijų metu teko atsakingai gilintis į visas šias disciplinas“, – teigė I. Andriulionytė.

Daugiausia dėmesio skyrė balso lavinimui

Ketverių metų studijų programa buvo plati ir įvairi. Ieva mokėsi iš žinomų Lietuvos aktorių, šokio specialistų, lankė daugybę meistriškumo kursų pas užsienio pedagogus. Dabar ji labai vertina ne tik profesines žinias, bet ir tai, kad studijos išugdė griežtą discipliną bei gebėjimus atkakliai siekti tikslo.

Svarbią vietą šiame kelyje užėmė docentė Giedrė Zeicaitė, kurios rūpestis ir tikėjimas studente tapo didžiausia atrama. Būtent jos dėka Ieva pasiekė ryškių rezultatų – laimėjimų konkursuose, turėjo sėkmingų koncertų, buvo įvertinta akademinėje bendruomenėje ir pelnė prof. Jono Aleksos stipendiją. Net ir baigusi studijas atlikėja palaiko artimą ryšį su pedagoge, kuri ir toliau motyvuoja bei įkvepia siekti svajonių.

Studijų metais Ieva daugiausia dėmesio skyrė balso lavinimui. Ji įsitikinusi, kad gerai išlavintas vokalas yra pagrindinis raktas į sėkmę, nes atveria galimybes ir laisvę kurti. Aišku, miuzikluose ne mažiau svarbus ir psichologinis pasiruošimas – įsikūnyti į personažą yra sudėtinga užduotis, reikalaujanti ne tik technikos, bet ir emocinės gelmės.

„Miuzikle balsas yra ne tik garsas – juo turi sukurti personažą. Tai nelengva užduotis. Įsivaizduokite, kiek spalvų ir nuotaikų balsas privalo turėti, kad žiūrovai patikėtų, jog scenoje ne tu, o tavo kuriamas personažas“, – su užsidegimu pasakojo Ieva.

Pirmieji vaidmenys

Nors I. Andriulionytė žengia tik pirmuosius žingsnius miuziklo scenoje, ji jau gali pasigirti keliais vaidmenimis. Įdomu tai, kad pirmasis vaidmuo buvo ne miuzikle, o operoje. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ji pasirodė Jurgio Gaižausko operoje „Buratinas“, kurioje atliko šimtametės vėžlienės Tortilos partiją.

Anot merginos, tai buvo nemenkas iššūkis – juk tuo metu ji studijavo dar tik antrame kurse, o dainuoti operiniu balsu nebuvo paprasta. Vis dėlto debiutas pavyko sėkmingai ir netrukus talentinga atlikėja sulaukė kvietimo į teatro sceną.

Vienas įsimintiniausių vaidmenų Ievos karjeroje – Mirtišė iš miuziklo „Adamsų šeimynėlė“. Šio personažo charakteris jai paliko stiprų įspūdį ir tapo įkvėpimu scenoje atsiskleisti dar drąsiau bei išraiškingiau.

„Šis vaidmuo man suteikė progą išmėginti galimybes kaip artistei. Nors aš ir Mirtišė – visiškai skirtingos, tačiau, padedant puikiems pedagogams, pavyko atrasti būdų, kaip įsikūnyti į šį personažą“, – kalbėjo I. Andriulionytė.

Koncertuoja su programa

Be partijų miuzikluose, Ieva rengia ir solinius akustinius koncertus. Ji taip pat muzikuoja su gyvo garso grupe, kurią sudaro artimiausi studijų bičiuliai. Būgnai, saksofonas, bosinė gitara, klavišiniai ir Ievos vokalas drauge sukuria ypatingą skambesį, o koncertai dažniausiai vyksta Klaipėdoje. Atlikėja džiaugiasi, kad grupės programa nuolat auga ir tobulėja kartu su ja pačia.

Koncertuose Ievai ypač svarbus ryšys su publika – ji mėgaujasi bendravimu ir galimybe tiesiogiai užmegzti kontaktą. Miuzikluose to daryti beveik neįmanoma, nes scenoje reikia visiškai susitelkti į personažą ir vaidmens atlikimą.

Tuo tarpu koncertuose solistė gali būti savimi – šiltai bendrauti su klausytojais, dalintis emocijomis. Savo programose Ieva neretai atlieka ir miuziklų kūrinius, kuriuos visuomet trumpai pristato, papasakoja jų istoriją ar atskleidžia kontekstą. Be to, vilkaviškietė į programą mielai įtraukia ir lietuvių autorių muziką, kuri jai itin artima.

Muzikos moko ir kitus

Visai neseniai Ieva koncertavo projekto „Vištyčio muzikos pakrantė“ koncerte Lankeliškių bažnyčios griuvėsiuose. Kaip pati sako, dainuoti gimtajame krašte – ypatinga patirtis. Artimųjų palaikymas, pažįstami veidai suteikia šilumos, bet kartu kelia ir daugiau atsakomybės bei jaudulio. Lankeliškiuose Ieva pasirodė ne viena, ją palaikė scenos partnerė pianistė Justina Krikščiukaitė. Merginos kartu koncertuoja jau ne vienus metus, todėl puikiai jaučia viena kitą.

„Labai džiaugiuosi, kai koncertuose sutinku pirmuosius mokytojus. Tokie pasirodymai – lyg padėka už jų palaikymą bei tikėjimą manimi“, – teigė I. Andriulionytė.

Kai koncerte Ieva uždainavo Kipro Mašanausko kūrinį „Kokia nuostabi, Lietuva, esi“, publika nebegalėjo likti sėdėti – žmonės pakilo nuo kėdžių, susikibo už rankų ir lingavo kartu. Tai tapo tikra bendrystės akimirka, kurios Ieva nesitikėjo. Kaip sakė, žinomą kūrinį pati pasirinko neatsitiktinai – dar atostogaudama Nidoje susipažino su kompozitoriumi ir pažadėjo, kad šio muzika skambės jos repertuare. Pažadas ištesėtas, o klausytojų reakcija tapo gražiausiu atlygiu.

Šis rugsėjis Ievai tapo naujo etapo pradžia – ji įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją, kur sceninių žanrų dainavimą studijuoja pas Egidijų Bavikiną. Vis dėlto muzikos pasaulyje vilkaviškietė save mato ne tik kaip studentę – Ieva jau dalijasi sukaupta patirtimi, dėstydama vokalą privačioje muzikos mokykloje Kaune. Jaunoji pedagogė sako, kad nuo pat pirmųjų pamokų stengiasi su mokiniais užmegzti ryšį ir parodyti, jog dainavimas – tai ne tik natų atlikimas, bet ir visapusiško pasirodymo kūrimas scenoje.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama