Dviejų draugų muzikinis duetas: „Galime groti ir už dyką, svarbu, kad mūsų klausytųsi“

Du jaunus vaikinus – pianistą Roką Zdanavičių ir saksofonistą Joną Zubavičių – daugelis birštoniečių, ko gero, yra matę miesto renginiuose, taip pat grojančius laive ar asmeninėse žmonių šventėse. Muzikantai bendrą kūrybinį kelią pradėjo prieš šešerius metus. Tuo metu vienas kito nepažinoję jaunuoliai sulaukė pasiūlymo kartu dalyvauti konkurse, kuris atvėrė duris ne tik į šiltą draugystę, bet ir į muzikinį duetą. Būtent tai tapo viena iš pagrindinių birštoniečių veiklų, kuria gali dalintis ir su kitais.

Dueto pradžia
Vaikinai vienbalsiai tvirtina, kad jie, ko gero, būtų nelabai ką pasiekę muzikos srityje, jei ne nuostabūs Birštono meno mokyklos mokytojai Mindaugas ir Renata. „Manau, pagrindinė priežastis, kodėl mylime tai, ką darome, ir taip gerai sutariame, yra tikrai šių pedagogų dėka. Jie mums parodė išskirtinį požiūrį ne tik į muziką, bet ir į gyvenimą,“ – mintimis dalinosi Jonas. Jam pritarė ir Rokas, teigdamas, kad būtent šiedu mokytojai turi išskirtinę savybę – gebėjimą viską paaiškinti gyvenimiškais pavyzdžiais, kurie paskatino kitomis akimis pažvelgti į muziką ir visas jos galimybes.
Šiandien Jonas ir Rokas pedagogams dėkingi ne tik už suteiktas žinias, bet ir už įžvelgtą potencialą juos, vienoje mokykloje besimokančius, tačiau vienas kito nepažįstančius paauglius, sujungti į duetą. „Mums mokytojai siūlė kartu pabandyti repetuoti, kažką sukurti, tai taip ir pradėjome. O lūžis įvyko 2019 metais, kai kartu laimėjome pirmą vietą Petro Vyšniausko saksofonininkų konkurse. Tuo metu atradome labai daug bendrų temų ir susidraugavome. Draugystė tęsiasi iki šiol,“ – šypsodamasis pažinties pradžią prisiminė Rokas.

Kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji
Ir Jonui, ir Rokui bendras muzikinis projektas yra ne vienintelė jų veikla – abu muzikantai studijuoja, groja papildomai bei moko kitus. Tačiau kad ir ką bedarytų, visos veiklos susijusios su muzika. „Aš studijuoju elektroninę muziką, repetuoju ir viskas, ką veikiu, yra kažkaip susiję su kūryba. Atrodo, tai visada verda manyje,“ – atvirai sakė Jonas. Na, o Rokas niekur toli nepabėgo iš ten, kur ir gimė meilė muzikai. „Aš dirbu toje pačioje Meno mokykloje, kurioje pats mokiausi. Įsidarbinau koncertmeisteriu. Tačiau net ir nebūdamas ten, didžiąją laiko dalį leidžiu repetuodamas,“ – neslėpė vaikinas. Taigi abiems birštoniečiams muzika yra pagrindinis gyvenimo variklis, bet, kaip teigia patys, be autoriteto ir laiku padėtos rankos ant peties, būtų buvę sunku tobulėti.

Autoritetas, skatinantis kurti
Natūraliai kyla klausimas, iš kur vaikinai semiasi įkvėpimo, valios laikytis disciplinos ir nepraranda noro siekti aukštumų. Jaunieji muzikantai neslepia, kad būta visko. Norėjosi ir viską mesti, nebekurti, nebesistengti bei tiesiog pailsėti. Nemažai sunkių etapų ypač buvo paauglystėje, bet vis tik noras tobulėti ir siekti svajonės nugalėjo, nes šalia visada buvo tinkami žmonės, kurie Rokui ir Jonui buvo autoritetas. „Mane labai skatino šeima. Abu seneliai yra muzikantai, tai jie iškart pastebėjo, kad esu gabus muzikai ir pastūmėjo į priekį. Taip pat daug palaikymo sulaukiau iš savo dėdės Pauliaus, kuris yra profesionalus pianistas. Man jis – tikras autoritetas,“ – žmones, padėjusius įveikti krizes, įvardijo pianistas Rokas.
Tuo tarpu Jonui, nepaisant to, kad jo artimųjų rate taip pat yra nemažai muzikantų, didžiausią įtaką asmenybės formavimuisi turėjo jau anksčiau minėtas Birštono meno mokyklos mokytojas Mindaugas. „Jis man padėjo išbristi iš aklavietės, kai meilės menui ir kūrybai visiškai nebejaučiau. Mokytojo dėka vėl pradėjau pasitikėti savo talentu,“ – pasakojo saksofonistas Jonas.

Mažų miestų jaunimas ir galimybės jiems
Dažnai yra teigiama, kad mažesnių miestų ir miestelių jaunimas, priešingai nei didmiesčiuose, turi mažiau galimybių tobulėti bei atskleisti savo talentus. Tačiau Rokas tam nelinkęs pritarti. Jo manymu, nėra nieko, ko šiais laikais negali padaryti socialiniai tinklai. „Jei turi daug noro, internete gali ne tik kažką išmokti, rasti natų, bet ir save reklamuoti. Tokiu būdu nelabai junti atotrūkį tarp kaimo ir miesto,“ – sakė jis ir pridūrė, kad Birštonas, nors ir nedidelis, kultūros prasme lenkia ne vieną didmiestį. „Čia vyksta tikrai aukšto lygio renginiai. Ypač vertėtų paminėti Birštono džiazo festivalį. Nuo pat vaikystės turėjome galimybę klausytis labai profesionalių muzikantų ir kokybiškos muzikos, kuri prisidėjo prie mūsų kūrybinio kelio,“ – džiaugėsi vaikinas.
Tačiau Jonas šiuo klausimu bičiuliui nevisiškai pritaria. Jo nuomone, persikrausčius gyventi į Vilnių labiau išryškėjo asmeninis potencialas ir atsirado daugiau galimybių. „Birštone yra ribota auditorija, prie kurios nuolatos turi prisitaikyti,“ – apie mažų miestų problemą kalbėjo Jonas.

Autentiška kūryba
Šiuo metu Roko ir Jono duetas groja foninį džiazą, pop-stiliaus kūrinius bei balades. Kol kas muzikantai neplanuoja kurti kažko visiškai savito, nes, jų teigimu, dar nėra išnaudoję viso jau sukurtų kūrinių potencialo. „Mes interpretuojame žinomus ir jau „nusistovėjusius“ kūrinius. Nėra taip, kad ateiname ir standartiškai, kaip iš vadovėlio, pagrojame nata į natą. Galbūt klausytojams tas ir patinka,“ – svarstė Rokas, o Jonas pridūrė, kad jiedu nėra groję jokio kūrinio taip, kaip jis yra originaliai parašytas.

Muzika – pragyvenimo šaltinis
Neretai tenka išgirsti, kad šiuolaikiniams, mažiau žinomiems muzikantams, norint išgyventi, tenka balansuoti tarp kūrybos ir įvairių papildomų veiklų – būti ne tik atlikėjais, bet ir prodiuseriais, socialinių tinklų turinio kūrėjais, bendradarbiauti su prekių ženklais ar prisidėti prie įvairių meninių projektų. Tačiau, anot Jono, požiūris, kad iš muzikos „neįmanoma valgyti duonos“, po truputį keičiasi – ypač turint omenyje visas šiuolaikines galimybes, kai kūrėjai gali veikti ne tik scenoje, bet ir skaitmeninėje erdvėje. Ir nors kol kas vien tik iš dueto pragyventi būtų sunkoka, ir Jonas, ir Rokas svajoja bei tiki, kad ateityje jiems pavyks užsidirbti ir išgyventi iš muzikos.

Klaidos – būdas tobulėti
Muzikantai Rokas ir Jonas pripažįsta, kad kuo toliau veda bendras kūrybinis kelias, tuo daugiau pamokų jie išmoksta, tobulėja ne tik atlikimo technika, pasirenkami kūriniai, bet taip pat abu auga ir kaip asmenybės. „Mes visada stengiamės gerinti kokybę. Neseniai pradėjome groti ne tik foninę muziką, bet ir rengti asmeninius koncertus, kurių metu reikia bendrauti su publika, prie jos prisitaikyti,“ – pasakojo Jonas ir atskleidė, kad tam reikėjo nemažo įdirbio. Vaikinai atviri – vertingos patirties nemažai įgavo ir grodami su grupe „Stotis“, kuri šiuo metu viešumoje pasirodo labai retai. „Tuo metu buvome dar moksleiviai ir per daug jauni, kad galėtume disciplinuotai ir struktūrizuotai dirbti, kai yra daug žmonių su skirtingomis nuomonėmis ir norais. Vis tik tai mums suteikė daug pamokų,“ – prisiminė Rokas.
Abu jaunieji birštoniečiai vieningai sutaria, kad reikia ir klysti, ir kažką vis keisti, kad ateityje galėtų tapti profesionalesniam. Roko ir Jono teigimu, to ypač reiktų nepamiršti šių dienų jaunimui, kuris dažnai mėgsta rinktis lengvesnį kelią. „Labai svarbu paaugliams atrasti, kaip prasmingai leisti laiką – geriau mokytis groti, šokti, sportuoti, nei sėdėti internete. Asmeniniam gyvenimui tai jokios naudos neatneš,“ – baigdamas pokalbį linkėjo Rokas. O Jonas patarė tiems, kurie dar neatrado savo kelio, visada klausyti širdies ir vidinio balso. „Kad ir kaip banaliai beskambėtų, tai man padėjo atsidurti čia, kur dabar esu ir tuo labai didžiuojuosi,“ – sakė jis.

Smiltė Pikaitė

Autorius: Smiltė Pikaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama