Į gimtinę grįžo keturmečiu vaiku

Suvažiavusius iš Vokietijos, Italijos, Latvijos, Sakartvelo tapytojų plenero dalyvius labiausiai stebino Aukštaitijos sostinės tyla, raudonų plytų istoriniai pastatai. Miestas tiko ir tiems, kurie norėjo grįžti į savo praeitį, gyventi senais prisiminimais ir dabarties įspūdžiais.

Apstulbino šio miesto tyla

Tradicinio tarptautinio, Panevėžio dailės patriarchui Kazimierui Naruševičiui atminti skirto tapytojų plenero dalyviai šiemet molbertus pasistatė „Pragiedrulių“ menų erdvėje ir „Galerijoje XX“.

Abi patalpos su vitrininiais langais, tad menininkai patikino, kad stovėdami prie molbertų jaučiasi lyg dirbtų lauke: sočiai erdvės ir šviesos. O lauke dirbti kur kas nepatogiau, tuo metu nelabai leido ir oro sąlygos – pūtė stiprus vėjas, buvo šaltoka ir grėsė lietus.

Kartvelas Luka Beselija atvyko iš uostamiesčio Batumio.

Tapytojas sakė, kad gimtajame Batumyje tvyro nemažas techninis triukšmas, todėl jį apstulbino Panevėžio tyla.

Tai, ką per plenerą jis nutapė, labai panašu į tylos iliustraciją, tačiau kol kūriniai nebaigti iki galo, autorius nenorėjo tvirtinti, kad jie reiškia kaip tik tai.

Protėvius perkelia į šį modernų pasaulį

Gabrielės Shaffartzik drobės akį patraukia ryškiais fonais ir fotografiniais veidais. Menininkė tapo trečią paveikslą, du jau baigti atremti į sieną.

„Įspūdžių apie Panevėžį mano darbuose tikrai nėra“, – šypsojosi viešnia iš Vokietijos.

Ji sakė sau įprastu stiliumi tapanti tęsinį serijos su senomis šeimos fotografijomis.

„Čia mano promočiutė“, – rodo į paveikslą ant molberto.

Kitose drobėse pavaizduota močiutė ir senelio sesuo. Istorinius atvaizdus įkomponavo į šiuolaikine maniera nutapytus fonus todėl, kad jai taip patinka, tokia meninė šeimos istorijos interpretacija.

„Nuostabu, kad tokiame mažame jūsų mieste yra tiek muziejų ir galerijų. Giotingenas, kuriame gyvenu, yra universitetinis miestas, dukart didesnis už Panevėžį, o tiek erdvių menui neturime“, – lyg ir nusiskundė.

Mena vasaras Rūtų gatvėje

Vilniečio Artūro Braziūno kūrinyje nesunkiai atpažįstama Senvagė, bet plūstanti baltais popieriniais laiveliais nusėta molio spalvos upė žiūrovui bus galvosūkis.

„Į jūsų peizažą įdėjau savo supratimą ir dvasią“, – šypsosi autorius.

Fantazija atmieštas realus vaizdas siejasi su iš Panevėžio einančiomis giminės šaknimis ir vaikystės potyriais, o atplaukiantys laiveliai simbolizuoja ištakas.

„Kol buvo gyvi seneliai, pas juos Rūtų gatvėje leisdavau vasaras. Štai žmona kilusi iš Panevėžio, čia gyvena jos mama, taip pat mano dėdė, pusbrolis ir pusseserės“, –atskleidžia pašnekovas.

Tapydamas drobę su Panevėžio senamiesčiu, įkomponavo save keturmetį, nupieštą pagal seną nuotrauką.

Užbūrė raudonos plytos

Viešniai iš Rygos aplinka pažįstama, kartą jau ir plenere čia buvo.

„Jūsų miestą neblogai žinau, keleri metai iš eilės čia vis atvažiuoju pirkti drobių“, – sako latvė Elga Grinvaldė.

Ir ant molberto tebestovinčiam, ir ant žemės išdėliotuose jos kūriniuose daug įvairių raudonos spalvos atspalvių.

„Tiesiog sėdau ant raudonų plytų. Kai pamačiau čia raudonplyčius pastatus, jie mane užbūrė, juose tiek daug miesto ir žmonių istorijų. Tų plytų štai ir pritapiau“, – rodo, kuo drobėse virto jos jausmai.

Maka Gotsiridzė iš Tbilisio, naudodama mėlyną spalvą, baltuose fonuose teptuku vedžiojo figūrines kompozicijas.

Buvimą plenere ji irgi dėl ramaus miesto prilygino meditacijai. Milijoninio Sakartvelo sostinėje to nerasi.

Neatplėšė akių nuo dažų

Dešimt menininkų iš Vokietijos, Latvijos, Italijos, Sakartvelo ir Lietuvos tapė 10 dienų. Tema nebuvo pasiūlyta, tapytojai kūrė, ką sumanę.

„Davėm po tris drobes, vieną atimsim, kitas galės išsivežti“, – juokaudamas kalbėjo plenero organizatorius Tomas Rudokas.

Kartu su patyrusiais profesionalais „Galerijoje XX“ pasistačiusi molbertą tapė ir septynmetė T.Rudoko anūkė Adelė Kazlauskaitė.

„Čia bus daug gyvūnų ir planetų, vadinsis „Gyvūnų kosmosas“, – paaiškino mergaitė.

Ji parodė ir pernai per plenerą nutapytą paveikslą, kuriame pavaizdavo visus dalyvius, sakė, kad fonas, kuriame šie stovi, reiškia jos nuotaiką.

Adelė su tėčiu ir mama, dailininke Marija Kazlauske, gyveno Londone. Šeima į Lietuvą sugrįžo prieš trejus metus. Pirmas susitikimas su seneliu įvyko „Galerijoje XX“, kur jis tuomet tapė. Vidun įlėkusi keturmetė negalėjo atplėšti akių nuo dažų ir teptukų. Nuo tada didžiausia mergaitės aistra tapo tapymas.

Autorius: Gailutė KUDIRKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama