Tekantys kūnai po žeme: menas atgaivina senąjį vandens rezervuarą
ON Media
Turinį įkėlė
Panevėžį vandeniu sovietmečiu aprūpinęs ir jau du dešimtmečius nenaudojamas įspūdingas statinys – požeminis rezervuaras – virsta netradicine meno erdve.
Iš šio rezervuaro, kuriame tilpo 2500 kubinių metrų vandens, nuo 1974-ųjų maždaug trisdešimt metų įmonė „Aukštaitijos vandenys“ miestui tiekė geriamąjį vandenį.
Vėliau rezervuaras ilgą laiką tebuvo įmonės istorijos užmiršta dalis, kol prieš keletą metų kilo iš pirmo žvilgsnio keista pasirodžiusi idėja vandentvarkos sistemos įrenginį paversti originalia meno galerija.
Dabar šią vietą atranda menininkai.
Londone gyvenanti ir kurianti Urtė Janus nebenaudojamame rezervuare pristato instaliaciją „Tekantys kūnai“.
Tai, anot autorės, netipiška tik meno kūrinių ekspozicija. Tai darbai, sukurti specialiai šiai erdvei ir su kiekviena diena jie keičiasi.
Urte, parodą „Tekantys kūnai“ pristatote Panevėžio požeminiame vandens rezervuare – gan neįprastoje erdvėje. Kaip atsirado mintis eksponuoti darbus būtent čia ir kokia buvo jūsų pirmoji reakcija, kai pamatėte šią vietą?
Ši paroda yra dalis didesnio projekto, organizuojamo galerijos AV17. Iš jos ir sužinojau apie šitą vietą Panevėžyje. Prieš surengdama parodą, porą kartų apsilankiau rezervuare, o instaliacija sukurta specialiai tai erdvei.
Pirmą kartą mane šiek tiek išgąsdino erdvės dydis. Bet buvo labai įdomu ten dirbti, mąstyti apie pačią vietą. Tai man pasirodė ganėtinai magiška erdvė. Net jei buvo nemažas iššūkis ją instaliuoti, man labai patiko pats procesas.
Tai jūs pirmiausia sužinojote apie vietą ir tada kūrėte instaliaciją būtent rezervuarui?
Taip, tikrai. Kai pamačiau tą erdvę, nelabai turėjau darbų, kurie konceptualiai jai tiktų. Man pasirodė, kad būtų įdomu sukurti ką nors naujo būtent tai vietai.
Vieta buvo kaip atspirties taškas.
Rezervuaras pasirodė kaip didelis indas. Pati jo paskirtis ir forma sufleravo, kad reikėtų dirbti su keramika, apmąstyti, kas yra indas ir kas jame laikoma. Man atrodo, indas turi ir simbolinę reikšmę, kaip kūnas. Tuo metu pradėjau galvoti apie visą kūnų porėtumą, kaip skysčiai teka per kūnus – žmonių, gyvų, negyvų, ir per pačią žemę. Viskas apie tai ir sukosi.
[caption id="attachment_436855" align="aligncenter" width="1620"]
Urtė Janus. P. Židonio nuotr.[/caption]
Parodos pavadinimas „Tekantys kūnai“ – metafora, sujungianti žmogaus kūną, vandenį ir laiką. Ką jums pačiai reiškia ši sąvoka, kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?
Turbūt visi mano darbai galiausiai yra apie tą patį – kūno susietumą.
Nesame uždara sistema. Mes esame atvira sistema, per kurią viskas teka.
Šioje parodoje nagrinėju tą pačią temą, tik iš kitos pusės, naudodama vandenį kaip metaforą. Vanduo yra jungiamoji galia, bet kartu jis rodo, kad esame susiję su aplinka: toksinai ar teršalai teka per žemę ir per mus. Tai paprasta idėja.
Ankstesnis projektas ,,Mainais į amžius: visos prieš tai buvusios jūros“ taip pat vaizdavo materijos kaitą. Kuo skiriasi jūsų ankstesni darbai nuo šios parodos darbų?
Sakyčiau, anas projektas buvo tarsi šių apmąstymų pradžia. O ši paroda jau labiau išgrynino idėjas apie visų dalykų susijungimą.
J. C. Decaux buvo labai metaforiška skulptūra, naudojant skirtingas medžiagas ir mąstant, kaip jos geologiškai veikia per ilgus laikotarpius. O šioje parodoje viskas labai vietiška: dirbau su vietiniu vandeniu, mikroorganizmais aplink rezervuarą. Surinkau mieles nuo augalų paviršių, ore ir aplinkui gyvenančius mikroorganizmus, su jais kūriau skysčių receptus, kuriais užpildžiau indus.
Man labai svarbu, kad skysčiai yra gyvi, norėjau parodyti vandens gyvumą: vyksta fermentacijos, rūgimo procesai, jie reaguoja su rezervuaro aplinka, su pačiu keraminiu indu. Parodoje yra du fontanai, užpildyti mano gamintu rūgštiniu skysčiu, kuris reaguoja su metalais, indais, tad kuriasi naujos jungtis: kristalizacijos procesai, indų išėdimas. Įdomu tai, jog kai užpildžiau fontanus skysčiu, tiek skaidrus balsvas skystis, tiek fontanai pajuodavo – nauja cheminė jungtis.
[gallery link="file" ids="436899,436896,436902,436891,436890,436888,436887,436886,436884"]
O ką jums reiškia eksponuoti darbus Panevėžyje? Ar šis miestas jums kiek nors pažįstamas? Ar pirmą kartą atliekate meninį projektą Panevėžyje?
Panevėžyje dirbau pirmą kartą, bet praėjusį savaitgalį, kai vedėme ekskursiją, nuvažiavome aplankyti mano prosenelių kapų šiame mieste. Mano proseneliai buvo iš Panevėžio. Tai tokia ta mano sąsaja su šiuo miestu. Nors seniai jame nesilankiau, šiek tiek prisimenu, nes mes kiekvienais metais važiuodavome aplankyti kapų.
Buvo įdomu tarsi sugrįžti į vietą, kur mano šaknys, nors su ja jau neturiu labai glaudaus ryšio.
Man labai patiko Panevėžyje, nors beveik visą laiką teko būti po žeme.
Gyvenate Londone, bet kuriate ir Lietuvoje, kaip gyvenimas tarp šių šalių veikia jūsų kūrybą?
Londone atsidūriau tokioje aplinkoje, kur plati erdvė idėjoms: „Goldsmiths“ koledže. Ten vyksta daug tyrimų ir meninių eksperimentų, daug mąstančių žmonių, įdomių projektų. Man tai iššūkis – sekti, kas vyksta meno pasaulyje, ir būti įvykių epicentre. Londonas suteikia įdomių įžvalgų, o Lietuvoje labai smagu atvežtas idėjas įgyvendinti.
Kodėl pasirinkote būtent Londoną?
Net nežinau kodėl. Gal patiko jo dydis, gal dėl to, jog Londone yra anonimiškumo – jei nori, gali pradingti, o jei nenori – gali likti matomas. Gyvenimas taip susiklostė, kad čia likau.
Kaip manote, kas sieja jūsų parodų žiūrovą Panevėžyje ir Londone? O gal labiau skiria?
Kai vedžiau ekskursiją Panevėžyje, mane nustebino, kad žmonių buvo labai daug ir jie nesijautė persisotinę kultūra – vyko aktyvi diskusija. Londone žmonės daug ką jau matę, labiau prisisotinę kultūros.
Man visada labai gera kurti projektus Lietuvoje. Jaučiu, kad čia žmonės drąsiau priima mano kūrybą nei Londone, kur viskas dažnai komerciška – visi bijo besikeičiančių, chemiškai aktyvių darbų, nes tai negali virsti į produktą.
[caption id="attachment_436856" align="aligncenter" width="1620"]
P. Židonio nuotr.[/caption]
Kokius įspūdžius norite, kad lankytojai parsineštų iš „Tekančių kūnų“?
Ši instaliacija ne kiekvieną dieną atrodo vienodai – ji keisis. Todėl rekomenduoju žmonėms sugrįžti ir pabaigti stebėti instaliaciją, nes po kurio laiko viskas vėl bus kitaip.
Labai norėjau suteikti darbams gyvybę: jei prie jų priartėsi, pastebėsi, kad vyksta reakcijos –jie ,,prakaituoja“, ,,verkia“.
Kūryboje naudoju skirtingas keramikos technikas – nuo senovinių iki modernesnių. Kiekviena technika suteikia skirtingą laidumą moliui, todėl galima stebėti, kaip skysčiai juda per indus.
Per ekskursiją vedžiau meditaciją apie vandens kelionę per kūnus ir aplinką, kad žmonės galėtų pamąstyti, iš kur vanduo ateina ir kur keliauja.
Kokios aplinkybės formavo jus kaip menininkę? Kas jus įkvepia – mokytojai, bendraminčiai, kažkas kita?
Man atrodo, turiu šiek tiek per lakią vaizduotę. Idėjos visą laiką sukasi galvoje, bet reikia galimybių jas įgyvendinti. Magistrantūros kursas Londone „Menas ir ekologija“ buvo labai svarbus mano kūrybai formuotis. Tai naujas kursas, bet jis unikalus: sujungia įdomius žmones, idėjas, mainus – bendruomenę, kurioje visada reikia galvoti, dalytis žiniomis. Tai buvo didžiausias mano kūrybos formuotojas.
Esate baigusi fotografijos ir medijų bei meno ir ekologijos studijas. Kodėl būtent šios kryptys?
Fotografiją baigiau seniai. Tada supratau, kad man pritrūko darbo rankomis – per daug technikos, mašinų. Norėjau liesti, kurti rankomis, todėl perėjau prie instaliacijų.
Kai gimė sūnus, stojo didelė kūrybinė pertrauka, o dabar, grįžus į kūrybą, visos idėjos vėl sukasi galvoje.
Ar sūnus jus inspiruoja kurti? Ar matyti, kaip jis auga, keičiasi, daro įtaką jūsų kūrybai?
Sūnaus gimimas paskatino susimąstyti apie kūno galimybes, limitus ir laikinumą. Iki tol gal ne visai pajusdavau kūno pokyčius. Gimdymo procesas – tai suteikti gyvybę vaikui, bet kartu pasikeiti ir pati. Šie pamąstymai mane įkvepia.
O augančio sūnaus pastebėjimai man irgi įdomūs kaip kūrėjai.
Ar norėtumėte ateityje pristatyti dar vieną parodą Panevėžyje?
Man patinka rengti parodas.
Dabar svajoju sukurti labiau viešą instaliaciją lauke, pamatyti, kaip darbai ilgesnį laiką gyventų ore, kaip reaguotų su aplinka.
Rezervuare buvo įdomu dėl jo specifinio mikroklimato, drėgmės, balučių, kurios atsiranda ir pranyksta. Ten nebuvau ribojama dėl grindų ar kitų galerijose įprastų dalykų – tai suteikė daug laisvės. Viešojoje erdvėje būtų naujas iššūkis stebėti, kaip kūriniai gyventų su gamta ir laiku.
Ačiū už pokalbį.
Autorius: Emilija Rakštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
