Simona Strumskytė. „Jočiau jočiau į turgelį ir į jomarkėlį"

Simona Strumskytė. „Jočiau jočiau į turgelį ir į jomarkėlį"...Turgus – tai vieša vieta, kurioje prekiauja smulkūs prekybininkai, amatininkai, ūkininkai, o prekyba vyksta tik tam tikromis savaitės dienomis. Vietos, kuriose lietuviai mainydavosi ar parduodavo įvairius produktus, pradėjo veikti XIII-XIV amžiuje. Nuo XV a. Lietuvos miestams ir miesteliams pradėtos teikti privilegijos rengti turgus. Juose tiesiai iš vežimų prekiauta grūdais, linais, medumi, kanapėmis, kailiais, galvijais. Dažniausiai prekyba vykdavo centrinėse miestų aikštėse. Yra žinoma, kad Rokiškyje turgus veikė jau 1563 metais. Pirmoji turgavietė buvo įrengta į vakarus nuo bažnyčios. Tik XVIII a. pab., Tyzenhauzams nusprendus savo rezidenciją perkelti į Rokiškį ir kardinaliai pertvarkyti visą miestelį, beveik tuščioje gyvenvietės dalyje į rytus nuo bažnyčios buvo suprojektuota ilga stačiakampė aikštė. Naujojoje aikštėje buvo įrengta turgavietė. Joje buvo prekiaujama visomis prekėmis – nuo maisto produktų, puodynių iki gyvulių. Turgui nuolat augant, XX a. pr. imta prekiauti keliose vietose. Pagrindinis turgus liko centrinėje miesto aikštėje. (priedas Nr. 1) Sanitariniais sumetimais gyvulių turgus buvo perkeltas prie Laukupės upelio, netoli dabartinių sentikių maldos namų. Kartais, pagrindinėse turgavietėse trūkstant vietos, žmonės prekiauti suvažiuodavo į apytuštį lauką prie dvaro malūno. Tvarka Rokiškio turguje buvo labai griežta. Turgavietėje prekybininkai turėjo būti skirstomi rūšimis – atskirai privalėjo stovėti valgomų produktų palapinės, daržovių ir vaisių skyrius, vežimai su įvairiais žemės ūkio produktais, amatininkų gaminiai. Pagrindinio turgaus centre stovėjo būdelės – ant sukaltų rėmų buvo užtraukiamas brezentas, prekeiviai pasistatydavo staliukus ir prekiaudavo smulkiomis prekėmis, mėsa, sausainiais. Kaip atsimena rokiškėnai, labai skanios buvo būdelėse pardavinėjamos bandelės ir riestainiai, kainavę iki 50 centų. Kai kurie prekeiviai būdelėse turėjo primusus ir pardavinėdavo karštas dešreles. Čia prekiauta ir didžiuliais pyragais – juos pjaustydavo tokiais gabaliukais, kokių reikėjo pirkėjams . Vis dėlto, toks maisto produktų pardavinėjimas buvo aršiai kritikuojamas spaudoje. Skųstasi, kad prekiavimas būdelėse taip įsigalėjęs, kad kai kurie prekeiviai, ypač mėsininkai, uždaro savo parduotuves ir turgaus dienomis produktus pardavinėja lauke. Maistas, pirmiausia mėsa, sukraunama ant lentynų ar pakabinama, bet neapdengiama, todėl greitai pasidengia dulkėmis ir kitais nešvarumais. Piktintasi, kad nuo tokios mėsos galima lengvai užsikrėsti įvairiomis ligomis, todėl prekybą būdelėse reikia panaikinti . Pagrindiniame turguje prekiauta ne tik būdelėse – prekeiviai buvo išsidėstę po visą aikštę. Šalia viešbučio „Europa“ žydai prekiavo žuvimi ir silkėmis. Kaip atsimena vietos gyventojai, turguje stovėjo daug įvairaus dydžio statinių, o parduodamos silkės buvo labai skanios, nesūrios, dažniausiai – ne vietinės, o atvežtos iš užsienio. Atsiminimuose taip pat išlikę liudijimų, kad žydų tautybės prekeiviai buvo labai nuoširdūs, visuomet padėdavo ir patardavo, jei reikėdavo – duodavo „į skolą“. Aikštės priekyje buvo prekiaujama puodynėmis ir ąsočiais. Tiesa, jų prekeiviams turgus ne visada būdavo sėkmingas – išlikę istorijų, kad šalia aikštės rišami arkliai neretai pasibaidydavo ir išdaužydavo greta stovėjusias puodynes. (priedas Nr. 2) Grūdai, miltai, bulvės, obuoliai buvo parduodami tiesiai iš vežimų. Prie pat aikštės stovėjo šulinys, šalia kurio susėdusios moterys pardavinėjo uogas. (priedas Nr. 3) Turguje taip pat parduodavo medžiagas, žibalą, degtukus, kailius, grybus, sviestą, kiaušinius. Gyventojams ypač įsiminė turguje parduodamas medus, kuris būdavo įpakuojamas į indelius, panašius į nedideles statinaites. Netoli bažnyčios veikė vadinamasis „šventas turgus“, kuriame prekiauta žvakėmis, rožiniais, maldaknygėmis. Kiek toliau veikusiame gyvulių turguje prekiauta arkliais, karvėmis, avimis, vištomis, kalakutais, kiaulėmis. Centrinėje aikštėje parduoti gyvulius buvo uždrausta – jei apsukrūs prekeiviai bandydavo prekiauti pagrindinėje turgavietėje, jie būdavo išvaromi iš aikštės . Dienos, kurių metu Lietuvoje veikė turgūs, taip pat buvo griežtai reglamentuotos. Pagal nustatytas taisykles apskričių ir valsčių teises turintys miestai galėjo organizuoti 2 turgus per savaitę. XX a. 3 deš. pradžioje turgus Rokiškyje veikė tik pirmadieniais, tačiau nuolat augant prekeivių ir pirkėjų skaičiui nuo 1924 m. vasario 15 d. buvo leista turgams vykti 2 kartus per savaitę – pirmadienį ir penktadienį. Kituose tuometinės Rokiškio apskrities miesteliuose turgūs vyko tik kartą per savaitę, o jų veikimo dienos nesutapo su didžiausio turgaus Rokiškyje dienomis – Obeliuose, Jūžintuose, Onuškyje, Panemunėlyje, Suvainiškyje turgūs vyko ketvirtadieniais, Kamajuose – trečiadieniais, Pandėlyje – antradieniais . Griežtai nustatytas buvo ir turgų veikimo laikas – 1930 m. Rokiškio apskrities taryba nurodė, kad miestuose, miesteliuose ir bažnytkaimiuose turgus turi baigtis 14 valandą. Po šio laiko turgaus aikštėse prekiauti buvo draudžiama, o pastatytos kilnojamos palapinės, stalai, vežimai, visos prekės ir gyvuliai iš turgavietės privalėjo būti patraukti.

Autorius: Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama