Arūnas Augutis. Augulių šeimos istorija

Arūnas Augutis. Augulių šeimos istorija...Lietuvos istorija susideda iš daugybės mažų istorijų, kurios nutiko paprastiems mūsų šalies žmonėms. Šioje apybraižoje noriu papasakoti apie paprastų iš šiaurės Aukštaitijos kilusių žmonių - rokiškiečių Juozo Augulio ir jo žmonos Onos Dagytės - Augulienės gyvenimus. Jie priklauso tai tarpukario Lietuvoje gimusių žmonių kartai, kuri patyrė mums dabar sunkiai įsivaizduojamus likimo smūgius, atrodo, turėjusius juos sugniuždyti, sulaužyti, dvasiškai suluošinti ir nepalikti jokios vilties. Trys okupacijos, tragiška mamos mirtis, tremtis į Sibirą, sovietų valdžios brutalumas, sunkus darbas neįstengė sunaikinti Juozo Augulio gyvenimo džiaugsmo, optimizmo ir padorumo. Apie šių žmonių likimą daugiausiai sužinojau iš jų pačių, kai kuriuos gyvenimo epizodus iš jų pasakojimų užrašė anūkas – Liudvikas Augutis. Daugumą atsiminimų patvirtina Augulių šeimos dokumentai ir fotografijos. Tiesą sakant, mintis aprašyti Augulių šeimos įstoriją, kilo betvarkant jų fotografijų albumus, kuriuose radau daugybę įdomių istorinių nuotraukų ČIPYRIAI Jei iš Rokiškio keliausite Juodupės pusėn, tai pasiekę Bajorus, už kelių kilometrų, netoli kelio išsišakojimo į Lukštus, galėtumėt rasti Čipyrių kaimą, kuris yra viduryje tarp Juozapavos, Miegonių ir Papartynės kaimų. Šiuos kaimus galima rasti jau 1848 m. Rokiškio grafystės žemėlapyje, eksponuojamame Rokiškio krašto muziejuje. Iš visų šių, kažkada skaitlingų trobomis gatvinių kaimų, dabar beliko pavienės sodybos. Bajorų, Miegonių, Juozapavos, Papartynės, Piepalių ir Čipyrių kaimai, pažymėti 1848 metų Rokiškio grafystės plane Juozas Augulis pasakojo, kad vaikystėje Čipyrių kaimo vietovė atrodė visai kitaip negu dabar. Aplink kaimą beveik nebuvo miškų, nes kiekvieną tinkamą sklypelį ūkininkai versdavo dirbama žeme arba ganyklomis. Vietovė buvo žema, drėgna ir norint paversti dirbama, reikėjo paplušėti kasant griovius vandeniui nutekėti. Šalia kaimo buvo visai užpelkėjusių plotų, apaugusių krūmokšniais, kur perėjo laukinės antys ir kur moterys rugsėjo mėnesį rinkdavo spanguoles. Nuo šalia Augulių gimtosios sodybos esančios aukštumos puikiausiai matėsi Lukštų – Bajorų ir Juodupės - Rokiškio keliais važiuojantys vežimai ar einantys žmonės. Visi keliai, vedantys nuo Juodupės į Rokiškį, pavasarinio polaidžio ir rudens darganų metu tapdavo sunkiai išvažiuojami, nes ūkininkų vežimai taip išminkydavo kelio dangą, kad tekdavo klampoti per purvą, siekiantį iki ratų ašių ir arklių pilvų. Pro pat Augulių sodybą ėjo trečios kategorijos kelias. Kaip pasakoja Juozas Augulis, tarpukaryje jų ūkiui buvo uždėta valstybinė prievolė pro namus einantį kelio ruožą prižiūrėti ir žvyruoti. Dabar šio kelio išliko tik keli fragmentai, nes didžioji dalis suarta. Šis vieškelis jungė Sniegius ir Liesonis su Juozapavos kaimu, o juo galima buvo pasiekti kitą kelią, vedantį iš Skemų į Rokiškį. Šis kelias buvo sausesnis, geriau prižiūrimas, nes ėjo per grafų Pšezdzieckių žemes ir dvarą, todėl Auguliai į Rokiškį dažniausiai vykdavo juo. Netoliese tekėjo vingiuotas bevardis upeliukas, kuris kartais patvindavo tarsi didelė upė ir kuriame pavasarį vaikai gaudydavo žuvis, dažniausiai vijūnus ir atplaukiančias neršti lydekas. 1966 metais upeliuko vietoje iškastas tiesus melioracijos griovys, kuris šiais laikais vasarą visiškai išdžiūsta. Jis atsimena, kad Čipyrių kaime iš viso buvo 12 sodybų. Iš jų septynios Augulių šeimų, kurios tarpusavyje artimai nesigiminiavo, nors visi, ko gero, buvo tolimi giminės. Artimiausi kaimynai buvo dvi Spaičių šeimos, kurios gyveno savo plačiose sodybose su daugybe ūkinių pastatų, kurie šiuo metu niekam negyvenant, sparčiai nyksta ir virsta griuvenomis. Kaime gyveno keturios rusų sentikių Vasiljevų šeimos, kurios taip pat dirbo žemę. Aplinkiniuose kaimuose gyveno nemažai sentikių, kurie žemės neturėjo arba jos turėjo mažai. Rusai pragyvenimui užsidirbdavo užsiimdami įvairiausiais amatais: statė rąstinius namus, rankiniu būdu pjovė lentas, krėtė molinius tvartus, degė kalkes, skaldė akmenis, pynė krepšius ir skalines (didelius iš skalų nupintus krepšius pašarui nešioti), kasė tvenkinius. Šalia gyvenantys lietuviukai gal laisvai ir nekalbėjo, bet neblogai suprato rusų kalbą. Vėliau tai labai pravertė Juozui Auguliui tremties metu Sibire. Tarp Čipyrių kaimo Augulių būta stiprių ūkininkų, nes 1882 m. (atkreipkite dėmesį, 21 metai po baudžiavos panaikinimo Lietuvoje ir 1861 m. žemės reformos) įrengtame Rokiškio šv. Mato bažnyčios paauksuoto altoriaus antroje pusėje, tarp kitų bažnyčios fundatorių, išgraviruotos dviejų Augulių iš Čipyrių kaimo pavardės.

Autorius: Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama