Apie lėtąją fotografiją ir peizažų tapymą
Labas Plunge
Turinį įkėlė
Kovo 13 dieną Plungėje, Senamiesčio aikštėje esančioje Vieno kūrinio galerijoje, pristatytas menininko Remigijaus Treigio kūrinys „Peizažo fragmentas“ iš ciklo „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“.
Praėjusį ketvirtadienį kavos baro „ExLibris“ lankytojai galėjo gyvai susitikti su pačiu menininku ir iš jo lūpų išgirsti, kaip gimė šis kūrinys ir ką jis pasakoja žiūrovui.
Remigijus Treigys (g. 1961 m. birželio 26 d. Kaune) – lietuvių fotografijos menininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto docentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Gyvena Klaipėdoje.
„Remigijaus Treigio fotografijos mums jau pažįstamos ir su niekuo kitu nesupainiojamos. Beveik tuščias peizažas, kuriame – tik vos įžiūrima riba, skirianti jūrą, dangų, smėlį; vienišas pastatas ir migloje nykstanti plokščio peizažo erdvė; negyvos langų ertmės tamsaus pastato sienoje – tai jo skiriamieji ženklai. Jo žvilgsniui bet koks objektas – paprastas, nereikšmingas, kasdieniškas – tampa savęs pažinimo ir būties apmąstymo instrumentu, o tokia veikla reikalauja šiek tiek ilgesnio laiko, nei trunka viena fotografijos akimirka“, – teigia menotyrininkė Agnė Narušytė.
Apie tai, kiek laiko trunka sukurti tokią fotografiją, kuri gimsta nenaudojant fotoaparato ir objektyvo, pristatydamas savo kūrinį papasakojo ir pats svečias iš Klaipėdos.
Menininkas atskleidė kai kurias savo fotografijas šlifuojantis kelis mėnesius ar net metus, kol išgaunantis norimą vaizdą. Įdomus ir pats kūrybos procesas – vaizdas saulės šviesos pagalba fiksuojamas ant sidabro bromido popieriaus, o vėliau, pasitelkiant ryškalus, fiksažą ir raudonąją kraujo druską, keičiamas pagal kūrėjo sumanymą.
„Pieš imdamasis darbo galvoj turiu pradinį sumanymą, ką noriu padaryti, o tada vyksta tapymas. Yra vienas darbas, kurio 8-is mėnesius niekaip neužbaigiu. Teoriškai fotografija yra greitas momentas, akimirka. Ypač dabar, kai naudojamos skaitmeninės technologijos. Tačiau man fotografija yra labai lėtas procesas. Dėl to savęs nelaikau grynakrauju fotografu. Nes užfiksuotą vaizdą perkuriu pagal save“, – kalbėjo R. Treigys.
Klaipėdietis menininkas atskleidė, kad jo meninį braižą ir apskritai pasaulėžiūrą formavo vaikystėje matyti juodai balti filmai. Matyt dėl jų visi vaikystės prisiminimai į atmintį taip pat įsirašė nespalvoti. Nedaug spalvų bei atspalvių ir R. Treigio darbuose.
Kitas skiriamasis menininko kūrybos bruožas – susikertančios vertikalės bei horizontalės. Svečias prisipažino tik neseniai suvokęs, kad į bet kurį nufotografuotą peizažą įpiešiantis elektros stulpus. Tokius, kokius sykį pastebėjo nespalvotose savo vaikystės nuotraukose. Be jų darbas jam atrodo neišbaigtas.
„Mano darbuose nėra dokumentikos, aš nedokumentuoju situacijos, rodau, kas galėjo būti, kas yra ir kas galbūt bus. Kūryboj yra dalykų, kurių negali paaiškinti, ji nėra kažkokia matematikos formulė. Kad ir kalbant apie ciklą „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“, kurio pavadinime yra krislas ironijos. Važiuodamas autobusu tiesiog stebiu peizažą pro langą ir viskas – nieko čia daugiau nėra, palikti mane ramybėj…“
O Vieno kūrinio galerija kviečia einant pro Senamiesčio aikštę trumpam stabtelėti ir pastebėti, ką jums sako R. Treigio „Peizažo fragmentas“. Kavos baro „ExLibris“ vitrinoje jis bus eksponuojamas iki balandžio 14 dienos.
Autorius: Jurgita NAGLIENĖ / Portalo „Labas, Plunge“ žurnalistė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
