Abu jie iš Tauragės

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/abu-jie-is-taurages/

Šis rašinys – apie du skirtingų kartų žmones, skirtingai mačiusius ir jautusius gyvenimo virsmą, gyvenusius visiškai priešingais istorijos laikotarpiais. Abu jie – kūrėjai, meno žmonės, tik vienas kūręs labai prieštaringai vertinamus dalykus, o antrasis žavintis savo talentu šiandienos auditoriją. Jų gimimo datas skiria 83-eji metai, tačiau vienija tai, kad abu yra gimę Tauragėje.

Įamžinęs revoliucionierius ir poetus

Šimtus kartų teko eiti, važiuoti per Vilniaus Žaliąjį tiltą ir akis jau buvo pripratusi prie keturių jo kraštuose ar ne šešis dešimtmečius stovėjusių skulptūrinių grupių. Retas kuris praeivis į jas kreipdavo didesnį dėmesį – na, yra ir yra. Kaip medis. Kaip oras.

Bet per kelias šiltas 2015 metų liepos mėnesio naktis po ilgų diskusijų ir ginčų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu ir buvusio tauragiškio mero Remigijaus Šimašiaus rankos mostelėjimu „Mokslo jaunimas“, „Taikos sargyboje“, „Žemės ūkis“ bei „Pramonė ir statyba“ už maždaug 38 tūkstančius eurų nukeliavo į „Grindos“ aikštelę, negailestingai apnuogindamos savo pjedestalus, o 2021 metais perduotos Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau iki kol bus gautas finansavimas restauruoti skulptūras, muziejaus prašymu jos ir toliau stovės „Grindos“ aikštelėje. Tik net ir po ketverių metų muziejus lėšų tokiam darbui neturi, kaip ir specialistų, galinčių restauruoti tokio tipo kūrinius. Nežino ir kiek atsieis jų atkūrimas – tai esą galės įvertinti tik samdomi restauratoriai.

Skulptūrų perkėlimo idėjos šalininkus, beje, stabdė gana neigiamas visuomenės požiūris – 2010 m. apklausos duomenimis, iš 1024 apklaustųjų daugiau nei pusė (59,2 proc.) teigė nepritarią skulptūrų nukėlimui. Idėjai nukelti skulptūras sakė pritariantys tik 15,4 proc. apklaustųjų, apie ketvirtadalį (25,4 proc.) šiuo klausimu nuomonės nepareiškė.

O Žaliąjį  tiltą jau nebe pirmus metus puošia vazos su gėlėmis ir kažkieno proto viršūnė – neaiškios kilmės bei turinio grubiai suvirinti geležiniai rėmai... Visai į temą – vos už keliasdešimties metrų baigiantis rūdyti legendinis vamzdis, apie kurį vienas garsus politikas taikliai pasakė: „Prastas darbas. Prastai suvirinta...“

Labai gerai situaciją apibūdino meno kritikė Ugnė Makauskaitė: „Šį paveldą ne tik galima laikyti nepatogiu, bet ir aktyviai veikiančiu dabartį. Būtent tai ir supriešina skirtingai suvokiančius sovietinį palikimą. Taip, toks paveldas yra okupacinio režimo liudininkas. Taip, toks paveldas laikytinas propagandiniu. Ir taip, jis netgi laikomas sovietmečio sąlygotu bendrininku... Žmonės, labiausiai norintys, jog šios skulptūros būtų panaikintos, argumentuodami vadovaujasi sovietmečio įdiegtu mąstymu. Dėl šios priežasties skulptūros vertinamos ne istoriniame, o atminties kontekste. Suprantu, jog norėtųsi turėti tokią istoriją, kokios norėtųsi, o ne tokią, kokia ji yra, tačiau tikiu, jog negalima rinktis to, kas mus slepia. Tad leidžiu sau sakyti, jog Žaliojo tilto skulptūros nėra paminklai. Tai edukaciniai, švietėjiški objektai“.

Likimas prieštaringas, kūryba užmiršta

Kodėl visa tai rašau? Ogi todėl, kad vienos tų kompozicijų – „Žemės ūkio“ – autorius kartu su Salomėjos Nėries sutuoktiniu Bernardu Buču yra Tauragėje 1906 metų birželio 29 dieną gimęs skulptorius Petras Vaivada. Nedaug kam šiandien girdėta ši pavardė, norintis daugiau sužinoti apie vieną garsiausių sovietinių laikų Lietuvos skulptorių turi gerokai paprakaituoti. Malonu, kad Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštiečių sąraše ši pavardė yra. Suprantu, kad ir šis rašinys bei jo autorius gali sulaukti prieštaringų vertinimų, juo labiau, kad dauguma P.Vaivados darbų skirti revoliucinei tematikai. Taip, jis buvo to, ano, jaunimui sunkiai suvokiamo, laiko žmogus, socialistinio realizmo šalininkas, pasižymintis tikslia natūros pagava. Nuo 1928 metų dalyvavo kairiųjų politinėje veikloje, priklausė pogrindinei „Linijos“ draugijai, bendradarbiavo nelegalaus satyrinio žurnalo „Šluota“ leidyboje. Pagalbos revoliucijos kovotojams tarptautinės organizacijos narys, 1934 metais suimtas už antivalstybinę veiklą. Bet toks jau ne vieno vyresniosios kartos menininko likimas. Niekas šiandien nekaltina legendinio skulptoriaus Pirčiupio „Motinos“ autoriaus Gedimino Jokūbonio, nors jo Leninas, atrodo, iki šiol tebestovi vienoje Maskvos aikščių, buvo dar Klaipėdoje ir Panevėžyje, o pats autorius apdovanotas ir LSSR valstybine, ir Lenino premija. Negirdėti aštrių kritikos žodžių profesoriaus Juozo Mikėno adresu už Žaliojo tilto „Besimokantį jaunimą“, nors jo rankoms priklauso ir dabar jau nukeltos M.Melnikaitės (Zarasuose), ir P.Cvirkos (Vilniuje) skulptūros... Tas tilto kompozicijas sukūrė žymiausi ano meto lietuvių skulptoriai. „Pramonės ir statybos“ autoriai Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, kuris yra dar ir garsiojo Kryžkalnio monumento  autorius. „Mokslo jaunime“ studentus pavaizdavo jau minėtasis Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis. Toks iš ketaus lietomis skulptūromis puoštas tiltas buvo vienintelis Lietuvoje. Tai kodėl turėtume neminėti savo kraštiečio – žinoma, atitinkamai įvertindami ir darbus, ir jo veiklą?

1928–1932 metais P.Vaivada mokėsi skulptūros Kauno meno mokykloje, tuo pat metu ir tapybos Justino Vienožinskio studijoje.

1926–1928 metais dirbo ekspeditoriumi „Raidės“ spaustuvėje. 1928–1932 metais – registratoriumi Kauno ligonių kasose, 1932–1937 metais  – Vinco Grybo, Juozo Zikaro padėjėju, dar vėliau trejus metus – dailininku Kauno dailiųjų odos dirbinių dirbtuvėse „Stirna“. 1940–1941 metais jis jau tapo pastarųjų dirbtuvių direktoriumi, 1940 metais –Lietuvos dailės fondo pirmininku, 1941 metais – Valstybinės leidyklos kadrų skyriaus viršininku.
1942 metais skulptorius buvo mobilizuotas į Raudonosios armijos 16-ąją lietuviškąją diviziją, o karui pasibaigus nuo 1944 metų pradėjo dalyvauti parodose ir 1946 metais tapo  LSSR dailininkų sąjungos nariu. 1954 metais kraštiečiui suteikti LSSR nusipelniusio meno veikėjo, 1956 metais – LSSR liaudies dailininko garbės vardai.

Petras Vaivada dirbo monumentaliosios skulptūros srityje. Sukūrė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko Vilniuje (pastatytas 1962 m., demontuotas 1991 m., dabar saugomas Grūto parke), Jeronimo Uborevičiaus Molėtuose (pastatytas 1974 m., demontuotas apie 1995 m.) paminklus. 1945–1946 metais dalyvavo kuriant pergalės monumentą Kaliningrade (Karaliaučiuje). Įamžino šeimos narių („Dukters galvutė“, „Vilnietė“), kolegų („Levas Mergašilskis“, „Balys Macutkevičius“, „Liuda Vaineikytė“, garsių amžininkų („Chirurgas Pranas Norkūnas“) atvaizdus, sovietinės visuomenės ir kultūros veikėjų Maksimo Gorkio, Lenino, Justo Paleckio, Teofilio Tilvyčio portretus. Paskelbė atsiminimų, pasakojimų apie kūrybą.

Skulptoriaus šeimos tradicijas tęsia ketvirtį amžiaus Paryžiuje gyvenantys anūkas Paulius Stanikas su žmona Svajone. Baigęs vidurinę mokyklą, Paulius studijavo ekonomiką, o Svajonė – keramiką. Vėliau jau abu kibo į kūrybą. Meno pagrindus P.Stanikui įdiegė būtent senelis – skulptorius P.Vaivada. Jis tikėjo, kad anūkas bus dailininkas. Ir Svajonė su Pauliumi iš garsiojo skulptoriaus perėmė ne vieną ateityje pravertusią paslaptį. Vėliau jie prisiminė, kaip P.Vaivada kartą pritrūko kažkokio sutvirtinimo, prapjovė sofą, išsitraukė spyruoklę ir padarė, ką norėjo. Todėl ir jiedu šiandien neretai kurdami panaudoja po ranka papuolusius daiktus, drabužius.

Išeivio iš Tauragės skulptoriaus P.Vaivados kūrinių yra Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje.

„Geriausias fortepijono mokytojas, kokį esu turėjęs“

         
„Esu labai dėkingas Mindaugui už skirtą laiką ir pastangas mokant mane groti fortepijonu. Kaip visiškai pradedantysis per kelias savaites pradėjau groti nesudėtingas melodijas. Jis ne tik labai talentingas, bet ir nepaprastai kantrus, pritaiko savo mokymo metodiką pagal mano poreikius. Labai rekomenduoju jo pamokas!“

„Pradėti groti pianinu jau suaugus yra iššūkis pats savaime. Tačiau mokytis su Mindaugu tikrai buvo naudinga dėl draugiško, profesionalaus ir skatinančio jo stiliaus – po kiekvienos pamokos išeidavau kupina entuziazmo ir įkvėpimo“.

„Mindaugas yra geriausias fortepijono mokytojas, kokį esu turėjęs. Jis malonus ir labai kantrus. Jo mokymas yra aiškus ir jis gerai paaiškina dalykus, nepaisant studentų lygio“.

Šie gražūs žodžiai skirti jau kitam tauragiškiui – aukščiausiojo lygio profesionalui, neprisimenančiam socializmo „žavesio“, Mindaugui Neverovui. Ne verslininkui, ne sportininkui – puikiam pianistui, pedagogui, jau keliolika metų gyvenančiam Suomijoje, nors jo pradžių pradžia – Tauragėje. Jokių atradimų skaitytojams šiandien nepadarysiu, esu tikras, kad šią pavardę mieste prie Jūros ne vienas prisimena, juo labiau, kad dar 2011 metais Tauragės meras buvo paskyręs jaunuoliui stipendiją. Tiesiog manau, kad apie tokius talentingus žmones privalo sužinoti kuo daugiau kraštiečių.

Pirmieji akordai – Tauragėje

Mindaugas Neverovas: „Aš gimiau 1989 metais Tauragėje ir pradėjau mokytis groti fortepijonu būdamas šešerių metų pas mokytoją Niną Šeptun. Mano šeima apskritai labai muzikali, mama – muzikos mokytoja, todėl namuose groti kokiu nors instrumentu buvo natūralu. Mano brolis Raimundas – taip pat profesionalus muzikantas, smuikininkas“.

Neilgai trukus ir aplinkiniai, ir mokytojai pastebėjo neeilinį berniuko talentą, o kokių trylikos būdamas Mindaugas galutinai apsisprendė paskirti savo gyvenimą muzikai ir konkrečiai fortepijonui, nors po keliolikos metų, jau būdamas pripažintas profesionalas, viename interviu prisipažino visą gyvenimą, be muzikos, domėjęsis medicina ir greičiausiai galėjęs tapti gydytoju. Tačiau, kaip sakoma, kas būtų, jeigu būtų, neįdomu ir šiandien kalbame apie muzikantą, garsinantį Tauragės vardą visoje Europoje.

2014 metų rudenį M.Neverovas tapo Estijos pianistų konkurso finalininku ir su Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko J.Haidno koncertą. Daug kartų koncertavo Prancūzijoje, Danijoje, Graikijoje, Baltijos šalyse, Suomijoje, Norvegijoje, dalyvavo įvairiuose festivaliuose, tarp kurių Prancūzijos „Piano Pic Festival“ ir Estijos „Šopeniana“. Jam teko laimė groti su Estijos radijo bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniais orkestrais, „Camerata Klaipėda“ ir „Collegium Musicum Turku“. Negana to, jis tapo vienu tarptautinio festivalio „Tallinn JazzOn“ steigėjų ir meno vadovu. Dalyvavo daugelio pasaulyje garsių pianistų – Denis Pascal, Bernd Glemser, Graham Scott ir Avedis Kouyoumdjian meistriškumo kursuose.    

Bet gerokai anksčiau buvo Tauragės muzikos mokykla. Buvo Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija ir fortepijono mokytoja ekspertė Jūratė Liutkienė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauras, profesionalus pianistas, Estijos muzikos ir teatro akademijos kamerinio muzikanto ir solisto magistrantūra, pagaliau dveji metai fortepijono, kamerinės muzikos ir orkestro dirigavimo studijų prestižinėje Suomijos Helsinkio J.Sibelijaus muzikos akademijoje su nuostabiais pedagogais Liisa Pohjola and Eero Heinonen. Čia Mindaugas pažino ir savo būsimą žmoną Anną Neve – baigę mokslus užsienyje jiedu grįžo į Suomiją ir dabar abu ten sėkmingai dirba.   

Mindaugas Neverovas: „Aš dievinu Janą Sibelijų. Jo gebėjimas natas paversti temomis toks organiškas ir visapusiškas, tiesiog užburiantis. Jo muzika tautiška, bet kartu paslaptinga, jos skambesys švarus ir spalvingas. Jo muzikoje tiesiogine prasme dažnai girdėti Suomijos gamta ir peizažai...“

Neapsiribodamas turimu solidžiu išsimokslinimu, Mindaugas 2019 metais baigė dar ir Helsinkio taikomųjų mokslų universitetą „Metropolija“, įgydamas muzikos pedagogo specialybę. Du kartus tauragiškis dalyvavo Druskininkų konkurse „Muzika be sienų“ ir abu kartus tapo laureatu. O vienu reikšmingiausių savo pasiekimų jis laiko dar 2007 metais Klaipėdoje vykusio V.A.Mocarto vardo pianistų konkurse laimėtą trečiąją vietą.

Mindaugui Neverovui skirtos Lietuvos valstybės, Europos struktūrinių fondų, Sauliaus Karoso fondo, Estijos švietimo ir mokslo ministerijos stipendijos. 

Fortepijonas – geriausias draugas

Mindaugas Neverovas: „Man muzika – tai kur kas daugiau negu profesija, tai mano aistra ir gyvenimo būdas. Aš stengiuosi nuolatos lavinti savo įgūdžius ir dalintis patirtimi kaip atlikėjas ir pedagogas, įkvėpdamas ir palaikydamas kitus jų muzikiniame kelyje“. 

Muzikanto žodžiais, fortepijonas visada buvo jo geriausias draugas. Su juo jis gali pasikalbėti, juo pasitikėti, jis visada greta. Kai groji, laikas sustoja ir tu atsiduri kitame pasaulyje. Muzika suteikia galimybę būti tuo, kuo nori būti, ir pakeičia požiūrį į daugelį dalykų.

Patyręs pianistas nevengia pasirodyti su įvairiais chorais, su žinomu ansambliu „Suomalainen Kamarikuoro“. Be to, 2016 metais su kolega Johannesu Teppo sukūrė fortepijono ir violončelės duetą „Duo Baltica“.

Nemažai dėstytojo M.Neverovo mokinių studijuoja J.Sibelijaus akademijoje, Sibelijaus vardo universitete, Helsinkio konservatorijoje, Pop ir džiazo muzikos konservatorijoje. Jie – daugelio konkursų laureatai. Dabar Mindaugas dėsto savo studijoje, Tarptautinėje muzikos mokykloje ir moko internetu. O iš viso, jo paties paskaičiavimu, fortepijonu groti mokė per 40 šalių muzikos mėgėjus...

Mindaugas Neverovas: „Helsinkyje aš bendrauju su studentais keturiomis kalbomis – suomių, anglų, lietuvių ir rusų. Noriu, kad kiekvienas jų jaustųsi patogiai ir galėtų mokytis gimtąja kalba. Mano tikslas – pasiekti, kad mokiniai atskleistų savo unikalius muzikinius sugebėjimus ir visapusiškai atsivertų – nesvarbu, ar tai pradedantieji, ar patyrę profesionalai. Mėgstu žaisti tenisą, važinėtis snieglente, užsiiminėti kultūrizmu, nardyti su akvalangu, kaitintis saunoje – ir tai tik kai kurie mano pomėgiai. Tikiu, kad jie gali padėti muzikantui, ypač pianistui, tapti visapusiška asmenybe bei atnešti daug įvairesnės patirties“.

O pabaigai – keletas linksmų faktų iš pianisto gyvenimo. Kaip jis prisipažino viename interviu, laisvalaikiu mėgsta gaminti maistą. Jo mėgstamiausi – Azijos virtuvės patiekalai. Gal dėl to jis svajoja aplankyti nors keletą Karibų jūros salų ir jeigu į tokią kelionę būtų galima pasiimti tik tris dalykus, tai būtų „mano sužadėtinė, mano šeima ir laivelis“. Nieko Mindaugas nekalbėjo apie muziką – bet juk ji visada su juo...​

***

„Jis – labai talentingas pianistas, nuostabiai įvaldęs techniką ir turintis puikų muzikinį skonį. Kaip solistas ir kamerinis muzikantas jis pavergia klausytojus savo ryškia individualia interpretacija“. Eero Heinonen, Suomijos Helsinkio J.Sibelijaus muzikos akademijoje docentas.

Autorius: Alvidas Jancevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama