Mokytojas Ričardas Makūnas – apie paslaptį, kurios niekas neatskleidė
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Turbūt daugelis Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedrą lankančių tikinčiųjų ir svečių girdi šv. Mišiose giedamas originalias, melodingas giesmes. Tačiau nedaugelis žino, kad jų autorius labai dažnai meldžiasi čia pat, pašonėje, sėdėdamas galbūt visai netoliese. Tai – Ričardas Makūnas, Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino brolis. Prelato Vytauto Gustaičio rūpesčiu ir pastangomis neseniai išleista jo giesmių knyga „Giedokite Viešpačiui naują giesmę“. Nors gilūs muzikantai byloja savo muzika ir reikia pastangų juos prakalbinti, vis dėlto pavyko iš maestro išgauti keletą minčių.
Profesionalus muzikantas, dėstęs fortepijoną, muzikos istoriją, solfedį, kūrinių analizę, harmoniją, autentiškas kankles, lamzdelį, gitarą, dirigavęs chorui, sukūręs daug fortepijoninės ir vokalinės muzikos kūrinių, paklaustas, kuo save laiko, kukliai atsako: „Muzikos pedagogu.“ Todėl jį gera vadinti mokytoju.
– Mokytojau, kokia Jūsų pirmoji muzikos patirtis?
– Karo garsai. Kai frontas ėjo per Vilkaviškį, šeima slėpėsi griovy. Kulkos su garsu įsmigdavo į griovio šlaitus. Aš, būdamas visai mažas, pamėgdžiodavau šį garsą, pataikydamas į toną. Tai pastebėjo mama. Vaikystėje labai mėgau klausytis radijo. Ypač žavėdavo liaudies muzika. Su teta Gražina ankstyvoj vaikystėj močiutės namelyje užlipę ant pečiaus dainuodavome liaudies dainas.
– Koks Jūsų pirmasis muzikos instrumentas? Kaip pradėjote muzikuoti?
– Kai buvau 7 klasėj, tėvai nupirko armoniką. Tai ir buvo mano pirmasis muzikos instrumentas. Pats išmokau gaidas. Po to mama nuvedė pas Kybartų vargonininką. Turėjo jam mokėti 2 rublius, bet kai per savaitę išmokau visą „Jaunąjį pianistą“, mokėti nebereikėjo. Susidraugavau su jo sūnumi. Mama grojo smuiku ir mandolina, pramokau ir aš. Kybartų vidurinėje mokykloje dalyvavau mandolinų orkestrėlyje, dėdė iš Australijos atsiuntė akordeoną.
– O muzikos mokykla?
– Esu savamokslis. Į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą įstojau baigęs Kybartų vidurinę. Pasirinkau kompozicijos klasę, pačią sunkiausią. Įstojau nebaigęs muzikos mokyklos. Kompozicija traukė. Kybartuose buvau įsižiūrėjęs vieną panelę, parašiau tango „Juodaplaukė“. Tai buvo pirmoji mano sukurta melodija. Buvau tada 6 klasėje. Per stojamuosius egzaminus parodžiau savo sukurtą menuetą, atlikau klasikinės muzikos kūrinį.
– Kaip tęsėsi Jūsų muzikos studijos?
– Mano studijos Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje buvo dieninės. Po jų įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą neakivaizdiniu būdu mokytis choro dirigento specialybės. Po to įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tada – Valstybinę konservatoriją, irgi į neakivaizdines studijas. Tada perėjau į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos filialą, į muzikos mokytojo ir choro dirigento specialybę. Muzikos disciplinos sekėsi savaime, pedagogika irgi buvo nesunki. Kariuomenės bičiulis buvo perteikęs klasikinės gitaros pradmenis. Juos atkūriau, pritaikiau principus ir tapęs pensininku 14 metų Vilkaviškio muzikos mokykloje dėsčiau klasikinę gitarą. Net važinėdavau su vaikais po kitas mokyklas.
– O kaip Jums pačiam ateina į galvą muzikinės mintys?
– Visaip. Kai 1972 m. pradėjau dirbti Vilkaviškio vaikų muzikos mokykloje, kūrybą panaudodavau pedagogikos srity. Pats sukurdavau solfedžio pratimus. Taip gimė solfedžio vadovėlis, dar neišleistas.
Egzistuoja ir kitas kūrimo būdas. Tai vadinama intuityviąja muzika. Jos pradininkas yra Karlheincas Štokhauzenas (1928–2007). Jo principus panaudojau grodamas elektriniu pianinu ir kurdamas savo intuityviosios muzikos kūrinius „Skausmingos klajonės“, „Širdies garsai sūnui“, „Polėkis“ ir „Atsisveikinimo scherzo“.
– Kokiu instrumentu dažniausiai naudojatės kurdamas muziką?
– Fortepijonu.
– Ar girdite muziką sapnuose?
– Sapnuose kartais matau garsus, belieka tik užrašyti.
– Koks yra Jūsų pirmasis vokalinis kūrinys?
– Dainos.
– O kada pradėjote kurti religinę muziką?
– Dar kun. Vytautui Jonui Vaitauskui (1930–1997) esant klebonu (Vilkaviškyje tarnavo 1984–1989 m. – aut. past.) vadovavau ansambliams, repetuodavome bažnyčioje ir mediniame namelyje už Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios. Su jaunimo ansambliu giedodavome Votyvos mišiose sekmadieniais. Stokojant tinkamų bažnytinės muzikos kūrinių, ėmiau pats juos rašyti.
– Mokytojau, kokia turi būti religinė muzika?
– Paprasta, bet profesionali.
– Kaip užgimsta giesmė?
– Pajunti Dievo dvasią ir rašai. Jei imponuoja tekstas – juo geriau. Tik su religinės poezijos tekstais yra problema. Todėl daugelis mano giesmių parašytos liturginio maldyno tekstams, nors yra ir Juozo Šalčiūno, Bernardo Brazdžionio, Teklės Kryževičiūtės, Stasio Ylos, Danutės Žilaitytės, mano paties žodžiams parašytų kūrinių.
– Kaip jaučiatės, girdėdamas savo kūrinius atliekant Vilkaviškio katedroje?
– Nuostabiai. Jaučiuosi kaip angelas, einantis šv. Komunijos. Be galo dėkingas. Ačiū katedros vargonininkui Sauliui Bieliūnui, kurio vadovaujamas choras dažnai atlieka juos šv. Mišiose.
– Ar svajojote kada nors išleisti savo giesmių knygą?
– Galvojau apie tai. Prelatas Vytautas Gustaitis padėjo šiai svajonei tapti tikrove.
– Ar Jums patinka kitos muzikos rūšys?
– Klasikinis bliuzas. Apskritai, kas gražu, yra gražu. Kodėl gražu? Kas yra grožis? Tai paslaptis, kurios niekas neatskleidė. Visa, kas gražu, kyla iš Šventosios Dvasios. Mes ja kvėpuojame. Visa kita – griauna.
– Kas yra Jūsų mėgstamiausias kompozitorius?
– Čiurlionis. Žinoma, yra visi kiti. Bethovenas… Bet man artimiausias yra Čiurlionis. Turiu visas apie jį išleistas knygas.
– Koks turėtų būti mūsų santykis su muzika?
– Muzikos nereikia suprasti. Reikia tik klausyti.
– Ar Jūsų neerzina kalbos apie muziką ar blogas muzikavimas?
– Kvailos kalbos erzina. Į jas atsakau tyla. Blogas muzikavimas nepykina – verčia pasitraukti.
– O tyla? Ar ji Jums svarbi?
– Be abejo. Dar Mozės laikais tyla buvo tobuliausia malda. Egzistuoja tylos malda. Tik tyloje prabyla Dievas. Tylos malda yra aukščiausias maldos laipsnis.
– Ar galėtumėte gyventi be muzikos?
– Aš tik joje egzistuoju.
– Mokytojau, ar Jūs laimingas?
– Kompozitorius Gustavas Maleris niekuomet nesišypsodavo. Kai jo paklausdavo, kodėl, atsakydavo: „Kol yra bent viena kenčianti būtybė, jis nesišypsosiąs.“ Gyveni, ir laimingas.
Vilkaviškio viešosios bibliotekos
Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė
Autorius: Saulenė PUČILIAUSKAITĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
