Domitės baroku? Užsukite į Prienų bažnyčią ( I )

Prienų bažnyčia – vienas seniausių ir gražiausių medinės architektūros sakralinių pastatų Vilkaviškio vyskupijoje. Ji siejama su baroku ir yra išlaikiusi daug šiam laikotarpiui būdingų ženklų. Smalsu, kokie jie? Norėdamas atgaivinti ne vien archyvuose saugomus, bet išryškinti ir šiandien tebematomus mūsų šventovės ypatumus, sužadinti pasididžiavimą savo bažnyčios išskirtinumu, Prienų krašto muziejus miesto gyventojus pakvietė į susitikimą šiuose maldos namuose. O išsamesnei pažinčiai su mūsų mieste esančiu baroko perlu vadovavo ekskursijos po bažnyčią gide tapusi Prienų krašto muziejaus direktorės pavaduotoja – vyriausioji fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė.

Muziejų kelias – galimybė priartinti istorines vertybes

Susitikimą su į baroko perlo istoriją panirti panorusiais prieniškiais Ernesta Juodsnukytė pradėjo pasakojimu, kaip gimė mintis kuo išsamiau žmones supažindinti su turimu kultūriniu paveldu, istorinėmis vertybėmis. Pasak jos, idėja sukurti Lietuvos muziejus jungiantį kultūros kelią kilo 2012-aisiais, Muziejų metais. Didžiulis visuomenės susidomėjimas paskatino nuo 2013 m. pradėti penkerių metų programą, skirtą įprasminti Lietuvos valstybingumo ir Valstybės atkūrimo 100-mečio temas. O 2018 m. Muziejų kelio uždarymo renginio metu nuspręsta 2019–2021 m. vykdyti nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo programą „Tėvynės ieškojimas“, kuri tapo Muziejų kelio plėtros antruoju etapu. Po trumpos pertraukos, 2023 m. gegužę, startavo dar viena ypatinga Lietuvos muziejų kelio projekto kultūros paveldo aktualinimo programa – „Gimtoji Europa“. Nutarta kiekvienais metais pasigilinti vis į kitą Europos ženklų Lietuvoje temą: gotiką, renesansą, baroką, klasicizmą, istorizmą.
„Kai paskelbė šias temas, labai apsidžiaugėme, kad įtrauktas barokas, nes Lietuvoje jo nėra daug išlikę, tuo labiau medinio. O mes Prienuose kaip tik tokį baroko perlą ir turime, – kalbėjo E. Juodsnukytė. – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje barokas turėjo savo savitą stilių. Visoje Europoje jis tęsėsi iki 1750 metų, pas mus užtruko 25 metais ilgiau ir baigėsi 1775 m. Baroko laikotarpiu labai daug kūrinių atsirado bažnyčiose, nes ne visi žmonės mokėjo skaityti, daug ko nesuprato, mišios buvo laikomos ne lietuvių kalba, todėl visas šventąsias istorijas jiems atskleidė meno kūriniai. Neraštingiesiems atvaizdas yra tarsi Biblija.“

Barokas alsuoja prabanga

E. Juodsnukytė pasakoja, kad menui ir architektūrai būdingi baroko dekoro elementai pasižymi dinamiškumu, teatrališkumu ir prabanga. Jie apima gausią puošybą (dažnai naudojami augaliniai motyvai: raižyti lapai, vynuogienojai, kartais su vaisiais ar pavaizduotais gyvūnais), raitytus ornamentus, aiškius kontrastus, apvalias formas ir gausybę detalių. Būdingos prabangios medžiagos: auksas, marmuras, bronza, turtingos faktūros ir įvairios spalvos.
Pasak muziejininkės, Prienų bažnyčios interjere taip pat gausu medinėms bažnyčioms būdingų tapytų dekoro elementų. Jais puošti karnizai, lubų apvadai, arkados. Barokui būdinga ir pagrindinio fasado kompozicija. Jo centrinę dalį, užbaigtą trikampiu frontonu bei bokšteliu, rėmina du trijų tarpsnių bokštai, puošti barokiniais kupolais. Stogas dengtas skarda, transepto iškyšų bei apsidės bokšteliai užbaigti barokinio silueto šalmais su ornamentuotais kryžiais. Bažnyčios planas – graikiško kryžiaus formos, trinavis. Vidurinė nava platesnė ir aukštesnė už šonines, kurios nuo jos atskirtos suporintų stulpų arkadomis. Aplink bažnyčią – netaisyklingos formos šventorius, kurio rytinėje dalyje yra mūrinė koplyčia.

Žvilgsnis į bažnyčios istoriją
Pirmoji bažnyčia Prienuose atsirado dar iki baroko – 1609 metais. Pirmąją parapinę šventųjų Trijų Karalių ir Šv. Kotrynos kankinės bažnyčią įsteigė ir fundavo Kasparas Horvatas su žmona Kotryna Usali, Prienų seniūnas. 1655 m. ji sudegė. 1674 m. pastatyta antroji bažnyčia, o jai pasenus, 1750 m. iš pušies rąstų suręsta dabartinė – trečioji bažnyčia. XIX–XX a. bažnyčia buvo daug kartų remontuota: perdažyta išorė ir vidus, pakeista stogo danga, perklotos grindys.

Pasak E. Juodsnukytės, daugiausia visapusiškos informacijos apie mūsų bažnyčią galima rasti XVII–XVIII a. vykusių vizitacijų aprašymuose, kur viskas buvo labai detaliai suregistruota. „Buvome viena didžiausių parapijų“, – sako muziejaus darbuotoja ir pateikia keletą 1782 metais atliktos vizitacijos aprašymo ištraukų.
„Šventorius aplink bažnyčią aptvertas žema mūrine ir statinių tvora, suskaidyta 37 pilioriais (kolonomis), kuriems reikia skubaus remonto, tvoroje treji varteliai, šventoriuje stovi 2 aukštų varpinė su keturiais varpais. Antrasis šventorius už dviejų varsnų (125 žingsnių – 100 metrų), už upelio ant kalvos priešais didįjį altorių, erdvus ir kur kas didesnis, negu prie bažnyčios, aptvertas pjūklu pjautomis storlentėmis. Jame yra raudonai dažytas kryžius su Viešpaties Jėzaus statula.“
Bažnyčiai priklausė ir špitolė, parapijinė mokykla. „Špitolė medinė, dar gera, pastatyta ant dvaro žemės (dabartinio Revuonos parko teritorija), turi 5 gyvenamąsias patalpas. Špitolėje gyvena 4 seniai ir 6 bobos. Pragyvena vien iš išmaldos, atskiros jiems fundacijos nėra. Valkataujančių elgetų – bobų ir senių – parapijoje pulkai, ar juos vaikyti bažnyčiai nepranešama.“
Vizitacijų aprašuose minima, kad parapijinė mokykla, pastatyta dvaro žemėje. Mokinių būna nevienodai: susirenka 40 arba mažiau. Mokslas prasideda nuo Visų Šventųjų, o baigiasi per Šv. Oną. Daraktorius – jo malonybė ponas Aloyzas Rimša iš Žemaitijos. Jam daugiau kaip 20 metų, mokyti tinkamas ir gabus, gero būdo, maitina kunigas klebonas, algos gauna 100 auksinų. Tų mokslų žinios tikrinamos kasmet per Šv. Onos atlaidus suvažiavus visai parapijai.

Pasak E. Juodsnukytės, vizitacijos dokumentuose užfiksuota, kad 1782 m. klebono tvartuose rasta: 5 arkliai, 4 karvės, 8 telyčios, 3 buliai, 6 veršiai, 2 veršeliai, 22 avys, 8 ožkos, 23 kiaulės, 12 vištų, 6 žąsys, 8 antys. „Visai rimto ūkininko klebono būta“, – nusišypso muziejaus darbuotoja.
1781 m. sausio 15 d. buvo sudaryta raštiška sutartis su Prienų seniūno pono Butlerio, jo malonybės kunigo Karpovičiaus, Prienų klebono ir kunigo Navicko, kunigų Marijonų generalinio viršininko parašais. Buvo šiek tiek sumažinta parapija, leista statyti koplyčią, įsipareigota per 3 metus pakelti bažnyčią ant pamatų (ko iki tol nebuvo), apkalti lentomis ir šventorių aptverti akmenine tvora.
E. Juodsnukytės teigimu, bažnyčia, kokią turime šiandien, atsiranda po 1875 m. rekonstrukcijos, praplatinimo. Jos pamatai šiek tiek pasikeitė, pakeista ir nemaža dalis lentų. Tais pačiais metais perstatytos koplyčios. Iki tol bažnyčioje buvo 7 altoriai, po 1875 metų liko 5. Tiek jų yra ir šiuo metu: tai Trijų Karalių, Šv. Judo Tado, Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bei Šv. Antano.

Didysis – Trijų karalių – altorius
„Dabartinis altoriaus retabulas (gražioji altoriaus dalis) įrengtas tarp 1767 ir 1769 metų. Iki tol retabulas buvo šiek tiek mažesnis, juodas su sidabro ir aukso akcentais, daugybe lempučių, – pasakoja E. Juodsnukytė. – Pažvelgę į didįjį altorių pirmiausia matome Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Tačiau altoriaus titulas – Trijų karalių ir šv. Kotrynos. Dabar dažniau vadinamas Trijų karalių. Jame yra paveikslas „Trys karaliai“ (Išminčių pagarbinimas), kurio, deja, nematome. Jį galime išvysti tik sausio mėnesį, kai švenčiame Tris karalius.“ Pasak muziejininkės, paveikslo autorius nežinomas, greičiausiai jis sukurtas XVIII a. pab.–XIX a pr. Prienų bažnyčios inventoriuje šis paveikslas minimas jau 1804 m. Iki 1971 m. jis buvo kairiajame altoriuje, kur dabar matome Jėzaus skulptūrą. Atsižvelgiant į bažnyčios titulą – Kristaus apsireiškimo, kunigo A. Kajacko iniciatyva paveikslas perkeltas į dabartinę vietą. Perkeliant į naują vietą jis buvo paaukštintas 60 cm, o į plotį praplėstas 10 cm.“
Dar XVIII a. bažnyčia turėjo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą. 1767–1769 m. didžiajam altoriui buvo įsigytas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslas (autorius nežinomas). Pasak E. Juodsnukytės, iki 1971 m. jis buvo didžiajame altoriuje. Šiuo metu jį galime išvysti šoninėje koplyčioje. Tokio siužeto kūrinys dažnas Baroko epochoje, tačiau, pasak muziejininkės, mūsiškis turi ir išskirtinumo – jame nėra apaštalų, palydinčių Mariją į dangišką kelionę, matome tik angelus.
Tabernakulis, kur saugomas Švenčiausiasis Sakramentas, aukštas, primena koplytėlę ir susideda iš trijų dalių. Cilindras dviejų dalių: viena – kryžiui, kita – monstrancijai ir apačioje skyrius su atveriamomis durelėmis. Virš tabernakulio kompozicija „Agnus Dei“ – avinėlis, gulintis ant knygos su septyniais anspaudais. 1875 m. gruodžio 7 d. altorius atnaujintas. Vėliau naujintas dar ne vieną kartą.
„Trijų Karalių altorius savo dydžiu, skulptūromis ir plastiška drožyba ne tik vainikuoja, bet ir apjungia visą ansamblį. Ant šio altoriaus, kaip ir daugelio kitų, galima rasti Mergelės Marijos monogramą“, – pažintį su didžiuoju altoriumi apibendrina muziejininkė.

Altorių paveikslų paslaptys
Paveikslai su šventaisiais – labai svarbi bažnyčios visumos dalis. Prienų bažnyčioje jų gana daug. Vieni yra altorių dalis, kiti tiesiog pakabinti šalimais, ant sienų. Ir nenustebkite, jeigu atėję į bažnyčią neišvysite vieno ar kito gerai įsidėmėto paveikslo. Altorių paveikslai gali keistis prisitaikydami prie tam tikros situacijos, pavyzdžiui, atlaidų. „Prienų bažnyčia turi įsigijusi įrangą, kuri padeda pakeisti paveikslus“, – paaiškina E. Juodsnukytė.
Muziejininkė vedžioja po bažnyčią ir pristato jos meno vertybes, pasakoja apie esančius ir šiuo metu nematomus paveikslus.
Paveikslas „Šv. Ona ta pati trečioji“ su aptaisais – aukštos meninės vertės kūrinys. Jame Ona vaizduojama su Mergele Marija ir vaikeliu Jėzumi. Paveikslas netgi galėjo būti pripažintas stebuklingu. Vyskupas Jokūbas Masalskis 1882 m. gyrė „Šv. Ona ta pati trečioji“ paveikslą, jo aptaisus, kurie padaryti iš prie šio paveikslo paliktų votų. Votus tikintieji palikdavo ne šiaip sau, ne todėl, kad gražus paveikslas, o sulaukę kokios nors malonės. Pasak vyskupo, patys prieniečiai kalti, kad neužrašo stebuklų ir negalima paskelbti šio paveikslo šventuoju. Muziejininkė svarsto, kad jeigu būtų tai padaryta, galbūt jis būtų tapęs vienu iš traukos centrų. Paveikslas nutapytas XVII a. viduryje – XVIII a. pradžioje, ne ką mažiau vertingi aptaisai, atsiradę panašiu laikotarpiu. Kūrinio autorius nežinomas. Pats paveikslas bažnyčioje greičiausiai atsirado veikusios Šv. Onos brolijos dėka. Tačiau muziejininkė perspėja: jei norėtumėte pamatyti Šv. Onos paveikslą, į bažnyčią reikėtų ateiti apie Šv. Oną, kitu laiku jis nematomas.
E. Juodsnukytė prisipažįsta, kad pats mėgstamiausias jos paveikslas – Šv. Judo Tado. „Baroko laikotarpiu jis buvo ypač populiarus šventasis. Dažnai vaizduojamas su apaštalu Šv. Simonu, vienas arba taip, kaip mūsų paveiksle, su angelu ir šio šventojo atributais – kampainiu ir Jėzaus paveikslu. Tačiau krikščionys nenoriai jam meldėsi dėl jo vardo panašumo į Šventame Rašte minimą Judą Iskarijotą, – pasakoja muziejininkė. – Paveikslo autorius nežinomas, 1667–1669 m. jis įrašytas tarp tais metais įsigytų daiktų. Savo buvimo vietos niekada nekeitė.“
Nemažai Prienų bažnyčioje esančių paveikslų yra nutapyti Augustino Strungės. Vienas vertingiausių čia esančių jo kūrinių – Šv. Antano paveikslas. Šventasis pavaizduotas stovintis visu ūgiu, apsirengęs vienuolio abitu, pasisukęs ir rankose laikantis vystykluose gulintį Vaikelį ir, žinoma, leliją. Ant kolonos signatūra A. Strunge. 1877 m. Nors šis paveikslas sukurtas vėliau, jame labai ryški baroko tradicijų įtaka.
Šv. Antano altoriaus viršuje matome vieną iš evangelistų – Šv. Matą, pavaizduotą ne visai su jam būdingais simboliais – su kirviu, kuriuo buvo nukirsdintas, nors paprastai Šv. Mato simbolis – angelas. Paveikslas nutapytas apie 1877 m. Nepasirašytas, bet stilistiškai jį galima priskirti A. Strungei.
Dar vienas Augustino Strungės paveikslas – Vyskupo Palaimintojo Jurgio Matulaičio vietoje anksčiau kabėjęs irgi altoriaus paveikslu buvęs Šv. Martynas (1877 m.). „Šis šventasis pakankamai retai sutinkamas sakralinėje dailėje, tačiau pavaizduotas taip, kaip dažniausiai ir galime sutikti kūriniuose: stovintis visu ūgiu su vyskupo apranga rankoje laiko pastoralą (vyskupo lazdą). Su vyskupo rūbais turime daug šventųjų. Kad tai Šv. Martynas, išduoda kairiajame kampe labai neryškus scenos su ant žirgo sėdinčiu šarvuotu kariu ir elgetos, imančio jam kario duodamą išmaldą, apsiaustas. Jeigu nebūtų raitelio su šarvais ir elgetos, jį būtų galima priskirti keliems šventiesiems“, – paveikslą pristato E. Juodsnukytė.
Tikriausiai Augustinas Strungė nutapė ir Šv. Jurgio paveikslą. Šis šventasis gana dažnai vaizduojamas XIX a Vakarų Europos dailėje. Mūsų Šv. Jurgis tarsi perkeltas iš stačiatikių ikonos, kuriose šis šventasis taip vaizduojamas XVIII-XIX a. Šv. Jurgio paveikslas visada buvo Prienų bažnyčioje. Jis minimas 1767 m. inventorizacijoje, o galėjo būti sukurtas 1759 m.
Naujausias bažnyčios paveikslas – Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jį 1988 m. nutapė panevėžietis Stasys Petrauskas. Tai tik keletas ekskursijos dalyviams E. Juodsnukytės pristatytų Prienų bažnyčią puošiančių paveikslų. Norintys pamatyti ir sužinoti daugiau kviečiami užsukti į maldos namus.
Vėlyvojo baroko altoriai papildyti ir XVIII a. antrosios pusės skulptūromis. Daugelis jų – vieno autoriaus. Ypatingai vertingos Šv. Petro ir Pauliaus, Šv. Kazimiero, Šv. Jono Kentiečio, Arkangelų Gabrieliaus ir Rapolo skulptūros.

Tęsinys: https://www.gyvenimas.eu/2025/09/01/domites-baroku-u…ienu-baznycia-ii/

Aldona Milieškienė
Autorės nuotraukos

Autorius: Aldona Milieškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama