Domitės baroku? Užsukite į Prienų bažnyčią (II)

Barokui būdingas spalvų ir šešėlių žaismas
Pasak E. Juodsnukytės, barokui būdingi stiprūs šviesos ir šešėlio kontrastai, dramatiškos formos, siekiant sukurti dinamišką ir teatrališką įspūdį.
1884 m. Lenkijos dailininkas Juozapas Tadas Polkovskis, sukūręs daug iliustracijų laikraščiams, rinkinį „Lenkijos karalių portretai“, piešęs dailės ir architektūros paminklus, Prienų bažnyčiai nutapė Kryžiaus kelio stočių paveikslus. Daugumoje jų pavaizduota 8–10 veikėjų. „Kristus pabrėžiamas tradiciškai: centrinė figūra, kryžius, raudonas rūbas ar balta drobulė ir, žinoma, švytintis nimbas, – pasakoja muziejininkė. – Visos scenos pavaizduotos istoriškai. Stengiamasi tiksliai atkartoti rūbus, ginklus ir kt. Veiduose išsiskiria skausmas, gailestis, smalsumas, piktdžiuga. Figūros irgi skirtingos, kankintojai pasižymi masyvumu. Paveikslų grupė išsiskiria ir spalviškai – jei pirmuosiuose 10-yje paveikslų vyrauja šiltos spalvos (ryški ruda, rausva, geltona ar raudona), tai likusiose Kryžiaus kelio stotyse spalvos šaltesnės ir niūresnės (jose nėra jau nei geltonos, nei raudonos spalvos). Figūros nėra labai tikroviškos, emocijos perduodamos per veidus.“
Kitas charakteringas pavyzdys – Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas. Tai vienas senesnių paveikslų (greičiausiai įsigytas apie 1885 m., kuomet buvo pertvarkomi altoriai). Jis priskiriamas tam pačiam Kryžiaus kelio stočių autoriui Juozapui Tadui Polkovskiui. Paveiksle vaizduojama suklupusi vieniša Mergelė Marija, apsikabinusi kryžiaus apačią (jo viršaus nematome). Tokios kompozicijos paveikslai buvo gana plačiai paplitę Lietuvoje ir Lenkijoje XIX a. pab. – XX a. Juose dažnai apšviečiamas Mergelės Marijos veidas, taip išryškinant motinos kančią, kuri paprastai vaizduojama vieniša prie kryžiaus. „Šviesos – veido ir dalies kūno kontrastas paveikslui suteikia dar daugiau dramatizmo. Skulptūrose to nepastebime, bet paveiksluose veidai išraiškingi, perteikiantys emociją. Tas emocijas dar labiau sustiprina šešėliavimas“, – paaiškina muziejininkė.

Išskirtiniai bažnyčios elementai
Prienų bažnyčią puošia 3 vitražai. Jie įkomponuoti virš bažnyčios altorių: Jėzus Kristus – virš didžiojo altoriaus, Šv. Kazimieras – kairiajame šone, o Švč. Mergelė Marija – dešiniajame. Mergelės Marijos vitražui pasirinktas Aušros Vartų Marijos atvaizdas. Jo krašte yra įrašas lenkų kalba. Tikriausiai todėl, kad vitražai 1894 m. atkeliavo iš Šv. Luko dirbtuvių Varšuvoje.
Dar vienas ypatingai vertingas bažnyčios akcentas – sakykla. Pasak. E. Juodsnukytės, pirmą kartą ji išsamiai aprašyta 1769 m. Sakykla pagaminta kartu su altoriais. Ji sukurta pagal vieną būdingiausių 1750–1770 m. Lietuvoje ir visoje LDK plitusių schemų. Sakykloje atkartotos didžiajame altoriuje panaudotos spalvos, lenkti ornamentai.
„Visi labai didžiuojasi mūsų vargonais, kad čia garsaus meistro Jono Garalevičiaus XX a. vargonai, – ekskursijos dalyvių dėmesį atkreipia E. Juodsnukytė. – Iki šių dienų yra išlikę dalis senųjų vargonų, bet tik maža dalis. Jie pastatyti 1767–1769 m. Autentiški 12 balsų vargonai yra minimi bažnyčios vizitacijos dokumentuose, tačiau autentiškas instrumentas neišliko, nes XIX a. pab.–XX a. vargonai kelis kartus perdaryti, autentiškojo instrumento dalių neaptikta. Pirmą kartą vargonus radikaliai perstatė meistras Jonas Garalevičius (XX a. pr.), iš esmės pakeisdamas ir vargonų prospekto architektūrą. Vargonai bei chorui skirta vieta aptverti barokiškai išlankstyta tvorele.“
Apie 1875 m. bažnyčios perstatymo metu joje įrengta krikštykla. Ji įkurdinta pirmosios krikštyklos vietoje. Šiuo metu krikštykla nėra naudojama.
„Tarpukariu bažnyčioje atsiranda klausyklos, klauptai ir suolai. Didžioji dalis, remiantis 1956 m. užfiksuotais liudininkų prisiminimais, padaryta Šiaulių stalių dirbtuvėse, o klausyklos – greičiausiai meistro iš Veiverių Jono Glambos darbas, nors tiksli autorystė ir nėra įvardyta. Jono Glambos žmona saugojo nuotrauką, kurioje nufotografuota klausykla ne Prienų bažnyčios, bet itin panašiai sukomponuota, analogiškai dekoruota, – pasakoja muziejininkė. – Klausyklos visiškai vienodos išskyrus kryželių aukštį. Manoma, kad jas darant galėjo būti panaudotos senųjų baldų dalys.“
x x x
Įdomus ekskursijos gidės pasakojimas, meno kūrinių pristatymas, parodytos Prienų krašto muziejuje saugomos senosios bažnyčios nuotraukos, gyvi susirinkusiųjų prisiminimai – tik kelrodis į paslaptingą, įvairiomis legendomis apipintą mūsų bažnyčios istoriją. Galbūt vieni iš šio susitikimo išsinešė norą dar giliau paanalizuoti šių maldos namų istoriją, kiti pajuto dėkingumą, kad galime didžiuotis per šimtmečius išsaugotu baroko laikų perlu, treti pasijuto esą atsakingais, kad šis turtas būtų perduotas ateities kartoms.

Aldona Milieškienė
Autorės nuotraukos

Autorius: Aldona Milieškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama