Šių dienų kontekste Baltijos kelio vertė didėja

Rytoj, rugpjūčio 23-iąją, minėsime Baltijos kelio dieną. Manoma, kad 1989 m. į gyvąją grandinę, nusitiesusią apie 650 kilometrų, stojo maždaug 2 milijonai Baltijos šalių gyventojų, pusė iš jų – Lietuvos žmonės. Patys ryškiausi vaizdai, emocijos manifestacijos dalyvių atmintyje neišbluko ir per 36-erius metus. Mūsų rajono gyventojos šiandien pirmiausia prisimena anuomet išgyventą vienybės jausmą.

Du milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų Baltijos kelio manifestacijoje, surengtoje automagistralėje Vilnius–Ryga–Talinas, pasauliui parodė, kad jie pasmerkia 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą Molotovo–Ribentropo paktą ir pareiškia apie vieningą siekį išsivaduoti iš sovietinio okupacinio režimo.

1989 m. rugpjūčio 23 d. buvo trečiadienis. Manifestacijos kulminacija – 19 valandą. Vilkaviškiečiams reikėjo pasiekti kelio Ukmergė–Širvintos–Vilnius 252–254 km ruožą ir ten susikibus už rankų stoti į gyvąją grandinę. Joje stovėjusios moterys šiandien vienu balsu kalba apie išgyventas stiprias emocijas ir vienybės jausmą.

Sūdavos kaime žmones paėmusiu autobusu važiavusi Zenė Grigaitienė prisiminė, kad vairuotojui buvo nurodyta link Utenos važiuoti per Kauną.

„Autobusų – ilgiausia virtinė. Labai įstrigo, kad kai važiavome per patį Kauną, butų langai buvo atidaryti, žmonės pro juos mojavo, sveikino. Šaligatviuose irgi stovėjo didžiausios minios, visi mojavo važiuojantiesiems, – prisiminė sūdaviškė. – Grįžome per Vilnių. Pačiame mieste ilgą kelio galą iki Gedimino pilies bokšto abiejose gatvės pusėse degė žvakutės. Šitas įspūdis buvo toks stiprus! Matyt, vilniečiai, kurie patys nevažiavo, nes visi norintys tiesiog netilpo, tą gatvės atkarpą nušvietė žvakutėmis. O mūsų autobusas visą kelią link namų dainavo lietuviškas dainas. Visą kelią! Ir jaunimas, kurio tikrai nemažai važiavo, tų dainų kiek mokėjo! Buvo tikrai labai įspūdinga!“

Apie išgyventą emociją jautriai kalbėjo ir vilkaviškietė pedagogė Vilija Vyšniauskienė. Nebetilpusi į autobusą (miesto centre visi jie stovėjo pilnutėliai), su kolege Dalyte Šileikiene Vilija ėjo namo. Abi buvo jau visiškai praradusios viltį nuvažiuoti į vilkaviškiečiams paskirtą manifestacijos vietą. Vis dėlto dabartinėje Nepriklausomybės gatvėje moterys pamatė tuščią autobusą, įlipo.

„Važiavo daug labai skirtingų žmonių. Jaunimėlio tokio gražaus su vėliavomis. Buvo juntama vienybė, visų užsidegimas. Eismas buvo labai intensyvus, kamščių daug, matėme, kad nespėsime nuvažiuoti į Vilkaviškiui paskirtą vietą. Turbūt palei Ukmergę išlipome iš autobuso, greitai išsirikiavome, susikibome rankomis. Nepakartojamas jausmas! Šiandien labiausiai prisimenu būtent emociją“, – kalbėjo V. Vyšniauskienė.

Ji kalbėjo, kad iki prasidedant atgimimui pati buvo aktyvi komjaunuolė, visai nežinojo apie tremtį, nes šeimoje niekas nebuvo išvežtas, be to, apie trėmimus žmonės atvirai nekalbėjo. „O kai mokytojai Zeikai pradėjo pasakoti, iš pradžių net negalėjau patikėti, kad tikrai taip buvo. Vėliau perskaičiau knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Man tiesiog viskas apsivertė. Pasijutau apgauta. Kai paskelbė apie Baltijos kelią, nutariau važiuoti. Norėjosi, kad viskas keistųsi“, – sakė mokytoja.

Pasak jos, Baltijos kelio patirties vertė metams bėgant auga. „Dabar, kada vyriausybė tokia neaiški, kai vėl nežinia, kur mes pasuksime, tas suvokimas, jog mums reikia vienybės, tik stiprėja. Šitame kontekste galvoju, kad anuomet mes visi taip vieningai norėjome laisvės, laisvos Lietuvos. Ir dabar Baltijos kelio vertė man tik didėja“, – teigė vilkaviškietė.

Autorius: Renata Vitkauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama