Menininkės veiklos: piešinių parodos ir originalūs telefonų dėkliukai

Vieni mėgsta ramų poilsį, kiti – aktyvų sportą, bet šį kartą ne apie pomėgius, o apie tai, kas išlaisvina fantaziją. Tokią laisvę kurdama grafinį meną jaučia mūsų kraštietė Marija Dulinskaitė.

Patarė nesustoti

Kai kalbėjomės, Marija tebegyveno praėjusį ketvirtadienį rezidencijoje „Grįžulo ratai“ (Marijampolės sav.) vykusio grafikos darbų parodos atidarymo nuotaikomis. Ten ji kartu su tėčiu, mūsų krašte puikiai žinomu metalo skulptoriumi Renaldu Dariumi Dulinsku pristatė po parodą – „Netyčiom“ ir „Metalo fantazija“.

„Galiu sakyti, kad man ši paroda buvo pirmoji, nes pernai Vilkaviškio autobusų stotyje eksponuotų darbų pati nepristačiau. Todėl šis kartas buvo visiškai kitoks. Labai jaudinausi, nes nežinojau, kaip viskas vyksta. Reikėjo save traukti už liežuvio, bet mano darbų parodos „Netyčiom“ pristatymas praėjo labai smagiai“, – įspūdžiais dalijosi M. Dulinskaitė.

Tėtis ir dukra pasirinkę skirtingas meno sritis, todėl panašumų savo darbuose patys neįžvelgia. Tačiau, pasak Marijos, priešingai manė parodų lankytojai, kurie jos piešiniuose ir tėčio skulptūrose rado bendrumų.

„Aš savo kūryba užsiimu, o tėtis savo. Du skirtingi pasauliai, bet kažkodėl sulaukėme tokių komentarų. Gal tai natūralus dalykas, nes esame šeima. Nuo pat mokyklos laikų tėtis mane labai palaikė. Jis sakydavo ir dabar sako: „Tik niekada nesustok, tik niekada nesustok“, – kalbėjo Marija.

Siurrealistiniai piešiniai

Kada jos gyvenime atsirado piešimas, Marija neprisimena. Jau pradinėse klasėse ji lankė dailės būrelį, dalyvavo olimpiadose.

Visgi mokyklos laikais jos ryšys su daile buvo gana banguotas, savo malonumui Marija pradėjo piešti tik tapusi gimnaziste. Tada Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos dailės mokytojos Redos Viktažentienės paraginta vėl pradėjo dalyvauti olimpiadose.

„Atminty įstrigo vienas prisiminimas. Su drauge tada buvome Druskininkuose. Rankoje laikiau sąsiuvinį ar popieriaus lapą ir staiga supratau, kad ne kiti, o aš pati save riboju. Kodėl negaliu piešti bet ko? Kodėl tai turi būti tik realūs dalykai?“ – kūrybinį lūžį prisiminė Marija. Ji suprato, kad savęs įrėminimas greičiausiai ir buvo didžiausias kliuvinys.

Pagauta įkvėpimo Marija dar tą pati vakarą nupiešė vazoną ir iš jo it kokią gėlę kyšančią voverės galvą. Nuo tos akimirkos M. Dulinskaitė itin pamėgo siurrealistinius grafinius piešinius.

Juodos spalvos rašiklis ir popieriaus lapas – pagrindinės menininkės priemonės. Piešinys dažniausiai gimsta iš jausmo ir retai kada iš idėjos. Ši dažniausiai atsiranda, kai darbas jau būna prasidėjęs.

„Tiesiog padedu ranką ant lapo, vedu linijas ir taip viską dėlioju. Man sunku paaiškinti, kas tuo metu vyksta.

Visame procese man labiausiai padeda muzika. Daug jos klausausi, todėl tai yra didžiausias įkvėpimo šaltinis“, – atskleidė M. Dulinskaitė. Piešdama mergina mėgsta klausyti sunkesnės muzikos: metalo, roko ir psichodelinio roko. Priklausomai nuo nuotaikos Marija klausosi ir lyriškų dainų, repo bei aštuntojo ir dešimtojo dešimtmečių muzikos.

„Prigulsiu“

Keletą metų Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre Marija lankė mokytojos Stasės Zelinauskaitės dailės studiją, nes turėjo minčių studijuoti architektūrą arba grafinį dizainą. Vis dėlto galiausiai apsisprendė rinktis sociologiją Vilniaus universitete.

Po studijų M. Dulinskaitė ėmė vystyti asmeninius projektus. Pradėjo nuo plakatų, o pernai per Helovyną su vaikinu į pasaulį paleido ir naujausią kūrinį – autoriniu grafiniu dizainu puoštus telefonų dėkliukus. Taip gimė interneto parduotuvė ir prekės ženklas labai originaliu pavadinimu „Prigulsiu“.

„Mokyklos laikais labai mėgau numigti popietuko. Šitaip net savo instagramo paskyrą buvau pavadinusi. Tik vėliau išsiaiškinau, kad tokia miegalė buvau, nes man trūko geležies. Dabar pamaniau, jog toks šmaikštus pavadinimas tiktų ir parduotuvei“, – iš paauglystės patirčių gimusį žaismingą prekės ženklą pristatė Marija.

Iš labai smulkių detalių sukomponuoti grafikos darbai atliekami itin preciziškai. Marija sau kelia aukštus reikalavimus, todėl tiek kurdama piešinį plakatui, tiek dėkliuko dizainą kiekvieną darbą nufotografuoja ir tvarko specialia kompiuterine programa.

M. Dulinskaitė džiaugiasi, kad susidomėjimas telefonų dėkliukais auga, todėl vien jų prekyba neapsiribos. Mergina yra sukūrusi tekstilinei spaudai skirtus grafinius dizainus ir jau greitai prekyboje pasirodys laisvalaikio rūbų bei krepšių linija.

Jaučia ilgesį

Laisvalaikiu M. Dulinskaitė mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, keliauti po kaimiškąsias vietoves ir lankyti vietines parduotuvėles. Ji spėjo, kad toks pomėgis atsirado dėl gimtųjų namų ilgesio, kadangi į Vilkaviškį grįžta gana retai.

Šiuo metu visas kraštietės gyvenimas sukasi sostinėje, o parvažiavusi namo visada džiaugiasi gražėjančiu miestu: naująja autobusų stotimi, kavinėmis, pasivaikščiojimo taku Šeimenos paupyje. Tokių vietų jai augant labai trūko. Ji džiaugiasi, kad dabar vaikai turi, kur leisti laiką.

„Jauniems žmonėms norėčiau patarti klausyti savo nuojautos ir širdies. Reikia nebijoti ieškoti savęs, taip pat būtina suprasti, kad klaidų nepavyks išvengti“, – kalbėjo Marija.

Ji pasidalijo vienu nostalgiją keliančiu ritualu, be kurio neapsieina nė viena viešnagė Vilkaviškyje. „Iš manęs visi artimieji juokiasi, bet aš visada užsuku į kebabinę suvalgyti koldūnų su sūriu. Pamėgau juos dar mokykloje ir nebegaliu atsisakyti“, – šypsojosi mergina.

Autorius: Simona Simanavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama