Išlikę laike: trapūs raštai, saugantys Panevėžio praeitį

Nuo pat Panevėžio kraštotyros muziejaus gyvavimo pradžios jame pradėti kaupti krašto istoriją liudijantys dokumentai.

Apie tai užsimenama Panevėžio gimtajam kraštui tirti draugijos valdybos pirmininko ir vieno iš muziejaus steigimo iniciatorių Jurgio Elisono rašte, rašytame 1928 m. Lietuvos švietimo ministrui. Ten minimas rinkinys, skirtas „istorijos reikalui“, kuriame kaupiamos retesnės knygos, spaudiniai, laikraščiai ir dokumentai.

Trapūs ir gležni artefaktai

Pirmuosius dokumentus, patekusius į muziejų, dovanojo aktyviausi draugijos nariai, vėliau rinkinį pildė į kvietimus dovanoti praeitį menančių daiktų atsiliepę gyventojai.

Dokumentus, dažniausiai popierinius, saugoti sudėtinga, jie itin jautrūs klimato sąlygoms, ypač drėgmei, šviesai, kelti iš saugojimo vietos juos reikia itin atsargiai, tausojančiai.

Galima tik įsivaizduoti, kiek išbandymų patyrė šie trapūs gležni popieriniai artefaktai XX a. muziejui penkis kartus persikraustant iš vienos vietos į kitą, kol jis įsikūrė Moigių šeimos pastatuose dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje.

[caption id="attachment_435846" align="aligncenter" width="1618"] Panevėžio miesto topografinis žemėlapis, 1935 m.[/caption]

Nuo LDK laikų iki šių dienų

Sunkus tarpsnis buvo karo metai, kai muziejaus vadovybė, norėdama apsaugoti vertybes nuo sunaikinimo, jas įvairiais būdais slapstė.

Nemažai dokumentų pražuvo per karą.

Tačiau atsakingai ir kruopščiai dirbdami muziejininkai šį rinkinį, kaip ir kitus muziejaus kaupiamus, po truputį plėtė ir gausino.

Šiuo metu esame sukaupę solidų – daugiau kaip 10 tūkstančių vienetų apimantį Dokumentų rinkinį, kuriame saugomi nuo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikų (XVI a.) iki šių dienų žmogaus veiklą Panevėžio krašte liudijantys įvairaus pobūdžio ir turinio dokumentai.

Seniausiam dokumentui – daugiau nei 400 metų

Panevėžio kraštotyros muziejaus Dokumentų rinkinio pasididžiavimas – Upytės pavieto teismo archyvo dokumentų kolekcija, datuojama XVI–XVIII a.

Šių dokumentų nėra daug – 103 vnt., seniausias jų siekia 1585 m.

Į muziejų jie pateko per kelis kartus, dalis jų dovanota, dalis nupirkta iš privačių asmenų. Daugiausia jų yra iš XVIII a.

Pasitaikius progai, senosios raštijos tyrinėtojas Algimantas Krinčius pabandė šiuos dokumentus iššifruoti, sugrupuoti, įvertinti juos keletu aspektų.

Šie dokumentai priskirtini reikalų raštų grupei, daugiausia susijusiai su teisiniais reikalais: tai šaukimai į teismą, nuosavybės užstatymo, pardavimo, dovanojimo, įkeitimo dokumentai, testamentų aktikacijos, keletas inventorių, revizinis valstiečių sąrašas ir kt.

Šiame archyve nugulę dokumentai čia pateko iš Upytės pilies ir žemės teismų (Panevėžys), LDK Vyriausiojo Tribunolo (posėdžiavusio Vilniuje, Minske, Naugarduke), Iždo tribunolo (Vilnius), Vilkmergės pilies ir žemės (Ukmergė), Žemaitijos (Šiauliai, Telšiai) žemės teismų.

Senieji raštai atskleidžia daug įdomių dalykų – kokia buvusi tų laikų bylų nagrinėjimo eiga, tarnautojų pareigybės, titulai (teisėjai, pateisėjai, kaštelionai, pilininkai, kardininkai, medžioklininkai, vėliavininkai, gurguolininkai ir kt.).

Įdomių žinių apie lietuviškas pavardžių formas suteikia kaimų valdų inventorių sąrašai. Dokumentuose minimi vietovardžiai, pavyzdžiui, Aukštadvaris, Barklainiai, Beinoriai, Katkūnai, Kurtuvėnai, Naradava, Naudvaris, Nevėžninkai, Pabiržė, Pagaidžpiliai ir kt., išlikę iki šių dienų, pasitaiko vandenvardžių (Šuoja, Laba, Mūša ir kt.), dvarų ir miestelių pavadinimų.

Apie 90 proc. turimų raštų parašyti lenkų kalba, keletas seniausių – gudų kalba lenkiškomis raidėmis, vienas kitas – lotynų ar rusų kalbomis.

Dokumentai rašyti lapuose su vandens ženklais, juose išlikę senieji antspaudai. Šis vertingas įdomus archyvas tik pradėtas tirti, lieka dar daug erdvės gilinimuisi.

[caption id="attachment_435847" align="aligncenter" width="693"] 3. Visuomenininko, spaudos darbuotojo Jurgio Šaulio Gabrielei Petkevičaitei-Bitei siųstas atvirlaiškis, 1904 m.[/caption]

Rūmai liko nepastatyti

Dokumentų rinkinyje paties Panevėžio kraštotyros muziejaus istorija atsispindi fragmentiškai, dalis įstaigos dokumentų dingo ar buvo suniokoti laikui bėgant.

Tačiau išliko įdomių ir informatyvių Panevėžio gimtajam kraštui tirti draugijos protokolų, ataskaitų, Lankytojų registracijos knygelių, muziejaus Statuto pavyzdžių, lankytojų nuolatinio bilieto egzempliorius, žymaus muziejininko Pauliaus Galaunės ranka rašytas laiškas, kuriame patvirtinama muziejaus įkūrimo data – 1925 m. sausio 18 d.

Įdomus ir vertingas pluoštas dokumentų, atskleidžiančių, kaip 1938 m., pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės 20-metį, ketinta tai progai pastatyti paminklą – muziejaus rūmus.

Buvo sudaryta komisija konkurso sąlygoms parengti, paskelbtas eskizinių projektų konkursas, statyboms pradėtos rinkti lėšos.

Komisijos protokoluose skaitome, kad statyboms planuotos net kelios vietos – sklypas Respublikos ir P. Puzino gatvių kampe, galiausiai sklypas išrūpintas šalia A. Jakšto prospekto. Deja, karas, sudėtingi istorijos posūkiai sutrukdė įgyvendinti šią idėją.

Ką byloja senieji žemėlapiai

Kita svarbi dokumentų grupė – XIX–XX a. Panevėžio miesto planai, schemos, žemėlapiai.

Iš įdomesnių: 1872 m., 1878 m., keletas XX a. I pusės planų, retas ir unikalus mūsų miesto topografinis žemėlapis.

1935 m. Panevėžys buvo pirmasis miestas Lietuvoje, pasirūpinęs itin tikslaus, to meto geodezijos mokslo naujovėmis grįsto plano sudarymu.

Įspūdingo dydžio ir svorio planas, paslėptas metalu kaustytame lagamine, išsaugotas per sovietmetį. Prieš keletą metų šis planas perduotas saugoti į muziejų.

[caption id="attachment_435848" align="aligncenter" width="1488"] 4. Lietuvos kariuomenės karininko, majoro, politinio kalinio Juozo Rinkevičiaus (1899–1945) ant beržo tošies parašytas atvirlaiškis, siųstas iš Rešiotų lagerio Krasnojarsko krašte Panevėžyje gyvenusiai motinai Julijai Rinkevičienei, 1944 m. liepos 16 d.[/caption]

Panevėžio šviesuolių palikimas

Tarp saugomų bažnytinių dokumentų yra ir Panevėžio vyskupijos kurijos bylų: 1926–1943 m. parapijų klebonų ataskaitos, 1904–1929 m. dokumentai apie Panevėžio katedros statybą, dokumentai apie dvasininkus (kun. A. Lipniūnas), XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kaltintus antivalstybine veikla, ir kt.

Nemažai dokumentų, liudijančių Panevėžio kultūrinio gyvenimo aktualijas tarpukariu („Dainos“ draugijos muzikinių pastatymų afišos, programos, respublikinių ir vietos dainų švenčių leidinukai) bei sovietmečiu (Panevėžio operetės liaudies teatro, Dramos teatro spektaklių reklamos, parodų afišos ir kt.).

Turime sukaupę ir žymių kraštiečių – rašytojos, visuomenininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943), daktaro Andriaus Domaševičiaus (1865–1935), vaikų rašytojo, pedagogo Mato Grigonio (1889–1971), vargonininkų, kompozitorių, chorų entuziastų Juozapo Gudavičiaus (1873–1939), Mykolo Karkos (1892–1984), Antano Belazaro (1913–1976), Vlado Paulausko, skulptoriaus Bernardo Bučo, istorikės Onos Maksimaitienės, režisieriaus Juozo Miltinio, aktorių Kosmauskų, mokytojų Plungių šeimos ir kt. asmenybių gyvenimo ir veiklos liudijimų.

Įdomus ir išsamus artimųjų rūpesčiu iš JAV į Panevėžį atgabentas agronomo, pedagogo, valstybės ir visuomenės veikėjo Alfonso Gilvydžio (1895–1987), gyvenusio ir dirbusio Panevėžyje tarpukariu, 1936–1940 m. išrinkto į Lietuvos Respublikos Seimą, buvusio jo vicepirmininku, dokumentinis archyvas. Jame atsispindi šios asmenybės veikla Lietuvoje, sunkus gausios Gilvydžių šeimos pasitraukimo iš Lietuvos į Vakarus kelias, ryški veikla JAV lietuvių bendruomenėje Detroite. Taip pat saugomi įvairių Panevėžio įstaigų dokumentai.

Surinkti pavieniui, grupėmis ar perduoti saugoti į muziejų ištisais archyvais dokumentai fragmentiškai, o kai kurie ir gana išsamiai atspindi visuomeniniam, ekonominiam, politiniam, kultūriniam Panevėžio gyvenimui, o kartu ir visai Lietuvai reikšmingas praeities realijas. Sukaupta ir tinkamai saugoma dokumentinė medžiaga išliks svarbus autentiškas informacijos šaltinis, o jos reikšmę išryškina laikas, atskleisti nauji faktai ar aplinkybės.

Rasa STRUŽIENĖ

Panevėžio kraštotyros muziejaus Dokumentų rinkinio kuratorė