Kai viskas ne taip, kaip atrodo

Šilagališkė lietuvių kalbos mokytoja Jolanda Bukauskienė daugybę metų mokiniams aiškino, kaip pajusti, suprasti, pagaliau ir kaip parašyti eilėraštį, o dabar pati išleido debiutinę poezijos knygą.

Jos pristatymas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje sukėlė tikrą anšlagą. Susirinkusiesiems Jolanda buvo atvira: jos eilės gimė vaduojantis iš skausmo.

Rašo ir ant servetėlių

„Eilių rašymas man – ir atsipalaidavimas, kai popieriuje lieka neretai nelengvos mintys ir išgyvenimai“, – prisipažįsta J. Bukauskienė.

Ir priduria rašanti vien sau ir apie save.

O poezijos knygą, į kurią tilpo 212 eilėraščių, nutarė išleisti pajutusi labai greitai bėgantį ir su savimi į nebūtį daug ką nusinešantį laiką.

„Žodis gyvena ilgiau nei žmogus. Knyga mane tikrai pergyvens, eilėmis užrašyti žodžiai dar kurį laiką išliks“, – įsitikinusi Jolanda.

Kaip sako knygos autorės, nereikia jos eilėse ieškoti tobulo rimo ar ritmo.

Ji nei dailino, nei „šlifavo“ spontaniškai gimusių, dažnai ant popierinių servetėlių užrašytų eilių.

Kai kuriuos eilėraščius įkeldavo į socialinius tinklus.

Juos perskaičiusieji rašė, kokios jiems artimos tos eilės.

Ir į J. Bukauskienės debiutinės poezijos knygos pristatymą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje susirinko sausakimša salė jos kūrybos gerbėjų.

Jolanda sako per visą gyvenimą sulaukdavusi daugybės paskatinimų ir paraginimų rašyti. Pastaraisiais metais ne vieną kartą buvo raginta išleisti knygą.

[caption id="attachment_435778" align="aligncenter" width="1620"] J. Bukauskienės eilės gimsta iš skausmo, iš liūdesio, kartais – net pavojingo. G. Kartano nuotr.[/caption]

Kitokios gyvenimo spalvos

Į klausimą, ką autorė užkodavusi knygos pavadinime „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“, J. Bukauskienė atsakė ilgu pasakojimu.

Ji augo darnioje, labai ją mylėjusioje šeimoje.

Globojo ir saugojo ją ne tik tėvai, bet ir du vyresni broliai.

Gyvenimas jai dovanojo, kaip pati tvirtina, patį nuostabiausią sutuoktinį.

Jolanda šypsosi sakydama, kad tokiai, artimųjų išmylėtai, gyvenimas atrodė gražus ir geras. Tik kartais iš sutuoktinio išgirsdavusi, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Vyrui staigiai mirus, išslydo žemė iš po kojų, pripažįsta J. Bukauskienė,

„Ėmiau galvoti, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo“, – sako autorė.

J. Bukauskienė – rokiškėnė, baigusi šio rajono Pandėlio vidurinę mokyklą.

„Mūsų mokyklai vadovavo direktorius Samulėnas. Aš taip pat tada buvau Samulėnaitė. Kone visi manė, kad esu direktoriaus dukra, nors mūsų jokie giminystės ryšiai nesiejo. Vis turėdavau įrodinėti, kad nėra taip, kaip atrodo“, – prisiminimais pasidalijo Jolanda.

Kartą, prisiminė J. Bukauskienė, sutikta bičiulė pareiškė, jog net iš tolo matyti, kokia ji laiminga.

„O aš tuomet išgyvenau vienas skaudžiausių dienų savo gyvenime“, – prisipažino knygos autorė.

Anot jos, gyvenime daug situacijų, kai atrodo vienaip, o yra visai kitaip.

Rašo, kai skauda

Per debiutinės knygos pristatymą J. Bukauskienė paprašė pakelti rankas tuos, kurie per gyvenimą nėra parašę nė vieno eilėraščio. Pakilo vos viena kita ranka.

„Esate laimingi žmonės“, – jas pakėlusiuosius patikino eilių autorė.

Ji sako patyrusi, kad ne tik pačiai, bet ir daugeliui rašyti norisi dažniausiai ne tada, kai trykštama džiaugsmu, o tada, kai skaudu.

„Pastaruoju metu daug keliauju, lankau renginius. Tada turiu ką veikti, būnu laiminga ir rašyti eilėraščių man nesinori. Rašau, kai skauda“, – sako poetė.

Užrašyti eilėmis užplūstančias mintis jai reikia iškart.

Bėgdama nuo liūdesio išbetonavo garažą

J. Bukauskienės sutuoktinis Albertas staiga mirė prieš devynerius metus, vasarą.

Nors praėjo nemažai laiko, Jolanda pripažįsta iki šiol negalinti nuo jo atsiplėšti.

Nuolat galvoja apie savo žmogų ir rašo jam.

A. Bukauskas – disidentas, kurio disidentinės veiklos palikimas ir šiandien matomas Panevėžio centre, Laisvės aikštėje.

Ant Juozo Miltinio dramos teatro sienos (dabar toje pastato dalyje veikia picerija) įamžinti jo, tuomet dar abituriento, 7-ajame dešimtmetyje užrašyti žodžiai „Laisvę Lietuvai“.

Už tokį poelgį jaunuolis patyrė nemažai paniekos.

„Tais metais mokyklą baigusiųjų vinjetėje nėra jo nuotraukos“, – sako Jolanda.

Anot jos, sutuoktinis visą gyvenimą laikėsi tvirtos pozicijos, šalia jo buvo ir labai saugu, ir ypač gera.

Jolandai išlikęs jos mamos patarimas: „Kai tau pavojingai liūdna – gelbėkis.“

Iki vyro netekties J. Bukauskienė tvirtina net nenumaniusi, kad gali būti pavojingai liūdna.

„Daug kartų esu pareiškusi, kad susirgti depresija – tikrai ne man“, – sako Jolanda.

Tačiau visi žinome patarimą – niekada nesakyk niekada.

Jolanda teigia, kad išgyvendama netektį tokį pavojingą liūdesį nuo savęs gynusi skaitydama knygas, darbuodamasi darže, bendraudama, keliaudama.

„Pamenu, sykį taip ėmiau gailėti savęs, kad esu našlė, sėdėjau uždegusi daugybę žvakių, prisiminiau laimės dienas su Albertu, ir žliumbiau. Bežliumbiančiai atėjo suvokimas, kad gailėdama savęs tik žlugdau save“, – pasakoja J. Bukauskienė.

Ir tada ji ėmėsi maišyti žvyrą su cementu ir puolė betonuoti garažo grindis. Fiziškai sunkus darbas padėjo nuvyti liūdesį.

„Kai darosi pavojingai liūdna, imu galvoti apie žmones. Prisimenu, ką jie man padarę gero“, – atskleidžia J. Bukauskienė.

[caption id="attachment_435776" align="aligncenter" width="1620"] J. Bukauskienei paprašius pakelti rankas tuos, kurie per gyvenimą nėra parašę nė vieno eilėraščio, pakilo vos viena kita. „Esate laimingi žmonės“, – patikino eilių autorė. G. Kartano nuotr.[/caption]

Ir besikaupiančias ašaras greitai pakeičia šypsena.

Atrasta tiesa – būti sąžiningai

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja J. Bukauskienė yra dirbusi dviejose Panevėžio mokyklose – J. Balčikonio ir 5-ojoje gimnazijose.

Dabar gimtosios kalbos ji moko Ramygalos vaikus.

Teko jai padirbėti ir valstybės tarnyboje – buvusioje Panevėžio apskrities viršininko administracijoje, taip pat Užimtumo tarnyboje.

Dabar į mokyklą sugrįžusi Jolanda neslepia: yra skaudu, kad nemaža visuomenės dalis nevertina sunkaus ir atsakingo pedagogų darbo.

„Visuomenei tokį požiūrį dar atleidžiu, bet kai parlamentarus išgirstu sakant, kad pedagogai nedaug verti, norėčiau pasiūlyti jiems bent mėnesį padirbėti mokykloje. Neabejoju, jau po dviejų darbo dienų savo požiūrį pakeistų“, – įsitikinusi J. Bukauskienė.

Visgi kūrybiškai Jolandai mokytojos darbas patinka.

Ir po pamokų ji randa laiko bei jėgų savo išpuoselėtiems namams Šilagalyje, kur 25 arų sklypas apsodintas gėlėmis, dekoratyviniais augalais, vaismedžiais.

Paklausta, kokia svarbiausia jos per gyvenimą suvokta tiesa, J. Bukauskienė atsakė dviem žodžiais: „Būti sąžiningai.“

Anot jos, tik sąžiningas žmogus gali būti ramus.

Tėčio duotas vardas

Mums jau atsisveikinant, prajuokinau J. Bukauskienę klausimu, kodėl ji Jolanda.

„Kenčiu dėl to visą gyvenimą“, – kvatodamasi atsakė eilių autorė.

Pamatęs, kaip ji užrašo savo vardą, dažnas bando įrodyti, kad padariusi klaidą – parašiusi ne tą raidę. Kai prisistato, ne vienas pamano ne taip išgirdęs.

„O Jolanda mane pavadino tėtis, vienoje iš perskaitytų knygų radęs teigiamą heroję tokiu vardu. Mama ir abu broliai man buvo išrinkę kitokius vardus, bet tėtis buvo neperkalbamas – vienintelė jo dukra, šeimos pagrandukė, bus Jolanda“, – juokiasi J. Bukauskienė.