Sasnauskai – iš dukterėčios prisiminimų (I)

Senosios kartos kupiškėnai dar gerai atsimena plataus akiračio geografijos mokytoją Vladą Sasnauską. Iš šios giminės yra ir dailininkė tekstilininkė Joana Sasnauskaitė-Bazarienė, mokslininkai Kęstutis ir Giedrius Sasnauskai, džiazo muzikantai broliai Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai, grafikė Auksė Jančytė-Tomkevičienė, išskirtinai daug medicinos srities darbuotojų, kitų talentingų, atsidavusių savo profesijai žmonių.

Iš kur šie talentai, kaip jie atsiskleidžia iš kartos į kartą, paieškojome ne tik enciklopedijose, bet ir bendraudami su Sasnauskų giminės atstovais.

Buvusi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Zulonaitė yra V. Sasnausko ir J. Sasnauskaitės-Bazarienės dukterėčia, K. Sasnausko pusseserė. Ji papasakojo, ką žino, ką prisimena apie senelius iš mamos pusės ir kitus giminaičius.

Apie senelius ir jų šeimą

Danutė iš mamos pasakojimų žino, kad senelis Kazys Sasnauskas (1891–1949) tarnavo rusų armijoje ir žmoną į Lietuvą atsivežė iš Ukrainos. Dėdė Vladas gimė 1918 metais Čuhujive (Ukraina). Tėvai nebuvo patenkinti senelio parsivežta marčia. Kai visiems vaikams dalijo savo žemę, dėl šios priežasties seneliui paskyrė mažiausią ir prasčiausią žemės sklypą. Kiek jis turėjo brolių ir seserų, nežinoma.

„Mano bobutės vardas buvo Teofilė (1895–1961). Ji buvo lietuvė, bet iš pradžių lietuviškai kalbėjo gana prastai, nes nuo jaunų dienų išvažiavo tarnauti į Ukrainą.

Anuomet, matyt, buvo populiaru taip susirasti darbą. Bobutės neatsimenu. Tais metais, kai gimiau, ji mirė.

Iš pasakojimų žinau, kad bobutė nedirbo, augino vaikus ir tvarkėsi namuose. Senelis dirbo Kupiškio gimnazijoje sargu. Taigi, aš buvau trečia karta, dirbusi šioje mokykloje.

Senelio pareigos buvo paskambinti skambučiu ir pakviesti mokinius į pamokas, prižiūrėti gimnazijos aplinką, žiemą kūrenti krosnis“, – pasakojo pašnekovė.

Danutės seneliai Sasnauskai turėjo penkis vaikus. Keturi užaugo, penkta dukra Steputė (1924–1929) mirė penkerių metų nuo difterijos. Vladas (1918–1981) buvo vyriausias, antras Antanas (1920–1986), tada jos mama Elžbieta Zulonienė (1922–2000).“

„Šis vardas jai labai nepatiko. Tad visi vadino Elze. Mama Danutei yra sakiusi, kad gimnazijoje prancūzų kalbos mokytoja ją vadindavo Elizabet. Jauniausias senelių vaikas Joana (1930–1997). Artimieji ją vadindavo ir Jane, Janyte.

Pašnekovė apgailestavo, kad mamos neišklausinėjo, kur iš pradžių gyveno seneliai. Tik žino, kad jie buvo įsikūrę kažkur Aukštupėnuose ir dabar tikriausiai nebėra to namo. Vėliau seneliai persikraustė į Kupiškį ir apsigyveno Vilniaus gatvėje. Šis namas tebestovi, bet parduotas kitiems žmonėms ir pakeitęs savo išvaizdą, apmūrytas. Nebeliko ir didelio sodo. Ten buvo labai gilus, geras šulinys. Ar jis ir šiuo metu naudojamas, nežinia.

„Buvo toks laikotarpis, kai tuose namuose niekas negyveno. Tai mano mama, kol pati galėjo, už kibirų ir lėkdavo tėviškės vandenio atsinešti iš šulinio. Jai ten buvo šventas vanduo. Kai susirgo, mes turėdavome eiti atnešti jai tėviškės vandenio. Vėliau šis vandens ėjimas baigėsi, kai namus nusipirko svetimi žmonės“, – pasakojo Danutė.

Dėdės Vlado gyvenimo štrichai

Tame name, kol mokėsi, gyveno visi senelių Sasnauskų vaikai.

Vėliau dėdė Vladas įsikūrė taip pat Vilniaus gatvėje savo namuose. Jų sodyba buvo šios gatvės pradžioje. Šiandien ten irgi gyvena kiti žmonės. Iškart po dėdienės mirties jų vaikai namus pardavė, nes nė vienas čia neketino apsigyventi.

„Vaikystės metais dėdė Vladas buvo šiek tiek padūkęs. Mama papasakojo kai kuriuos jo nuotykius. Ji už šį brolį jaunesnė ketveriais metais. Anuomet agurkai buvo gana retas dalykas. Vaikai jų labai norėdavo, bet iš lysvės jų neleisdavo nusiskinti. Kai mama buvo gal penkerių metų, ją Vladas pamokė, kad reikia prie agurkų lysvės ant pilvo atsigulus prišliaužti, kad nepamatytų močiutė, ir nukąsti agurkų galiukus. Jie ataugs. Mama, patikėjusi vyresniu broliu, taip ir padarė. Vėliau abu vaikai už tai gavo pylos.

Kitas labai ryškus prisiminimas apie dėdę Vladą buvo kelionė su juo ir kitais giminaičiais iš dėdės Antano vestuvių, kurios vyko Pyragiuose, netoli ežerėlio.

Iš vestuvių visi į miestą grįžome naktį. Naktis buvo graži, su žvaigždėtu dangumi. Tai per visą kelionę dėdė Vladas mums rodė žvaigždynus. Pirmą kartą mačiau jį tokį kalbų“, – prisiminė Danutė.
Jai teko būti ir dėdės Vlado mokine. Jis mokė geografijos. Buvo labai griežtas ir reiklus mokytojas. Nebuvo nė minties, kad dukterėčia iš jo sulauktų kokių nors nuolaidų.

„Su suolo drauge nebuvome pačios drausmingiausios mokinės. Jei kažkiek per jo pamokas sušurmuliuodavome, tuoj pat išgirsdavome: „Zulonaite, Šablevičiūte, stot!“ Jeigu atsakinėdami bendraklasiai kažko nežinodavo, neparodydavo žemėlapyje, mes turėdavome mokytojui atsakyti. Teisingai atsakiusios, galėjome atsisėsti. Jei nežinojome, tai ir prastovėdavome visą pamoką. Taip gerai išmokome, kas kur yra žemėlapyje, kad retai kada ilgiau tekdavo pastovėti.

Dėdės Vlado pamokos buvo labai įdomios. Bendraklasiai mokėdavo jį užkalbinti, nukreipti kalbą kokia nors aktualia tema. Dėdė mėgo pakalbėti įvairiomis temomis, atsakyti mokiniams į klausimus. Taip kai kada pavykdavo patiems išvengti pamokos atsakinėjimo.

Dėdė Vladas buvo įsirengęs prie mokyklos meteorologinę aikštelę. Toje aikštelėje padirbėti, ją patvarkyti, piktžoles nuravėti reikėdavo prasikaltusiems mokiniams. Man neteko to daryti. Matyt, nebuvau pati blogiausia ar išdykiausia mokinė. Ar jis turėjo geografų būrelį, nepamenu. Gal ir buvo“, – prisiminė savo dėdę mokytoja Danutė.

Pasak jos, gimnazijoje prieš renovaciją buvo likę dėdės Vlado iš gipso prigamintų įvairiausių žemės paviršiaus maketų su kalnais, ugnikalnių krateriais. Anuomet stigo vaizdinių priemonių. Daug ką mokytojai patys turėjo pasidaryti, kad mokiniams įdomiau ir aiškiau būtų dėstomas dalykas.

Danutei mama dar lyg ir sakė, kad dėdė Vladas norėjo būti aktorius, bet tėvai atkalbėjo, kad tai nerimta profesija.

Jis gražiai piešė. Dėdės namuose ant sienos kabėjo paties pieštas vieno kunigaikščio atvaizdas.

Danutė iš pasakojimų žino, kad dėdė Vladas labai mokėjo išspręsti įvairius šeimos, giminaičių konfliktus. Buvo savotiškas taikdarys.

Mokykloje jis paglobodavo jaunus mokytojus, patardavo, padėdavo jiems šalinti pasitaikančius nesklandumus.

Ji pridūrė, kad dėdė Vladas su žmona buvo jos vyresniosios sesers Aldonos krikštatėviai, visada domėjosi, kaip jai sekasi, ja rūpinosi.

Dėdė Vladas į savo kraštotyrinius žygius pasiimdavo a. a. gydytoją Sergejų Matulevičių, kad šis nufotografuotų tai, ko jam reikia. Dėdė pats nefotografavo. Domėjosi senaisiais Kupiškio krašto amatais, papročiais, žymiais žmonėmis. Kraštotyra buvo didelis jo pomėgis.

„Dėdės Vlado žmona Antanina (1919–1988), kurią vadindavome ir Antose, buvo ligoninės laborantė.

Pamenu, kad rimčiau susirgusiems žmonėms kiti patardavo prašyti, kad jų tyrimus atliktų Sasnauskienė. Jos atlikti tyrimai būdavo labai tikslūs. Anuomet tai buvo svarbu, nes nebuvo dabartinių medicinos prietaisų, visus tyrimo parametrus kruopščiai ir kuo tiksliau turėdavo išmatuoti ir apskaičiuoti pats laborantas.

Dėdienė Antosė buvo labai darbšti moteris ir gera šeimininkė. Virdavo visokias šermukšnių, erškėtrožių uogienes. Ji buvo ir komunikabili, o dėdė Vladas, atvirkščiai, mažakalbis, lėtapėdis, trumpai sakant, daug ramesnio temperamento“, – pasakojo Danutė.

Ji prisiminė ir tą dieną, kai sužinojo apie dėdės Vlado mirtį.

„Ta diena buvo kaip tik po mano gimtadienio. Paskambino sesė ir pasakė, kad Sasnauskas mirė. Iškart pagalvojau apie kaimyną kitoje pusėje gatvės, kur gyveno. Perskambinusi sužinojau, kad ne kaimynas, o dėdė mirė. Ėjo iš miesto pirties ir griuvo. Matyt, sustojo širdis. Buvo neseniai išėjęs į pensiją.

Dėdę Vladą, nors jau ir nebedirbo mokykloje, pašarvojo mokyklos pirmo aukšto viename kabinete. Jo palydėti į paskutinę kelionę buvo susirinkę labai daug žmonių. Jis palaidotas Kupiškio miesto senosiose kapinėse“, – prisiminė pašnekovė.

Kepėjas dėdė Antanas

Danutė papasakojo ir apie dėdę Antaną. Jis dirbo duonos kepyklose Panevėžyje, Kupiškyje. Prieš tai darbavosi ir cukrainėje. Sugrįžęs iš Panevėžio gyveno savo tėvų namuose. Po senelių mirties kiti vaikai atsisakė palikimo jo naudai ir dėdei liko namai.

Antanui mirus tuos namus jo duktė pardavė.

„Atsimenu kelis kartus, kai dirbo naktinėje pamainoje, dėdė Antanas mane buvo nusivedęs parodyti, kaip kepa batonus. Dėdė man buvo atidavęs savo bendramokslės storą valgių receptų sąsiuvinį“, – teigė pašnekovė.

Dėdė Antanas turėjo vieną dukterį Birutę. Ji buvo audėja. Ištekėjo, tapo Dubauskiene ir daug metų gyveno Kelmėje. Ten dirbo trikotažo fabrike. Jau senokai yra sugrįžusi į Kupiškį. Iš pradžių gyveno savo senelių namuose, vėliau apsigyveno bute. Iki pensijos dirbo poliklinikoje, chirurgijos kabinete sanitare.

Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama