Su gamta koketuojantis Aldas Vaitaitis

Norvegijoje gyvenančio pasvaliečio Aldo Vaitaičio nuotraukos ir vaizdo įrašai – tarsi gyva gamtos mantra, kur kiekviename iki preciziškumo ištobulintame kadre didinga, bet kartu ir atšiauri Skandinavijos gamta ima alsuoti jaukumu, meile, trapumu ir magija. Ir visiškai nesvarbu, ar tai besisukantis žvaigždėmis nusagstytas, šiaurės pašvaiste apjuostas dangaus skliautas, ar senas, apgriuvęs dvaras, ar samanų kuokštu pasidabinusi medžio šaka. Kiekvienas Aldo kadras pasakoja istoriją, kurią norisi klausyti, žiūrėti, išgyventi, mėgautis – vėl ir vėl.

Penkių vaikų šeimoje užaugęs 34-erių statybų inžinierius nuėjo ilgą kelią, kol išmoko užfiksuoti tobulą gamtos grožį. Beieškodamas kvapą gniaužiančių vaizdų, jis atrado... save.

Aldas sako įamžinantis gamtą, nes nori suteikti galimybę išvysti gražias, retai lankomas vietas tiems, kurie galbūt niekada nesiryš kelionei. Jis svajoja, kad fotografija ir filmavimas vieną dieną taps ne tik hobiu, bet ir pragyvenimo šaltiniu. O jei to nepavyktų pasiekti? „Bet kokia kelionė moko optimizmo ir pozityvumo. Jei nepavyks, žinosiu, kad pabandžiau. Ieškosiu naujo, dar neišbandyto kelio, kuris nežinia kur nuves“, – sako Aldas.

Nuo bičių iki… tarantulų

Aldas gimė Biržuose, tačiau vaikystę ir jaunystę praleido Pasvalyje. Prisipažįsta nuo mažų dienų jautęs trauką gamtai. „Pasvalyje gyvenome netoli upės, tad su jaunesniu broliu Liudu dienų dienas tyrinėdavome aplinką. Mama tik visai neseniai sužinojo, kad, užuot žaidę kieme, klajodavome po apylinkes“, – šypsosi Aldas.

O jei tekdavo sėdėti namuose, žiūrėdavo dokumentinius filmus apie gyvąją gamtą: „Mane ypač traukė priešistoriniai gyvūnai. Kai pradėjau gyventi savarankiškai ir atsirado galimybių, nusipirkau... driežą – leopardinį gekoną. Jie juk dinozaurų palikuonys. Leopardinis gekonas įdomus tuo, kad jei žvelgi į jo snukį iš viršaus, atrodo, kad jis piktas. O jei žiūri iš apačios, driežas tarsi šypsosi. Tai – puikus pasirinkimas pradedantiesiems driežų augintojams. Geromis sąlygomis leopardiniai gekonai išgyvena iki 20 metų.“

Kelerius metus Aldas laikė bites, buvo išsiplėtęs net iki dvylikos šeimų – šiam pomėgiui paskatino dėdė Gintautas Gumbelevičius. „Bitės mane ypač suartino su gamta. Nors dabar nebeturiu galimybės jų prižiūrėti (mano bičių ūkį perėmė mama), niekam neleidžiu blogai apie jas kalbėti“, – sako Aldas.

Pievose dūzgiančios bitės – niekis, palyginti su dar vienais jo augintiniais – tarantulais. Daugeliui vien nuo šių žodžių ima stingti kraujas, o štai Aldas tik šypsosi: „Tai labai meilūs, pūkuoti padarėliai... Tiesa, yra tokių, kurių įkandimas gali būti mirtinas, tačiau pradedantiesiems siūlomos veislės, kurių įkandimas prilygsta nebent bitės ar vapsvos įgėlimui. Bėdų gali kilti tik tuo atveju, jei esi alergiškas. Žiemą jie ėda juodvabalių lervas – zoofobusus, o vasarą maitindavau pievose sugautais žiogais. Labai smagu stebėti, kaip tarantulai tyko, sėlina ir žaibiškai sumedžioja grobį.“

Norą keliauti pajuto Australijoje 

Tuoj po mokyklos Aldas dešimt metų gyveno Vilniuje. Statybose dirbo staliumi-dailide, o tuo pat metu neakivaizdžiai baigė statybų inžinerijos studijas Panevėžio kolegijoje.

„Kažkuriuo momentu supratau, kad privalau ką nors keisti. Darbas statybose man patiko, tačiau suvokiau, kad vieną dieną jo tiesiog „nebepatempsiu“. Gal keisti profesiją, gal pakeliauti? Tos dvejonės atvedė į Australiją...“ – prisimena pašnekovas. Tolimajame žemyne jis planavo studijuoti statybą. Tačiau abejonės dėl gyvenimo krypties neleido net peržengti naujos mokymo įstaigos slenksčio.

„Nusprendžiau tiesiog pasidžiaugti. Australijoje praleidau mėnesį – beveik visą tą laiką keliavau: pėsčiomis, paspirtuku, autobusais, traukiniais. Mane sužavėjo tenykštė gamta, architektūra, kultūrų įvairovė. Tačiau didžiausią įspūdį paliko žmonės – jų mandagumas, paslaugumas, palaikymas visose gyvenimo situacijose. Būtent Australijoje vis stipriau ėmė kirbėti mintis, kad noriu keliauti“, – sako Aldas.

Lemtingas šuolis

„Paragavus“ pasaulio, ne taip lengva grįžti namo, tad nieko nuostabaus, kad kita Aldo stotelė – Olandija. Ten dirbo mėsos fabrike, o savaitgaliais tyrinėjo apylinkes: „Dviračiu nuklysdavau į labai gražias vietas, apie kurias net vietiniai nieko nežinojo. Būtent tada pradėjau galvoti, kad norėčiau žmonėms parodyti tas vietas, į kurias galbūt daugelis niekada nenukeliaus.“

Tulpių ir Van Gogo šalyje Aldas realizuoja seną svajonę – šoka iš didelio aukščio su prie kojų pririšta guma. Labai ilgai delsė tai padaryti, bet, įveikęs visas baimes, suvokė, kad iš esmės nieko baisaus ten nėra. Po to visą savaitę vaikščiojo euforijoje – nuolat besišypsantis, pakilios nuotaikos. Kolegos net ėmė erzinti, kad jam „nuvažiavo stogas“. Iš tiesų tą akimirką Aldas suvokė, kad žmonės dėl savo išankstinių baimių, neteisingų nuostatų, nepasitikėjimo gyvenime nepadaro, nepasiekia, nepamato daugybės dalykų. Pasvaliečiui tai tapo savotišku vidinio lūžio tašku.

Pirmoji kelionė į kalnus

Olandijoje vaikinas susirado draugę. Plykstelėjusi aistra abu nuginė į Švediją. Tai turėjo būti ta šalis, kurioje du jauni žmonės planavo kurti šeimą. Tačiau kaip greitai jausmai užplūdo, taip greitai ir atšalo. Aldas liko vienas. Tėviškėn grįžti netraukė, tad ėmė dirbti vienoje siuntų tarnyboje.

„Po išsiskyrimo buvau emocinėje duobėje. Kad savaitgaliais nereikėtų vienam sėdėti namuose ir eiti iš proto, keliavau. Važinėjau po gražias vietas, fotografavau, filmavau telefonu ir vis pagalvodavau, kad norėčiau vieną ar kitą vaizdą, tą emociją, kurią patiriu į jį žiūrėdamas, perduoti kitiems“, – prisimena Aldas. Kalėdoms nusipirko fotokamerą ir... nusivylė. Prieš tai nė kiek nesidomėjęs fotografija, įsivaizdavo, kad paims gerą kamerą į rankas ir iš karto išeis tobulos nuotraukos. Taip neatsitiko. Teko ieškoti informacijos, skaityti, žiūrėti mokomuosius filmus, mokytis. Kolegos šaipėsi. Sakė: pažais ir numes tą kamerą. Aldui po tokių žodžių tik dar labiau kilo azartas įrodyti, kad jie neteisūs.

Atėjus vasarai, gavo savaitę atostogų ir nusprendė automobiliu keliauti į Švedijos šiaurę.

Kraštietis su šypsena mena pirmąjį kopimą į kalną: „Buvo didžiulis rūkas, takelis, kuriuo lipau, – vos įžiūrimas. Nors jau buvo vasara, tačiau vietomis teko bristi per šlapią sniegą. Visgi vėjų košiamą viršūnę pasiekiau. Juokingiausia, kad, leidžiantis žemyn, rūkas išsisklaidė ir paaiškėjo, jog visiškai greta buvo tiesus ir švarus kelias į viršūnę, o aš lipau ratais-kvadratais...“

Viena koja įveiktas kalnas ir maudynės lediniame vandenyje 

Įkvėptas pirmosios kelionės, apsiginklavęs ne tik fotokamera, bet ir dronu per kitas atostogas Aldas išvyko į Norvegiją. Kaip pats prisipažįsta, sėsdamas į automobilį, net nenujautė, kad jo laukia pats įspūdingiausias gyvenimo nuotykis.

Pirmą kelionės dieną aplankė turistų gausiai lankomą Preikestolen uolą (išvertus iš norvegų kalbos – „sakyklos uola“). Antrą – net ir Lietuvoje dabar jau daug kam žinomą „Trolio liežuvio“ uolą. Trečia diena buvo paskirta netoli Bergeno esančiam kalnui.

„Iš vakaro susiradau gražią nakvynės vietą šalia kalnų upelio. Ryte nubudau, pasigrožėjau nuostabiu saulėtekiu ir, prieš pajudėdamas toliau, nusprendžiau nusiprausti kalnų upelyje. Apsimoviau šlepetes, žengiau kelis žingsnius slidžiais šlapiais akmenimis ir tik slyst! Krisdamas išgirdau, kaip kažkas trekštelėjo vienoje kojoje. Viskas – atostogos baigtos! Bandau atsistoti – neišeina. Bandau priminti koją – iš skausmo temsta akyse. Kažkaip nušuoliavau iki automobilio, atsiguliau ir jaučiu, kad prarandu sąmonę... Viskas, galvoju, dabar užsimerksiu ir mirsiu... Visgi po kiek laiko blaivus protas grįžo. Iš pradžių keikiau save, kam lindau į tą upelį, gailėjausi, kad taip nelemtai pasibaigs dar dorai neprasidėjusios atostogos. Bet vėliau susiėmiau. Aš būčiau ne aš, jei nepabandyčiau įveikti to nelemto kalno. Pasiimsiu kokį pagalį ir pasiremdamas įlipsiu! Kažkaip pasirodė, kad jis nedidelis ir pasiekti jo viršūnę nebus labai sunku net ir sužeista koja. Nuvažiavus į vietą, paaiškėjo, kad iki mano trokštamos viršūnės – 15 kilometrų. Supratęs, kad grįžti teks su tamsa, pasiėmiau prožektorių, vandens, užkandžių ir šlubuodamas pradėjau kelionę.

Pakeliui sutikau keletą žmonių. Jie man mandagiai sakė, kad laipioti po kalnus su kedais – ne pats protingiausias sumanymas, tam labiau tinka specialūs žygio batai. O aš jiems aiškinu, kad tinkamus batus turiu, tik koja tiek ištinusi, kad negaliu jų apsiauti... Koją stipriai skaudėjo, tad teko daug kartų stoti ilsėtis. Artėjant tikslo link, manęs laukė labai stačios uolos, tad kopimas virto lipimu. Pasiekus viršūnę, užplūdo emocijos... Ašaros kaupėsi akyse ir dėl matomo vaizdo, ir iš laimės, kad pavyko pasiekti tikslą. Žinau, kad elgiausi kvailai, bet tada sau įrodžiau, kad ir kaip būtų blogai, viskas yra įmanoma.

Kai šiek tiek nusiraminau, paskambinau draugams, šeimai. Leidžiantis saulei, patraukiau į apačią. Turėjau seną svajonę išsimaudyti lediniame kalnų vandenyje nuogas, tad, sukaupęs visą drąsą, nėriau į vieną iš daugybės ištirpusio sniego suformuotų ežerėlių. Šaltas vanduo kuriam laikui nuramino skaudančią koją.

Vis labiau temo. Nebijau vienas vaikščioti naktį net ir visiškai tuščiame mieste. Bet kalnuose... Išgirdau, kaip kažkas visiškai šalia ūkia. Pelėda? Aplinkui nė vieno medžio. Kad išbaidyčiau tai, kas slypi tamsoje, o gal kad save padrąsinčiau, ėmiau švilpti ir garsiai šaukti. Aš rėkiu, o man kažkas atliepia ūkdamas. Buvo labai nejauku. Išsitraukiau peilį, kitoje rankoje – lazda. Visiškai sutemo, ir mano pavargusio kūno vaizduotė įsismarkavo visu pajėgumu. Ėmiau ne tik kažką nesuprantama girdėti, bet ir matyti pabaisas primenančius judančius šešėlius. Teko prisiversti niekur nesidairyti ir žiūrėti tik į taką po kojomis.

Nuovargis didžiulis, esu alkanas, ištroškęs, o maistas ir vanduo seniai pasibaigę. Negana to, vėl ėmė smarkiai skaudėti koją. Prisėdau pailsėti, žiūriu – mėlynės. Suvalgiau, kiek radau. Girdžiu, kažkur netoli čiurlena vanduo. Pauosčiau – kvapo nėra. Šiek tiek atsigėriau – kūnas blogai nesureagavo, tad prisileidau pilną gertuvę ir patraukiau toliau.

Kalno papėdėje buvo slidaus purvo ruožas. Ten griuvau taip smarkiai, jog galvojau, kad iš tiesų būsiu susilaužęs kojas. Laimei, tik stipriai susitrenkiau. Kelionę pradėjau dešimtą ryto, baigiau antrą nakties“, – pasakoja pasvalietis. 

Fotografijos „liga“

Persikėlęs gyventi į Norvegiją, Aldas įsidarbino angarų statybose. Šis darbas leidžia keliauti po šalį ir atrasti vis naujų įspūdingų vietų. Įsigijęs profesionalią, ne vieną tūkstantį eurų kainavusią fotografavimo įrangą, vyras socialinių tinklų sekėjus džiugina išskirtinės kokybės kadrais.

„Gamtoje man labiausiai patinka tai, kad išeini vienas ir kapstaisi savyje. Apie viską pagalvoji. Paliūdi. Surandi motyvacijos. Aš ten kaifuoju. Bet tam reikia vienatvės. Kitiems svarbu kuo greičiau nueiti nuo taško A iki taško B, o man reikia sustoti, pasimėgauti akimirka, garsu, vaizdu. Jei kelias nepatinka, brendu per krūmus ir būtent ten dažniausiai atrandu nepaprastų vietų, apie kurias net vietiniai nežino. Sunkiausia su tais, kurie vis klausinėja: „Ar jau baigėme?“, „Aš pavargau...“ Todėl į gamtą dažniausiai keliauju vienas“, – atvirauja Aldas.

Fotografijos „liga“ jis serga jau ketvirti metai.

„Kai dabar pasižiūriu pirmąsias nuotraukas, ima juokas. Tai buvo toks „turistinis“ fiksavimas, kur svarbiausia – ką fotografuoji, o ne kaip. Dabar, norėdamas pagauti „auksinį“ kadrą, turiu derinti daugybę faktorių: gamtos sąlygas, paros laiką, kompoziciją ir t. t. Dažnai pagaunu save, kad net eidamas gatve į aplinką žiūriu tarsi pro kameros ieškiklį (šypsosi). Tai – procesas, kuris reikalauja daug laiko ir pastangų, tačiau viską atperka rezultatas. Tobulai užfiksuota akimirka man – tarsi saldainis mažam vaikui. Ji teikia ir džiaugsmą, ir laimę. Prisipažinsiu, tik pradėjęs fotografuoti, supratau, kiek daug nuostabių dalykų yra aplink mus. Akistata su šiuo grožiu kartais būna tokia jaudinanti, kad net išspaudžia ašarą“, – teigia kraštietis.

Būdas augti

Pastaruoju metu Aldas vis daugiau dėmesio skiria videografijai. Jo trumpi, romantika ir poetiškumu persmelkti vaizdo pasakojimai sukasi socialiniuose tinkluose. Kūrėjas, pasitelkęs įvairias technines priemones ir neišsenkančią vaizduotę, sugeba subtiliai suderinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nedera, – statiškus vaizdus ir dinamiką. „Plaukiantis“ dangaus skliautas, į rūką „neriantis“ šimtametis miškas, pievoje šokantys žirgai...

Sapnas? Vizija? Pasaka? Taip. Ir kartu – nepaprastai subtilus koketavimas su gamta, vis prisipažįstant jai meilę. Tai labai intymios akimirkos, kuriose, bandydamas apnuoginti gamtos trapumą, Aldas parodo savo... vienatvę. Kūrėjo vienatvę, kurioje gerokai daugiau gyvybės nei daugelio iš mūsų gyvenime, kartu sudėjus.

Kaip ir dauguma pradedančiųjų, pirmųjų bazinių žinių apie aplinkos fiksavimo subtilybes Aldas sėmėsi iš interneto. Vėliau praktika padėjo atsirasti vidiniam pajautimui, kas gerai, o kas blogai. Prieš kurį laiką jis sutiko bendramintį, su kuriuo ne tik keliauja, bet ir tobulėja kartu: „Neseniai susipažinau su pasvaliečiu Mindaugu Geniu. Kartu keliaujame fotografuoti ir filmuoti. Vienas kitam netrukdome, bet po visko peržiūrime darbus, patariame, kaip ir ką galima būtų padaryti geriau. Tai labai geras būdas augti.“

Kaip nenukristi nuo kalno?

Kalnai, atokūs tarpekliai, stačios uolos, pavojingi kriokliai ir paslaptingos pelkės – Aldo kasdienybė. Vietos neabejotinai gražios, bet ir pavojingos. Ar nebaisu ten keliauti vienam?

„Kalbant apie baimes, vis dažniau pastebiu pasireiškiančius fotografo ir videografo „ligos“ simptomus. Vieną savaitgalį nusprendžiau nuvažiuoti prie krioklio ir nakvoti hamake. Pastačiau fotoaparatą, kad per naktį fiksuotų Paukščių taką. Sujungiau aparatūrą ir nuėjau miegoti.

Kažkuriuo metu pajutau keistą, aštrų kvapą, o dar po akimirkos kažkas ėmė remtis į šoną. Atsimerkęs pamačiau didelio gyvūno, greičiausiai briedžio, siluetą. Tokiu atveju normalus žmogus pirmiausia pagalvotų apie saugumą. O aš mąsčiau viena: kad tik nenuspirtų fotoaparato! (kvatojasi)

Kartą manęs paklausė: ar nebijau nukristi nuo kalno? Prireikė kelių dienų, kad atsakyčiau. Jei taip nutiktų, mirčiau laimingas – darydamas tai, kas man patinka. Juk yra tiek žmonių, kurie visą gyvenimą nieko nedaro. Aš taip nenoriu. Noriu veikti tai, kas man artima, noriu įrodyti sau, kad galiu nueiti, užkopti, perbristi ir gauti nepakartojamą atlygį: kartais tai žadą atimanti kalnų panorama, kartais – nematytas vabalas. Svarbiausia – galimybė tuo pasidalyti su kitais.“  

Autorius: Viktoras Stanislovaitis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama