Pokalbis su poetu Tomu Taškausku: išgirsti skirtumus, kurie dera

Tomas Taškauskas – poetas ir vertėjas, Jono Aisčio ir Dominyko Urbo premijų laureatas, kraštietis, užaugęs Pasvalio rajone, Dagiliškio kaimo vienkiemyje. Aštuonių autorinių knygų, straipsnių, interviu, recenzijų bei vertimų autorius ir dviejų dukrų tėtis šiuo metu gyvena Vilniuje, kur, kaip rašo savo interneto svetainėje, kuria grožį, kuris įkvepia.

Pirmieji mano prisiminimai apie Tomą dar iš 2008-ųjų – iš Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje vykusio jo debiutinės knygos „Audrapaukščio monologas“ pristatymo. Man, tuo metu dar paskutinių klasių mokinei, Tomas, pasirašydamas knygą, palinkėjo „sėkmės mokantis išgirsti skirtumus, kurie dera“. Tokia man ir Tomo poezija: kiekviena nauja knyga unikalaus stiliaus, tačiau visos jos susilieja į darnią kūrybos visumą, jautriai įsiklausančią į tai, kas iš tiesų svarbu.

„Vaikystėje iki valios / galėdavom nueiti iki Svalios...“ Iš kur ta trauka žodžiams, jų skirtumams, sąskambiui ir dermei? Gal įkvėpimas iš tiesų atėjo ten, prie Svalios?

Kiek prisiminimų sužadina šis klausimas: maudynės vasaros karštyje, čiuožinėjimas ant upės ledo žiemą, takelis per pievą Svalios link – visada tas pats ir vis kitoks, metų laikams besikeičiant. Tikriausiai toks ir mano santykis su žodžiu – visada toks pats ir vis besikeičiantis. Trauka žodžiams, žodžių trauka man yra natūrali kaip upės tekėjimas. Tiesiog, metams bėgant, mokausi vis mažiau tai traukai priešintis. O iš kur ši trauka, koks jos požeminis šaltinis? Nežinau. Žinau tik viena, kad trauka nėra sunkio jėga, veikiau tai – lengvumo jėga, suteikianti gyvenimui tiek žaismės, tiek savitumo, tiek netikėtų posūkių (ir posakių).

Jau daugiau nei metus esi savarankiškai visu etatu dirbantis poetas. Pastarųjų poros knygų viršeliuose jau nebe Tomas Taškauskas, bet @poetasTomas. Kaip gimė šis naujas kūrybinis vardas ir ką jis tau reiškia?

Kaip beveik visi mano kūrybiniai pasirinkimai pastaraisiais metais, taip ir @poetasTomas gimė spontaniškai, intuityviai. Ir prilipo. Gal todėl, kad man patinka bendrauti neformaliai – kreiptis vardu, ne pavarde, sakyti „tu“, ne „jūs“... Gal todėl, kad gyvenimas šiandien yra beprotiškai sudėtingas, ir taip norisi nors lašo paprastumo. Gal todėl, kad tiesiog gerai skamba.

Palikti stabilų samdomą darbą ir pasinerti vien į kūrybą – drąsus žingsnis. Ar buvo baisu pradėti šį etapą? Kaip jį išgyveni dabar, daug kurdamas ir bendraudamas su auditorija?

Nesu drąsus. Užtat man labai patinka vieno šventojo mintis: pasaulis priklauso Dievui, bet jis nuomoja jį drąsiesiems. Ilgai, labai ilgai brendau tokiam pasirinkimui. Dauguma menininkų negyvena iš kūrybos, menu užsiima laisvalaikiu (nes be meno gyventi irgi negali). Baigęs studijas, beveik dešimtmetį gyvenau kaip statistinis menininkas. Ilgainiui suvokiau, kad turiu per daug idėjų ir per mažai laiko bei energijos joms įgyvendinti.

Šis suvokimas atėjo palaipsniui, mažyčiais žingsniais. Tam labai pasitarnavo kasmetės rašymo ir skaitymo atostogos: vieną savaitę per metus palikdavau darbus, buitį ir šeimos reikalus nuošaly, kad galėčiau visą laiką skirti nebaigtiems kūriniams peržvelgti ir užbaigti, perskaityti knygoms, kurioms laiko nerasdavau. Po vienos tokios savaitės susivokiau, kad reikia keisti statistinį gyvenimą į tą, kurio labiau noriu. Rezultatas? Esu daug produktyvesnis, nei buvau, dirbdamas samdomą darbą. Vis flirtuoju su romano idėja. Žodžiu, įgyvendinu vis daugiau ir daugiau savo kūrybinių sumanymų. Be to, jaučiu mažiau vidinės įtampos. Tad kartais sakau, kad būtent dabar išgyvenu geriausią gyvenimo etapą. Ir žvelgiu į šį pasirinkimą, lyg nebūtų kelio atgal. Žinoma, toks pasirinkimas kainuoja, todėl esu žiauriai dėkingas žmonai už supratingumą ir palaikymą.

Turi savo tinklalapį www.taskauskas.lt, kuriame galima rasti tavo knygų ir pdf formatu, esi aktyvus socialiniuose tinkluose. Ar, tavo nuomone, šiandien poetui reikia būti matomam interneto erdvėje, kad jis būtų skaitomas?

Kažin ar šiandien egzistuoja universalios taisyklės. Veikiau priešingai. Kaip filme „Viskas iškart ir visur“ – begalė alternatyvių realybės scenarijų, begalė galimybių, begalė pasirinkimų. Kuris iš jų geriausias tau, skaitytojau? Kuris iš jų tinka kitiems poetams ar rašytojams? Aš nežinau. Mano intuicija atvedė mane ten, kur dabar esu. Man tai patinka ir tinka. Pavyzdžiui, mane labai įkvepia asmeninės žinutės iš skaitytojų, ypač tokios, kuriose nuoširdžiai pasidalija, kokias mintis, jausmus jiems sukelia mano kūryba ir improvizacijos. Grįžtamasis ryšys padeda jausti, kad mano kūryba reikalinga ne man vienam. 

Ar manai, kad, bėgant metams ir augant, keičiantis paties kūrybai, keitėsi ir skaitytojų auditorija? Gal @poetasTomas jau turi visai kitą, gal net platesnį ratą, nei kada nors turėjo tiesiog Tomas Taškauskas?

Kartais sakau, kad egzistuoja dvi mano versijos: sudėtingoji, rimtoji, ir lengvoji, žaismingoji. Man atrodo, bėgant laikui (nors laikas juk niekur nebėga, tai mes bėgam), leidžiu savo rimtumui ir žaismingumui palaipsniui susilieti, kaip susilieja dvi upės. Todėl pastarosios mano knygos būdavo iš dviejų dalių: vienoje lengvesnės improvizacijos, antroje kažkas rimtesnio, gilesnio...

Kaip keičiasi skaitytojų ratas? Sunku pasakyti. Žinau tik, kad mane skaito labai įvairūs žmonės: medikai, ūkininkai, psichologai, grožio specialistės (juk esam grožio bendradarbiai), mokytojai. O man brangūs visi ir visokie skaitytojai: ir tie, kurie yra poezijos mylėtojai, ir tie, kurie tiesiog ieško įkvėpimų kasdienybei. Pats rašydamas negalvoju, kam konkrečiai rašau. Man svarbiausia, kad užrašytos mintys ir eilutės veiktų. Kad pirmiausia veiktų mane patį. Norisi tikėti, kad tai, kas veikia, anksčiau ar vėliau suranda savo skaitytoją.

Pasaulinės pandemijos metu daug kas persikėlė į virtualią erdvę. Ar šiandien dažniau bendrauji su skaitytojais internetu, ar vis dar daugiau gyvų susitikimų?

Per pandemiją ir pats surengiau keletą virtualių poezijos skaitymų. Bet kažkas stabdo tęsti tokius skaitymus. Gal pojūtis, kad skaitai tuštumai, arba poreikis sekti komentarus ir reakcijas virtualioje platformoje? Iki galo neradau santykio su virtualiais renginiais, bet paties formato dar nelaidoju. Anksčiau ar vėliau jį vėl išbandysiu. Užtat žinutėmis su skaitytojais bendrauju kasdien. Ir tai teikia labai daug energijos pasitikėjimui savimi ir stiprina pojūtį, kad tai, ką darau, yra reikalinga.

Gyvi susitikimai man yra nepakeičiama patirtis. Gilesnė, tikresnė, rizikingesnė. Juos prisimenu ilgiau: tos ekstatiškos akimirkos, kai, skaitant eilėraštį, visi nutyla, įsiklauso, tarytum kartu išjaučia žodžius ir už žodžių sudėtas patirtis. Tikra ekstazė, tikra bendrystė. Neseniai su keliais bendraminčiais inicijavom alternatyvios poezijos grupę „Tai poetai“ ir surengėm jau kelis pasisėdėjimus su poezija kavinėse. Tikiuosi, tokių pasisėdėjimų tik daugės.

Viena tavo naujausių veiklų – poezijos dirbtuvės. Gal galėtum plačiau apie jas papasakoti?

Taip, poezijos dirbtuvės nerašantiems poezijos yra paremtos „blackout poetry“ principu – tai technika, kuria kurti gali kiekvienas, net tie, ką gąsdina vien mintis apie poeziją. Dirbtuvių esmė – atrinkti žodžius iš spausdinto teksto puslapio, o likusius žodžius užspalvinti (arba nupiešti piešinį), taip sukuriant naujo teksto ir naujos reikšmės koliažus. Savo sukurtus tekstus dalyviai perskaito garsiai.

Kol kas šios dirbtuvės vyksta tik gyvai. Nes nežinau, kaip perkelti tą gyvo vyksmo chemiją į virtualią erdvę. Nors surengta tik keletas susitikimų, bet įspūdis labai geras, dalyviai patenkinti, patenkintas ir aš. Manau, viena iš šios veiklos patrauklumo priežasčių ta, kad žmonės prisiliečia prie nefunkcinio kalbos vartojimo ir, kurdami mini koliažus, pajunta, jog žodžiai gali perteikti kažką, kas slypi už jų. Artimiausiu metu planuoju šias dirbtuves pasiūlyti ir Kultūros paso platformoje, kad sudaryčiau galimybes susidomėjusioms mokykloms mane pasikviesti.

Rankose laikau keturias tavo knygas, dar kelios kompiuteryje. Visos skirtingos tiek forma, tiek raiška ir turiniu. Kaip pats matai savo kūrybos kelią iki dabar? Kaip jis keitėsi per pastaruosius dvidešimt metų?

Klausimas primena kadaise blykstelėjusias eilutes: „dvylika metų / per vieną valandą / ar mokėtum papasakoti?“ O čia dvidešimt metų... Nors nesu paukštis, žiūrint iš paukščio skrydžio, ryškiausias pokytis, kad išmokau pasitikėti savimi ir tuo, ką darau ir kaip darau. Ir priimti, kad vieniems tai patinka, kiti tam abejingi, o kai kas ir kritiškai atsiliepia.

Dar blykstelėjo mintis: man visos šios knygos labiau panašios nei skirtingos. Visose galiu rasti panašių temų, panašių estetinių sprendimų, kartais net panašių žodžių sąskambių. Vienas bičiulis kadaise minėjo, kad kiekvienas rašytojas visą gyvenimą rašo vieną ir tą pačią knygą. Kiek daug išminties ši įžvalga turi, kiek gelmės, kurioje norisi skęsti nepaskęstant.

Tavo ir Tomo Norkaičio bendraautorinė knyga „Begalybės fragmentai“ – retas reiškinys poezijoje. Kaip gimė ši kūrybinė draugystė, kaip bendraautorystė veikė pačią poeziją?

Viskas įvyko spontaniškai. „Begalybės fragmentų“ stilistiką įkvėpė Mantvydo Leknicko kūryba. Pagrindinis fragmentų variklis ir kūrėjas buvo Tomas Norkaitis, iki šiol palaikom su juo artimą ryšį, pasikalbam apie gyvenimą ir kūrybą, praeitį, dabartį, ateitį. Kūrybinė draugystė gimė iš draugystės – abu įstojome į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą 2005 metais, abu keitėme studijų kryptį, abu vis palaikėm ir puoselėjom bendrystę, kurią atradom per pokalbius pirmosiomis studijų dienomis.

Kurdami leidom sau laisvai improvizuoti. Laisvės pojūtis tikrai išlaisvina. Manau, šis kūrybinis eksperimentas į mano kūrybą įnešė daugiau jausmingumo ir spontaniškumo, daugiau lyriškumo, kuriuo Tomo Norkaičio rašymas natūraliai labiau pasižymi.

Kalbėdamas apie „Begalybės fragmentus“ VU laikraščiui, esi sakęs, kad socialinių tinklų poezija kaip kultūros reiškinys nepelnytai nesulaukia kritikų ir akademikų dėmesio. Tai buvo 2016 m. Ar per tuos beveik dešimt metų kas nors pasikeitė?

Minimaliai. Pamenu, dar tuo metu turėjau mintį išleisti socialinių tinklų poezijos almanachą, bet niekas iš leidyklų šia idėja nesusidomėjo. Su bendraminčiais iš alternatyvios poezijos grupės „Tai poetai“ šią mintį atgaivinome, ir ji pagaliau taps kūnu. Patys leisim almanachą, kuris bus priedas prie mūsų pasisėdėjimų su poezija. Bus proga įsitikinti, ar toks leidinys tikrai turi skaitytoją, nes intuicija vis dar klykte klykia, kad turi.

Neslėpsiu, prieš dešimt metų pats gundžiausi idėja analizuoti socialinių tinklų poeziją akademiškai, galbūt net rašyti apie tai disertaciją. Bet šią mintį jau palaidojau ir prikelti neketinu. Man labiau patinka dalyvauti veiksme nei būti stebėtoju.

Viename interviu esi sakęs, kad „Ilgesio tomografija“ buvo labai laukta knyga. Prisipažinsiu: ji man yra viena artimiausių. Intensyvus ir gyvas „Audrapaukščio monologo“ pasaulis tarsi sutankėja, „Ilgesio tomografijoje“ atsiranda daug naujų, kiek tamsesnių atspalvių – laukimo, liūdesio, brandžios tylos. O kaip šiandien vertini ilgai lauktą antrąją knygą?

Keista būsena yra ilgesys – stygius, neturėjimas tarytum užpildo ir tiek duoda... Laukiau šios knygos dešimtį metų. Ilgai ją nešiojaus savy, ilgai ieškojau jai formos, net ir kelerių metų rašymo pauzę patyriau belaukdamas, kada knyga išvys dienos šviesą. Man vis dar labai patinka knygos viršelyje nurodyta koordinačių sistema – ilgesio koordinatės vis kinta, bet jis išlieka. Kažko didesnio, tikresnio, amžinesnio ilgesys yra viena žmonijos varomųjų jėgų, o ši jėga vis dar stipriai tebeveikia ir mane.

Vėliau pasirodo kalambūrų knyga „Graffitti“, kurioje eksperimentuoji su forma, žanru, žodžiu. Ar reikėjo drąsos nutolti nuo ankstesnių, labiau klasikinės raiškos knygų?

Rašydamas šią knygą, galvojau, kad tai tikriausiai vienintelis kūrinys, turintis potencialo tapti bestseleriu. Ir vis dar taip tebegalvoju. Nors tai vis neįvyksta... Ateitis parodys.

Tiesą pasakius, šioje knygoje labai mažai kūrybos. Viskas prasidėjo nuo vieno fragmento „baroko-roko-ko“, kuriame susikristalizavo pojūtis, kad visa maišosi ir trumpėja. Tada buvo labai intensyvus įvairiausių sąskambių užrašymas. Beje, net ir praėjus porai metų, mane vis dar pasiveja vienas kitas pavėlavęs kalambūras, tarkim, „skolastika – fantastiškas gyvenimas į skolą“. 

Skaitydama „Raudų siena. Epitafijos Lietuvos partizanams“, pagalvojau, kad štai ši lengvutė, delnuose telpanti knygelė turbūt yra viena sudėtingiausių tavo knygų. Trumpos, paprastos ir jautrios eilutės savyje slepia sprogdinančią vidinę įtampą. Kaip gimė šios knygos idėja? Ką išgyvenai, ją rašydamas?

Viskas prasidėjo ne nuo idėjos, o nuo smelkiančio pojūčio, įžvalgos, einant pro buvusius KGB rūmus, kurių fasade dabar iškalti partizanų slapyvardžiai, gyvenimo ir mirties datos. Kokie jie buvo jauni, už ką jie aukojo savo gyvenimus, kokie keisti jų slapyvardžiai... Tarytum trenktas žaibo, užsirašiau kelis fragmentus tą dieną. Ir po penkerių metų, vartydamas užrašus, grįžau į tą pojūtį. Tai – knyga, kurią rašydamas ištisai verkiau. Tai, ką patyrė mūsų partizanai, yra nenusakoma. Man pačiam ši knyga yra asmeniškiausia, sentimentaliausia ir nuogiausia. Niekas kitas mūsų taip neapnuogina kaip auka ir mirtis.

Naujausiose knygose „išpažintys“ ir „priešnuodžiai“ drąsiai, bet grakščiai žaidi ritmu, sąskambiais, pauzėmis. Kuo šis kalbinis žaidimas tau svarbus? Ką jis suteikia kūrybai?

Lengvumo, lengvumo, lengvumo. Laisvės, laisvės, laisvės. Tai – dalykai, kurių pats kasdien ieškau kasdienybėje. Kai jie mane suranda, stengiuosi juos fiksuoti. Dauguma mano dabartinių tekstų yra veikiau nušvitimų užrašymas, spontaniški užrašai ir pastebėjimai. Tačiau man patinka, kad jie turi savyje gyvybės, kurios niekaip nesukursi, kuri tiesiog yra ir kartais leidžiasi pagaunama. Žaidimai daugiau buvo būdingi kalambūrų knygai, o čia labiau leidžiu gyvenimui žaisti su manimi ir fiksuoju tų žaidimų fragmentus.

Ar tau svarbus tavųjų knygų formatas – jų dydis, svoris, vizualinis apipavidalinimas? Jeigu neribotų leidybos kaštai, kokios jos būtų?

Norėčiau leisti prabangesnes knygas, su daugiau meno, daugiau piešinių, daugiau iliustracijų, daugiau nuotraukų. Bet nebūtinai tai tinka visoms mano knygoms ar visiems mano tekstams. Pavyzdžiui, „Raudų sieną“ originaliai turėjo sudaryti 33 epitafijos ir 33 Vytenio Tolučio grafikos darbai. Bet projektas buvo per brangus... Kiek gailiuosi, kad leidausi leidėjo įkalbamas keisti knygos konceptą – praplėtus epitafijų skaičių iki penkiasdešimties, knyga neteko pradinės paralelės su Kristaus amžiumi. Apskritai mane domina konceptualios ir estetiškai išskirtinės knygų idėjos, tad, progai atsiradus, būtinai išbandyčiau vienetinius formatus, būtų smagu išleisti ir tikrą rankraštį (knygą, rašytą vien ranka).

2022-aisiais buvai apdovanotas klasiko Jono Aisčio literatūros premija. Aistis – formos ir ritmo meistras, savo laiku į lietuvių poeziją atnešęs daug novatoriškos dvasios – tos pačios, kuri juntama ir tavo kūryboje. Kaip jauteisi, sužinojęs, kad tau paskirta Jono Aisčio premija?

Jono Aisčio premija už „Amžinybės mozaikas“ buvo malonus netikėtumas. Pats mokykloje Jono Aisčio nelabai supratau. Galbūt klasikams atrasti reikia daugiau laiko ir gyvenimiškos ar estetinės patirties? Aistiškoji, arba, kaip mėgstu sakyti, vaistiškoji Aisčio dvasia man išties artima, ypač jo lengva (auto)ironija, žodžių žaismai. Vis kartais atsiverčiu jo rinktinę „Katarsis“. Sąmoningai į kitus autorius nesilygiuoju, bet visa kūryba neišvengiamai yra tradicijos ir individualaus talento susidūrimas, susipynimas, sąveika. Man atrodo, kad artimiausias Aisčiui esu savo kalambūruose.

Skaitant tavo knygas, susidaro įspūdis, kad rašai apie tai, kas tuo metu labiausiai skauda ir rūpi. O kas rūpi šiandien?

Labiausiai man rūpi, kad rūpėtume vieni kitiems. Ir kad į Ukrainą ir Europą grįžtų taika, ramybė. Bet karo tema rašyti privengiu – esu prie jos prisilietęs tik dainose, kurias įrašiau „irtt“ pseudonimu dar karantinmečiu. Žinoma, turiu porą naujų knygų idėjų, bet tuščia kalbėti apie idėjas, kol jos netapo kūnu.

Pokalbio pabaigoje grįžkime prie Pasvalio: „Kiekvienas mano skiemuo / Pasvalį saugo / lyg elektrinis piemuo.“ Jūsų su Vladu Braziūnu gimtinės kaimynystėje. Neminint prozininkų gausos, iš Pasvalio krašto kilę ir poetai Bronius Krivickas, Agnė Žagrakalytė, Bernardas Brazdžionis bei kiti. Kaip manai, kas šiame lygumų krašte subrandina tiek savitų kūrybinių asmenybių? O koks Pasvalys likęs tavo atmintyje?

Tikriausiai mūsų lygumos nėra tokios jau lygios... O šiaip, kaip ir daug dalykų gyvenime, tai yra slėpinys – paslaptis, kurios neįmanoma įminti. Slėpinius reikia ne aiškinti, o tyliai kontempliuoti.

Vienas ryškesnių išlikusių leitmotyvų yra kelionės – į Pasvalį ir iš jo. Pasakyčiau, kad Pasvalys yra kelionė, kurioje daugiau ar mažiau sąmoningai visi dalyvaujame. Nes čia gyvenome, nes čia gyvename. Tad norėčiau visiems palinkėti pasimėgauti šia kelione ir kuo daugiau savęs ir kitų joje atrasti.

Ačiū, Tomai. Lengvumo ir laisvės!

Autorius: Justina Jackūnė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama