Už kiekvienos dainos – istorija

Pasvalistiką pernai papildė vertinga ir laukta knyga – Pasvalio krašto dainų rinkinys „Alutį gėrio, gražė dainavo“. Pasikalbėjome su jos sudarytoju Luku Simsonu – iš Raubonių kilusiu jaunu Aukštaitijos etnografinės kultūros puoselėtoju, kuris ir pats liaudies dainas traukia nuo vaikystės. Kalbėjomės apie įdomius atradimus, rengiant knygą, sudarytojo kultūrinės veiklos kelius ir, žinoma, mūsų regiono muzikinio paveldo grožį. O Luką šnekindama ne pirmą sykį, pagalvojau: gaila, kad tekstas neleidžia perteikti šnekamosios tarmės žaismingumo ir gyvybės! Tai puikiai iliustruotų šią temą.

Iššūkiai, sudarant pirmąjį tokį dainų rinkinį

Kiek laiko truko knygą parengti, Lukas nė neskaičiavo – daug. Kantrybės reikėjo perprasti, kaip veikia archyvas: iš pradžių akyse tik mirgėjo kodai ir raidžių kratiniai. Paskui – sugrupuoti konkrečias dainas pagal žanrus, remiantis Lietuvių liaudies dainų katalogu: vestuvių, darbo, jaunimo-meilės, šeimos, kalendorinių apeigų, karinės-istorinės, piemenų, vaikų ir vaišių.

„Vieną dainą kaip dabar atsimenu. Man atrodo, buvo iš Pušaloto. Babytė labai gražiai dainuoja, daina labai graži. Pradžia kaip darbo dainos, o pabaigos niekaip su katalogu negaliu suderinti. Nors persiplėšk, ir nežinojau iki paskutinės dienos. Bet vežiau suskaitmeninti Daivos Adamkavičienės surinktus įrašus į akademiją ir klausydamas išgirdau tą pačią dainą – tos pačios babytės atliekamą, tik užrašytą vėliau ir kiek skirtingais žodžiais (identiškų nebūna). Padainuoja ir sako: „Šitai dainai, tai, žinok, vaikeli, galą pati sukūriau. Tokia graži buvo. Važiuodavom apie Jonines į Latviją ir taip tiems latviams patiko, ir man patiko, ir prikūriau, ir mes labai smagiai dainuodavom.“ Kai sužinai, šypsnį sukelia“, – nuotaikingai pasakoja Lukas.

Laiko bei svarstymų pareikalavo ir tarmės klausimas. Etnomuzikologijos centro Muzikinio folkloro archyvo ekspedicijose 1974–1988 m. surinktuose įrašuose, iš kurių ir sudaryta knyga, girdėti, kad tarmė jau nyksta. Gal, vilniečiams atvažiavus, suveikė žmogiškas faktorius – atrodė, kad reikia bandyti dainuoti bendrine kalba. Kaip bebūtų, rengėjai galiausiai nusprendė publikuoti nesutarmintas dainas – palikti autentišką medžiagą.

„Dar pastebėjome, iš tais metais užrašytų – jau mūsų senųjų dainų nuotrupos. Kai kurių tėra pabaiga, dainuojamas tik vidurys, prikurtas posmelis ar poetinis tekstas ne toks kaip senovėje“, – pasakoja Lukas.

Ne paslaptis, kad Pasvalio krašto dainuojamąjį paveldą ypač paveikė ir svetimos kultūros įtaka – įsigalėjo, galima sakyti, romansų okupacija, juntama iki šiol. Tyrinėjant archyvų įrašus, nuliūdino tai, kad juose daug ne tik romansų, bet ir vėlyvų melodijų, literatūrinių dainų. Senųjų likę ne tiek daug, kiek norėtųsi. Rinkinyje visgi stengtasi parodyti kuo daugiau savos autentikos.

Lukas dirbo su atsidavusių profesionalų etnomuzikologijos ir tautosakos tyrėjų komanda: etnomuzikologe Daiva Račiūnaite-Vyčiniene, Lijana Šarkaite-Viluma, Medeina Viluma, kraštiete Asta Skujyte-Razmiene ir daugeliu kitų, įvairiais darbais prisidėjusių prie šio rinkinio ir kartu galimybės geriau pažinti bei tyrinėti Pasvalio krašto dainuojamąjį folklorą.

Yra ir nemažai erdvės rinkinį plėsti. Rengėjai perklausė ir atrinko tris tūkstančius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) fonduose saugomų įrašų, tačiau, pavyzdžiui, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvuose dar gausu neatrinktos medžiagos, pateiktos pavienių žmonių, kurią ateityje verta tyrinėti.

Apie etnokultūrinį ugdymą – viltingai

Paties knygos sudarytojo šį pavasarį LMTA laukia du bakalauro darbai – etnomuzikologijos specialybės ir dalyko pedagogikos. Šalia – kultūrinių renginių organizavimas ir kiti darbai gimtųjų Raubonių kultūros skyriuje bei Širvintų rajono savivaldybės kultūros centre. Jau surengta pora knygos „Alutį gėrio, gražė dainavo“ pristatymų, dar daugiau jų planuojama ateityje.

Edukacinė – ne tik ši knyga. Studijų metu Lukas atliko praktiką Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. „Tikrai įdomu – pradinukai kartą per savaitę turi etnokultūros užsiėmimus. Vaikai žiūri „išsižiojusiomis“ akimis“, – šypsosi pašnekovas. O šiuo metu pats atlieka Pasvalio rajono etnokultūrinės situacijos tyrimą aštuntose klasėse: „Buvau skeptiškai nusiteikęs, kad vaikai apie etnokultūrą nieko nežino ir jiems neįdomu. Tačiau rezultatai labai nustebino: vaikų požiūris neutralus. Nesako, kad kultūros reikia daug daugiau, bet ir nenustumia jos „į šuns dienas“. Tiek, kiek yra, tiek užtenka. Jei imli auditorija, šiek tiek pastūmėjus, etnokultūrą priimtų. Patys nori dalyvauti, organizuoti renginius. Reikia tik motyvacijos. Galbūt mūsų švietimo skyrius į šią galimybę atsižvelgs“, – pastebi L. Simsonas.

Kaip manai, kuo Pasvalio krašto dainų rinkinys svarbus ir patrauklus ne pasvaliečiams?

Kiek matau iš pardavimų, knyga, žinoma, labiausiai domisi Pasvalio, Pakruojo, Panevėžio, šiek tiek Šiaulių žmonės. Bet neretai tenka nusiųsti ir į Vilnių. Tie, kurie domisi liaudies dainomis, propaguoja Aukštaitijos žanrus, gali drąsiai dainuoti visas rinktinės dainas.

Pasvalys – balta dėmė visoje Aukštaitijoje, labai mažai tyrinėtas, spausdintinės medžiagos, su kuria galima dirbti, ant pirštų suskaičiuoti. Tebuvo vienintelis spausdintas Pasvalio krašto dainų rinkinys – ir tik vienos pateikėjos Onos Bluzmienės, nors išties daug atskleidžiantis.

Vilniaus kolektyvuose išgirsdavai dainuojant vos kelias mūsų krašto dainas (tarkime, Atgimimo metais išpopuliarėjusią „Oi lunkela, lunkela“, užrašytą Pušaloto apylinkėje). Bet dėl šios knygos žmonės jau labiau susidomėjo mūsų dainomis, gali jas patogiau rasti ir dainuoti.

Kokio atgalinio ryšio sulaukei? Iš dainų pateikėjų, jų giminaičių, folkloro bendraminčių, gal ir visai nepažįstamų žmonių?

Atgalinio ryšio tikrai nemažai. Per savaitę – net po kelis skambučius, kas mane labai nustebino. Pavyzdžiui, skambina moteris ir pasakoja: „Užėjau į Pasvalio knygyną, žiūriu – ta knyga. Na, duokit, pavartysiu. Verčiu, verčiu, ir tik akys išsprogsta. Mano mamos dainos! O dar pardavėjos parodė QR kodą, pasiklausiau. Blioviau kokias tris dienas...“ Tokių labai daug. Kaimynai, artimieji išgirsta to žmogaus balso įrašą po daug metų, kai visai nebesitikėjo.

Pats perėjau kelis knygos rengimo etapus. Iš pradžių galvojau, kad visiems tos knygos labai reikia. Mirsim ar gyvensim – padarysim. Paskui – kad jau niekam jos nereikia, tik man vienam. O kai prieš Kalėdas knyga išėjo, dovanojau ją vienai moteriai, ir ji vėliau dalijosi: visas dainas prie šventinio stalo išdainavo, nuo pradžios iki pabaigos, nuo vaikiškų iki literatūrinių. Man taip širdį suspaudė... Tuomet vėl galvoju: knygos tikrai reikia. 

Papasakok apie leidinio rengimo darbus. Kaip atrinkote vos daugiau nei pusantro šimto dainų iš trijų tūkstančių įrašų?

Dainų variantų – daug. Pavyzdžiui, pavadinimą davusios „Alutį gėrio, gražė dainavo“ – apie trisdešimt. Kurį rinktis? Galvojome taip: kadangi Pasvalys išsiskiria daugiabalsio dainavimo tradicija – dainuojame trimis, keturiais ar penkiais balsais, tad ir rinkome tuos variantus. Labai gražiai išryškėjo pora etnografinių ansamblių – Talačkonių ir Deglėnų. Babytės dainuoja grynai senobiškai, pasvalietiškai, stipriai (taip stipriai, kad net garso aparatas sproginėja). Tiek daug gražių tūravojimo variantų, spalvų. Taip gražiai atsiskleidžia aukštaitiška faktūra. Šie įrašai – Pasvalio krašto lobis.

Ar pats turi mieliausią dainą knygoje ar žanrą, kurį maloniausia dainuoti, klausyti?

Ne... Visos aukštaitiškos, o ypač Pasvalio krašto dainos, yra pačios gražiausios. Mane buvo kažkaip praminę lyg „aukštocentristu“ (juokiasi). Kur beeinu ir išgirstu aukštaitišką melodiją, visus jos trigarsius ir harmoniją, susilydo širdis. Kažkada, eidamas pro Bernardinų sodą, pataikiau į folkloro festivalį. Šurmuliavo mugė, bet mano ausis pasiekė aukštaitiškas garsas. „Kas čia taip gražiai, aukštai, laibai dainuoja?“ – vis galvojau. Atrokavau, kad mūsų Asta Skujytė-Razmienė. Man dreba visi organai, kai išgirstu aukštaitišką dainavimą (juokiasi).

Aukštaitiškos muzikos faktūra – kokią ją galime pajusti šioje knygoje? Ir kuo ji skiriasi nuo kaimyninių kraštų?

Pasiutusiai aukštas dainavimas. Viena babytė taip įvardijo: „Anksčiau dainuodavom aukštai, laibai kaip gulbelės.“ Aukštabalsis dainavimas – tiek vedančiosios, tiek pritariančiųjų net oktava aukščiau – senovėje čia tikrai buvo populiarus, laikytas grožio etalonu.

Bet yra ir daugiau peripetijų – dalis Žiemgalos kadaise priklausė Žemaitijai, tad liko ir jai būdingo žemabalsio dainų vedimo, storabalsio dainavimo, primenančio žemaitišką tradiciją. Tai ypač justi Pakruojo krašto dainose. O ir kartu su amžiumi balsai, tad ir dainos įrašuose, žemėja – nelieka jėgų aukštai „ištraukti“. Aukštai dainuosi – greit užkimsi.

Išsiskiria ir natūralus tvirtas tūravojimas. Kuo dainuotojų daugiau, tuo daugiau pritarimo formų.

Pasakysiu vieną dalyką, dėl kurio gal ir būsiu nuteistas, – esame bendraaukštaitiškas kraštas. Jei Pasvalyje būtų buvę kas nors ypač išskirtinio, gal tai ir būtų užrašyta. Įdomu ir tai, kodėl kaimyniniuose Biržuose, Panevėžyje užrašyta daug sutartinių, o pas mus – ne, ir žinomas vos vienas sutartinių kolektyvas, buvęs Pušalote.

Vaišių dainos, alaus tematika – taip pat išskirtinai šiaurietiška tematika?

Be abejo. Jei kalbame apie Pasvalį, iškart galvojame apie alų. Pasvalyje, Biržuose, Kupiškyje – gilios ir senos kulinarinio paveldo tradicijos. Pasikrapščius archyvuose, galima rasti liudijimų, kad alus – apeiginis gėrimas, kurio šliūkštelėdavo ir į pavasarinę vagą, jį darydavo mirusiajam atminti. Su alum sutinka, su alum išlydi. Dainose tai jaučiasi. Alus anksčiau nebuvo skirtas pasigerti. Ir dainos apie jį labai gražios, giriamojo pobūdžio.

Alus mūsų tautosakoje išties turi mitinę prasmę, tai yra gražu ir gerbtina. Regis, šiandien imame labiau domėtis tuo, ką šis gėrimas reiškė seniau. Kaip manai, gal ilgainiui, išėjus ir šiai knygai, keisis šiandienos alaus vartojimo, supratimo kultūra?

Taip, sakyčiau, požiūris šiek tiek keičiasi. Aš nesu alkoholio mėgėjas – renkant pavadinimą, buvo svarstymų, bet alus nugalėjo (šypsosi). Kita vertus, jei alų garbiname, man nesuprantama. Reikia gerai apgalvoti, kaip alaus paveldą parodyti tinkamai.

Klausei autentiškų įrašų, susitikai su pateikėjomis ir jų artimaisiais. Tai labai jautru. Tikriausiai išgirdai daug istorijų?

Už kiekvienos dainos yra istorija. Ir labai didžiulė. Kartais gal net nesusimąstytum – babytė dainuoja, kad padainuotų. Bet yra visai ne taip... Skambinau į kaimų bendruomenes ir klausdavau, ar viena, kita pateikėja dar galėtų būti su mumis. Ir būna stebuklų. Pas kelias jų nuvažiavau. Laikas daro savo – atsimena ne visus žodžius, ir melodija nebe ta. Bet kalbinau jas po kelių dešimčių metų, duodavau paklausyti jų pačių įdainuotų įrašų...

O vienas atvejis buvo labai smagus. Važiavau aplankyti vienos bobutės į Meškalaukį. Labai manęs nenorėjo į namus įsileisti, vijo su lazda: „Atstok nuo mano galvos, aš nieko nemoku, nieko nežinau, jokių dainų niekada gyvenime nedainavau.“ Bet vis tiek aš pas ją į gryčią įlindau (šypsosi). Ir galiausiai atsinešė didelę sąsiuvinių krūvą. Bet dar ginčijosi: ta negraži, tos nedainuosiu... Tik paskui žentui sako: „Ojetau, atnešk alaus.“ Išgėrė stiklinę ar dvi ir kaip pasiuto dainuoti! Prasėdėjau kelias valandas.

Išgirdau tikrai jautrių, asmeniškų istorijų. Ir kai tas istorijas sužinai, ir į dainą kitaip pažiūri, ir į prasmę. Tuomet gali drąsiai pasakyti: dainos anuometiniam žmogui buvo viskas. Pagalba, paguoda.

Kai dar buvau vaikas, mačiau Emiliją Brajinskienę – Šeduvos Babą. Mane taip palietė šie jos žodžiai: „Vaikeli, dainuodamas žmogus gi niekada nieko blogo nepadarys.“ Visam gyvenimui manyje jie liko.

Lukai, ačiū už pokalbį. Sėkmės!

Autorius: Kotryna Kraptavičiūtė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama