Atgimimas – kultūrinis fenomenas ir unikali mūsų virsmo patirtis. Pokalbis apie kolektyvinę atmintį lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje su dr. Viktorija Jonkute

„Tarp praeities ir ateities: kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje“ – taip pavadinta mokslininkės baltistės dr. Viktorijos Jonkutės monografija, kurią pernai išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Šioje mokslo įstaigoje besidarbuojanti Viktorija iš pradžių kiek nustebo, kai pasiūliau pristatyti jos ilgamečio darbo vaisių žurnalo skaitytojams, teigdama, kad ji nesanti iš Pasvalio krašto, ir gal kiek abejodama, ar tai bus įdomu „Šiaurietiškų atsivėrimų“ skaitytojams. Vis dėlto galima įžvelgti paralelių su mūsų kraštu: Viktorija kilusi iš visai gretimo Piniavos kaimo, pro kurį vinguriuoja ta pati Lėvens upė, visą vaikystę praleido Šiaurės Lietuvoje. Be to, su Pasvalio kraštu ją sieja ir bičiuliai bei kūrybinė veikla: Viktorija yra dokumentinio filmo „Arčiau žemės anapus upės“ (latv. Tuvāk zemei viņpus upes) apie dviejų baltų poetų latvio Knuto Skujenieko ir kraštiečio Vlado Braziūno ryšius bendraautorė. Na, o mokslininkės tyrimų tematika taip pat mums artima ir aktuali – juk esame pasienio, palatvės, kraštas.  

Mūsų virtualų pokalbį norėčiau pradėti nuo turbūt tradicinio klausimo, kurio, matyt, nebūtų įmanoma išvengti, rengiantis aptarti Tavo tyrimus ir monografiją: kas visgi paskatino imtis šios temos ir būtent šio istorinio laikotarpio? Veikiausiai ne vien tik išsamesnių lyginamųjų lietuvių ir latvių kultūrinės spaudos tyrimų trūkumas?

Pradžioje domėjimąsi turbūt lėmė šio lemtingo istorinio laikotarpio romantizavimas, idealizavimas, patriotiniai motyvai, po to ir jo dramatiškumo, ribiškumo, prasmės ir kainos suvokimas. Nors tokios ribinės kaitos situacijos neramios ir nestabilios, žavi gyvenimo intensyvumas, to meto visuomenės autentiškumas, aiškios vertybinės pozicijos ir ori laikysena. Esame kitame laikmetyje, bet emociškai jaučiuosi tiems žmonėms artima. Kita vertus, juk tai mano pačios pradžios laikas; nors jo tiesiogiai neatsimenu, jis padeda geriau suprasti tėvų, senelių kartos patirtis, nelengvas gyvenimo aplinkybes. Dažniausiai Atgimimas tyrinėtas kaip sovietmečio pabaigos ar Nepriklausomybės laikotarpio kultūros dalis. Aš jį matau kaip unikalų fenomeną, kuris peržengia šias ribas, kategorijas ir tyrinėtinas atskirai. Be to, prasidėjus karui Ukrainoje, tyrimo tema tapo dar aktualesnė. Kaip rašau įžangoje, „burdamiesi į mitingus ir organizuodami įvairias solidarumo akcijas, azartiškai aukodami bairaktarams ir radarams tarsi vėl savaip patyrėme Baltijos kelią, 1991-ųjų sausį, įvairiausias blokadas. Atmintyje vėl iškilo tankai, barikados, Sibiro palaikai, trispalvės ir laužai“. 

Tavo kelias daktaro disertacijos, kurios pagrindu gimė ši monografija, link truko bemaž dešimtmetį, tad su kokiais iššūkiais susidūrei šioje mokslinėje kelionėje? Kaip pavyko juos visus įveikti?

Šis dešimtmetis apėmė kelis mokslinio darbo ir studijų etapus: tai ir latvių kalbos mokymasis, baltistinės studijos, medžiagos rinkimas, disertacijos rašymas, galiausiai monografija. Tarp jų buvo ne viena pertrauka, atsitraukimas. Kartais paraleliai rašymo dirbau ir kitos srities ar kitokio pobūdžio darbus, užsiėmiau kūrybine veikla. Jei knygą tektų rašyti dešimt metų, to nedaryčiau. Tuo labiau kad man visada intensyviausi paskutiniai darbų etapai. Parašius disertaciją, buvo likęs neužbaigtumo jausmas, norėjosi ją papildyti. Tad monografija įprasmino ankstesnį įdirbį, išplėtė tyrimą. Nors knygą ir toliau būtų galima tobulinti, džiaugiuosi matydama apčiuopiamą rezultatą. O iššūkių būta įvairių: tiek profesinių, darbinių, tiek asmeninių, vidinių. Didžiąją dalį jų jaunas mokslininkas turi įveikti pats, turi kažkaip rasti sau argumentų, matyti šioje veikloje prasmę, turėti ryžto, kantrybės, disciplinos. Laimei, Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Latvijos, JAV ir kituose užsienio baltistikos centruose teko sutikti ir bendraminčių, geranoriškų, empatiškų, padėti pasiruošusių kolegų. Kita vertus, per dešimtmetį ir pats trisdešimtmetis pasikeičia, asmeniniai ir profesiniai iššūkiai jį sustiprina. 

Monografijos pratarmėje, lygindama Atgimimo metą su dabartimi, konstatuoji, kad vėl gyvename sugrįžimų ir istorinių atsikartojimų laiku, kad esame atsidūrę kritinio laiko atkarpoje. Kaip manai, kodėl istorija linkusi kartotis ir kodėl neretai jos pamokų taip ir neišmokstame? Kokios apskritai mintys ir jausmai apima, apie tai galvojant?

Nesu istorikė ar pedagogė, todėl nelabai tikiu istorijos pamokomis. Deklaracijos „niekada daugiau“ ima skambėti ciniškai ir naiviai. Neramus dabartinis laikas šią nuostatą patvirtina ir sustiprina distopijos pojūtį. Negalime pasirinkti kaimyninių šalių, geografinės padėties, istorijos. Esame nuolat veikiami fatališkų, nuo mūsų nepriklausančių išorės jėgų ir aplinkybių. Nėra tokio pasaulinio laikotarpio, kuris būtų be karų, konfliktų ar galios kovų. Laisvės, demokratijos kova vyksta nuolat ir niekada nesibaigia. Be to, istorinius įvykius dažniausiai vertiname, žinodami jų baigtį, tikėdami visuomenės progresyvumu, žmonijos humaniškumu. Bet kai patys atsiduriame stichiškų įvykių sūkuryje, niekada nežinome, kaip jie baigsis. Kiekviena karta patiria savo iššūkius, tėvų, senelių patirties ir istorijos žinojimo nepakanka.

Knygoje taip pat rašai, kad ši monografija yra siūlymas pažvelgti į Atgimimo laikotarpio istorinius įvykius bei patirtis, įvairiais pavidalais apčiuopiamus ir šių dienų Lietuvos bei Latvijos visuomenėje. Gal galėtumei išplėsti šią mintį, pakomentuodama tuos pavidalus?

Tų paralelių iš tiesų rastume nemažai. Savo tyrimuose jų ieškau Atgimimo ir Nepriklausomybės paskelbimo laikotarpiuose. Viešumoje jau pasigirdo ir ne vienas situacijos lyginimas su 1940-aisiais. Pirmiausia šiuos laikotarpius sieja imperialistinės Rusijos užmačios, ideologinės, vertybinės Vakarų ir Rytų sankirtos, laisvės ir nepriklausomybės kovos, demokratijos išbandymai. Vėl atsinaujina atminties konfliktai, pervertinamas sovietmečio palikimas, keliamas rusakalbių ir tautinių mažumų klausimas. Siekiama susitelkti, ieškoma vienybės, bet daugėja ir susipriešinimo, propagandos. Literatūra, menas vis dažniau tampa politiški, vis labiau atlieka visuomeninę, o ne estetinę funkciją. Daugėja ir militarizmo. Galima pastebėti ir tam tikrų viešosios erdvės retorikos bei vaizdinių atsikartojimų: vėl kalbama apie buvimą kryžkelėje, kritinėje situacijoje, lūžio taške. Tai lemia ir analogiškų virsmo patirčių bei jausenų atsiradimą – nerimą, nežinios, nesaugumo jausmą.

Dar viena įdomi įžvalga, kuri atsiskleidžia iš Tavo atlikto tyrimo, yra lietuvių ir latvių kultūrinės spaudos tiražai 1987–1993 m. Pasiekę neregėtas ir dabar sunkiai suvokiamas aukštumas, 1991 m. jie ėmė drastiškai mažėti. Kodėl? Ir kaip manai, kodėl ilgainiui kultūrinės spaudos tiražai taip ir nebepasiekė tokių skaičių?

Iš tiesų Atgimimo laikotarpį galima vadinti kultūrinės spaudos „aukso amžiumi“. Jis prasidėjo dar Perestroikos pabaigoje, paskelbus viešumo [glasnost] programą. Populiariausių periodikos leidinių numerio tiražai Baltijos šalyse siekė ir daugiau kaip 100 000 egzempliorių. Spauda užpildė iki tol buvusį informacinį vakuumą. Ji sykiu atliko svarbų visuomeninį vaidmenį. Atgimimo pradžioje ją užplūdo cenzūros drausti tekstai, atsiminimai, intensyviai publikuota ir publicistika. Atkūrus Nepriklausomybę, spauda turėjo išsilaikyti savarankiškai rinkos sąlygomis. Keičiantis spaudos valdymo struktūroms ir vykstant privatizacijai, dalis periodinių leidinių atsidūrė ant bankroto ribos. Įtampą didino ir stiprėjantys sovietinės jėgos struktūrų išpuoliai: kruvinieji sausio įvykiai Rygoje ir Vilniuje prasidėjo būtent Spaudos rūmų šturmu. Trūko popieriaus, augo spaustuvių kainos, redakcijoms, leidykloms teko ieškotis naujų patalpų, drastiškai mažėjo tiražai, silpnėjo rašytojų vaidmuo bei statusas, spaudos darbuotojai keitė profesijas. Vėliau silpnėjo informacijos poreikis, mažėjo skaitymo alkis, keitėsi ir pats tekstų, rašymo pobūdis, galiausiai atėjo interneto era.

Monografijoje, kaip referuoja pats jos pavadinimas, dėmesys sutelkiamas į dviejų tautų kolektyvinę atmintį, atlikai išties didžiulį lyginamąjį tyrimą. Kaip, per ką ji aktualizuojama lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje, kokius galima išskirti panašumus ir skirtumus? Kas buvo svarbiau mums, lietuviams, o kas – mūsų kaimynams?

Monografijoje galėjau aptarti tik kelias lietuvių ir latvių kultūrines dominantes ir svarbesnius praeities epizodus, vadinamąsias atminties vietas. Baltų tautas vienija analogiški trauminės XX a. istorijos momentai – tremties, karo, migravimo, Holokausto patirtys. Abiejose valstybėse aktualizuoti ankstesnio Atgimimo ir tarpukario kultūriniai herojai, tautiniai, politiniai veikėjai: tokie kaip rašytojai Maironis ir Rainis ar prezidentai Smetona ir Ulmanis. Kolektyvinės atminties skirtumų atsiranda ir dėl skirtingos Lietuvos ir Latvijos istorinės raidos. Pavyzdžiui, Lietuva, turėdama ilgesnę valstybingumo istoriją, aktualizuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą. O Latvija, pasitelkdama epo herojų Lačplėsį, gręžiasi į mitologinį, etninį pagrindą. Taip pat Latvijoje labiau aktualizuotas vokiečių kultūrinis paveldas, o Lietuvoje aktualesnis lenkų kultūros palikimas. Skirtingas ir religijos vaidmuo: Lietuvos atminimo kultūroje ryškesnis kančios motyvas, patetiškesnis ir tremties įprasminimas, mirties poetizavimas. Tokių paralelių būtų galima atrasti ir daugiau.

Perskaičius Tavo monografiją, dar labiau pagilėja įspūdis, kad Atgimimo metais abiejų valstybių visuomenės labiau gręžėsi į praeitį, joje ieškojo vienijančių, telkiančių kultūrinių herojų, gvildeno skaudžias praeities temas (tremtį, pokarį, Holokaustą, santykius su kitomis tautomis), o ne projektavo ateitį. Kaip manai, kodėl anuomet buvo svarbiau kalbėti apie tai, kas buvo?

Monografijoje, išryškindama atminties aspektą, pabrėžiau rekonstrukcinį, restitucinį Atgimimo momentą – 1990-aisiais Baltijos šalių nepriklausomybė ir valstybingumas buvo atkurti antrą kartą. Viena vertus, kritiniais, dramatiškais istoriniais laikotarpiais įprasta atsigręžti į praeitį, šalies istoriją, kultūrinį paveldą. Istorinio pojūčio svarba užkoduota ir mūsų himno kultūriniame imperatyve „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Rekonstruota kolektyvinė atmintis kūrė istorinio tęstinumo jausmą, užpildė sovietmečiu atsivėrusią tuštumą, informacinį vakuumą ir „baltąsias“ istorijos dėmes. Vaduojantis iš amnezijos ir XX a. netekčių pojūčio, atminties kultūra tapo simboline užmaršties įveika – siekiu sugrįžti, išlikti bent atminties pavidalais. Tai buvo matomas ir kaip tam tikras moralinis atpildas, teisingumo atstatymas. Kultūrinė spauda kaip mediumas tam buvo itin palanki terpė. Kita vertus, perdėtos, mechaninės pastangos be kūrybos ima atrodyti paradoksaliai: modernią valstybę, jos ateitį bandoma sukurti praeities pagrindu. Vienais atvejais tai buvo daroma gana tiesiogiai – (re)aktualizuojant pirmosios nepriklausomybės, tarpukario laikotarpį. Kultūriniu požiūriu tai ypač prieštaringa: anūkų kartą tarsi mėginama grąžinti į senelių kartos laikotarpį, įsprausti į praėjusio laikotarpio rėmus. Vis dėlto to meto spaudoje galima pastebėti ir kritinę refleksiją: ėmė rastis kalbėjimo apie buvimo praeityje paranojiškumą, liguistumą, net futurofobiją. „Kada praeis praeitis?“ – 1993 m. jau klausta.

Knygoje minimos kelios aptariamajam laikotarpiui reikšmingos asmenybės, kilusios iš Pasvalio krašto, viena jų – rašytojas Bernardas Brazdžionis, vadintas „tautos šaukliu“, „tautos vedliu“. Svarbus buvo ir jo sugrįžimas į Lietuvą 1989 m. Monografijoje teigi, kad Bern. Brazdžionio fenomeną konstravo ir kultūrinė spauda. Gal galėtum plačiau pakomentuoti?

Taip, poetas Bernardas Brazdžionis lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje – fenomenalus atvejis. Tiek kaip išeivijos autorius, tiek kaip poetinės kūrybos atstovas, tiek kaip Atgimimo kultūros atspindys. Pirmą kartą po 45 emigracijos metų apsilankęs Lietuvoje, jis buvo sutiktas kaip mesijas, tautos herojus. Žmonės jį sugrįžusį nešiojo ant rankų, kartu deklamavo eiles. Pagal jo eilėraščio „Šaukiu aš tautą“ žodžius Vytauto Kernagio atliekama daina Atgimimo laikotarpiu visuotinumu prilygo Vinco Kudirkos „Tautiškai giesmei“ ar Maironio „Lietuva brangi“. O 125 000 egzempliorių tiražu perleista jo rinktinė „Poezijos pilnatis“ buvo kaipmat išgraibstyta. Kultūrinė spauda taip pat prisidėjo prie rašytojo kanonizavimo ir sugrįžimo į Lietuvos kultūrinę erdvę: joje publikuoti jo poetiniai tekstai, pasiekdavę šimtus tūkstančių skaitytojų, vertinimams įtaką darė ir spaudoje pasirodžiusi literatūros kritika, recenzijos.

Reziumuodama atliktą tyrimą, rašai, kad Atgimimo laikotarpis atminties kultūros požiūriu buvo nevienalytis. Kokius ryškiausius aspektus būtų galima išskirti, kas per tuos kelerius metus keitėsi?

Daugelyje visuomenės gyvenimo, kaip ir meno, mokslo, sričių keitėsi praktiškai viskas. Kultūrinėje spaudoje vyko ne tik kiekybiniai, bet ir kokybiniai tekstų turinio ir stilistikos pokyčiai, formavosi nauja atminties kultūra bei atminties bendruomenė. Viešojoje erdvėje intensyviai reflektuota autobiografinė, archyvinė, iki tol nutylėta trauminė atmintis įgijo visuotinumo, asmeninės, šeimos dramos tapo tautos kančias išreiškiančiu matu, kolektyvinės patirties dalimi. Per penkerius metus įvyko kardinali ideologijų ir vertybių kaita. Pradžioje aktyviai propaguota, visuomenę telkusi tautinė kultūra ir romantizuoti praeities reliktai Atgimimo pabaigoje ėmė prarasti aktualumą, nebeatitiko kintančios gyvenamosios realybės. Nauji iškilę kūrėjai, išeivijos ir tautinių mažumų atstovai plėtojo polemines diskusijas, neigė tradicionalizmą, nusistovėjusias, reglamentuotas normas, siūlė alternatyvias atminties versijas. Kaita ir dinamika yra viena esminių Atgimimo ypatybių.

Autorius: Agnė Grinevičiūtė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama