Tarp gamtos, mito ir kalto: Arūno Grušo pasaulis

Arūnas Grušas – vienas ryškiausių Pasvalio krašto menininkų, tautodailininkas, skulptorius ir kryždirbys, kurio rankų darbo ženklai giliai įsirėžę į regiono kultūrinį audinį. Menininko kūryba aprėpia platų lauką: nuo asmeniškų, filosofinių apmąstymų kupinų kamerinių skulptūrėlių iki monumentalių viešųjų erdvių akcentų – kryžių, koplytstulpių, skulptūrų ansamblių, kurie ne tik puošia, bet ir įprasmina Pasvalio žemę. Šią vasarą, liepos 26-ą, meistras minės savo 70-metį. Tačiau, kaip pats sako, kūryba – tik viena, nors ir labai svarbi, jo gyvenimo dalis. Apie tai, kas maitina menininko sielą, apie gamtos šauksmą, istorijos pamokas, kelionių prasmę ir atjautos svarbą – pokalbis su pačiu A. Grušu.

Pradžių pradžia: gamtos vaikas ir istorijos gijos

Jūsų kūryba dažnai apibūdinama kaip įkvėpta mitų, gamtos, gyvenimo kelio. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip šie elementai susipina Jūsų darbuose? Gal yra konkretus mitas ar gamtos motyvas, kuris ypač veikia?

Iš savo amžiaus bokšto galvoju, kad vis tiek visi pagrindai susideda vaikystėje. Kiek tėvai pasakojo, mama ypač, nuo pat mažų dienų buvau keliautojas, bėgdavau iš namų. Kiek prisimenu save – visokie pasivaikščiojimai po pievas, purienų laukai, upeliukai, žuvytės, užtvankos... Dūkdavom, žaisdavom karus, bet visą laiką buvo potraukis ieškoti naujo. Vienas draugas mane yra taikliai apibūdinęs, kad esu tikras gamtos vaikas. Jos motyvai mano kūryboje, įtariu, atėjo iš to gaivališko potraukio gamtai.

Vėliau keliavimas tęsėsi. Universitete studijavau fiziką, bet įsitraukiau į turistų klubą. Jame buvo stiprūs senbuviai, kurie vedžiodavo po piliakalnius, istorines vietas, daug pasakodavo apie praeitį. Viskas su juoku, gamtoje. Paskui keliavau po Rusiją, Sibirą, buvau prie Baikalo, Altajuje, Sajanuose. Pats organizuodavau keliones. Manau, gamtos motyvas mano kūryboje yra esminis, daug dekoratyvinių elementų susiję su gamta, stilizuota gamta. Be to, daug užsakymų gaudavau kurti vienkiemiuose, išnykusiuose kaimuose, kur gamtinėje aplinkoje reikėdavo komponuoti darbą. Visada pirmiausia važiuodavau apžiūrėti vietos, kad galėčiau parinkti tokią stilistiką, kuri tiktų tai aplinkai.

Kalbant apie mitologiją ir pasakas, proveržis įvyko apie 1988–1990 metus, Nepriklausomybės aušroje. Buvo toks keistas vidinis jausmas, dvasios išsilaisvinimas, kai užgriuvo tremtinių, partizanų prisiminimai – visai ne tai, ko mokė mokykloje ar universitete. Nors studijavau fiziką, bet mūsų fakultetas buvo gana laisvos dvasios, ir istorijos pamokų gaudavome. Tie devyniasdešimtieji – tokia anarchija, išlaisvėjimas, naujos idėjos veržėsi viena per kitą.

O dar visą laiką domėjausi etnografija. Dalyvavau Vytauto Stragio Pasvalyje sukurtame etnografiniame ansamblyje: šokom, dainavom, pirmoje laisvoje Dainų šventėje dalyvavom. Užgavėnės, kiti renginiai labai paveikė, supažindino su tikruoju tautiniu paveldu. Ir istorija visada labai domino, ir dabar ja domiuosi. Per universiteto turistų klubą Ezopo kalba, kaip tada vadinome, buvo pateikiama tikroji Lietuvos praeitis, ne ta oficialioji.

Prasmės drožyba: nuo idėjos iki monumento

Jūsų darbus galima apibūdinti kaip „daugiasluoksnius ir daugiaprasmius“. Kai pradedate naują skulptūrą ar kryžių, koks būna kūrybinis procesas: ar pirma gimsta idėja, filosofinė mintis, ar forma? Kaip svarbu „susidraugauti“ su vieta?

Gal paimsiu vieną pavyzdį – koplytstulpį Vileišių šeimai Medinių kaime prie Pasvalio (1991 m.). Buvo tokia klasikinė kūrimo schema. Gavau užsakymą iš savivaldybės. Man visuomet labai svarbu susirinkti kuo daugiau medžiagos apie tą reiškinį – šiuo atveju Vileišių šeimą. Nepaprastai patriotiška, didžiulius darbus nuveikusi Lietuvos atkūrimui. Tuo laiku dar nebuvo monografijų, tik vėliau istorikas Jonas Aničas parašė. Bet Pasvalyje buvo šviesių žmonių, kurie giliai domėjosi istorija: mokytojas Romualdas Paškevičius, ilgametis „Darbo“ laikraščio korespondentas, istorikas Albinas Kazlauskas. Su jais pasišnekėjau, jie davė daug gerų idėjų – kas ta šeima, koks tai reiškinys, kad vidury lygumų, vienoj šeimoj užaugo tiek daug patriotų?

Vyriausias brolis Petras Vileišis buvo garsus Rusijos imperijos tiltų statytojas, turtingas žmogus. Bet didelę dalį uždirbtų pinigų skyrė lietuvybei stiprinti – laikraščiui „Vilniaus žinios“, rėmė studentus, padėjo broliams įgyti išsilavinimą. Jo dėka visa šeima pakilo. Man gimė mintis: jei turi idėją, reikia pamato. Iškart galvoju: reikės pamato tam koplytstulpiui! Kadangi Petras Vileišis statė kesoninius tiltus (betoninės atramos, ant jų plieno konstrukcija), tai panaudojau tą formą pamato simbolikai. Toliau galvojau: Nepriklausomybės idėja visada gyvavo tautoj. Reikia tai užkoduoti baltiškais simboliais. Panaudojau daug archajiškų ženklų: piestą (kaip instrumentą grūdams smulkinti – įdomi forma), verpstės elementus, Vytį, Gedimino stulpus. Pačiam viršuj – varpas. Simbolizuoja mūsų Nepriklausomybės aušrą ir tai, kad reikia nuolat budėti, nes laisvė nėra amžinai duota, už ją reikia kovoti.

Iš tų elementų susidėliojo forma. O pačioje centrinėje dalyje – penkios simbolinės figūros, penki broliai. Jie man simbolizavo pagrindines valstybės struktūras: inžinierius Petras – visą tautos inžinerinę kultūrą, konstravimą; gydytojas Antanas – kūnišką ir dvasinę sveikatą; teisininkas Jonas – teisės dalykus, santykių reguliavimą visuomenėje; dar vienas brolis ūkininkas – mitybą, ryšį su žeme. Visos tos sferos lyg ir sudaro valstybės pagrindą. Gal trūko tik kariškio tarp jų...

O kuo Jums skiriasi didelių lauko paminklų ir mažų kamerinių skulptūrėlių kūrimas? Koks jų santykis Jūsų kūryboje?

Pačioje pradžioje, nuo kokių 1988-ųjų, vyravo Atgimimo dvasia. Šeimos, bendruomenės, savivaldybės, bibliotekos, seniūnijos, tremtiniai, bažnyčios – visi stengėsi atstatyti sovietmečiu nuverstus kryžius, koplytstulpius, statyti paminklus žymiems žmonėms: broliams Eugenijui ir Leonardui Matuzevičiams, kunigams, knygnešiams. Buvo labai daug užsakymų stambiems darbams viešosiose erdvėse. Paskui entuziazmas praėjo, žmonės apsistatė. Tada reikėjo ieškoti kitokių formų. Perėjau prie kamerinės skulptūros, nedidelio formato. Tai daugiau parodiniai darbai, skirti uždaroms erdvėms, parodų salėms.

Tuo periodu pradėjau domėtis ne tik mūsų etnografine skulptūra, bet ir viso pasaulio skulptūros istorija. Ieškojau įdomybių. Pramokau anglų kalbos – atsivėrė langai. Domėjausi Henry Moore‘u, Meksikos, Prancūzijos, Afrikos, Kinijos, Japonijos tradiciniu menu. Išmokau norvegų kalbą – atsivėrė visas Skandinavijos skulptūrinis paveldas. Jie yra išsaugoję, pavyzdžiui, 600 metų senumo medines bažnyčias (stavkirke) su originaliomis skulptūromis, dekoro elementais, konstrukcijomis, faktūromis. Tai buvo be galo įdomu. Kadangi esame Baltijos regione, mūsų kultūros turi daug panašumų. Smegenyse kaupėsi toks sandėliukas formų, tekstūrų, apdirbimo, konstrukcijų. Visa tai labai pravertė, ypač kuriant koplytstulpius.

Ar dirbate tik su medžiu?

Gal 90 procentų – medis, daugiausia ąžuolas. Bet likę dešimt procentų – betonas, plienas, akmuo. Pastaruoju metu, ypač tas mažąsias skulptūrėles, pradėjau dažyti, tad atsirado daugiau spalvų.

O kiek maždaug esate sukūręs tų didžiųjų lauko paminklų ir mažųjų skulptūrėlių? Nuo ko pradėjote?

Lauko, eksterjero darbų – kryžių, stogastulpių, skulptūrų (ir ne tik tradicinės stilistikos) – esu sukūręs apie šešiasdešimt, smulkesnių – apie penkis šimtus. Pradėjau nuo smulkiųjų. Dar prieš Nepriklausomybę, kai dirbau mokytoju pagalbinėje mokykloje, dėsčiau medžio technologijas. Darydavau su mokiniais dailius dalykus. Man visada buvo svarbūs tautodailės elementai. Pakvietė į tautodailės parodą, kuriai išdrožiau pirmąsias nedideles skulptūrėles, senosios stilistikos, nedažytas. Man labai pasisekė, kad mokytojas Romualdas Paškevičius padovanojo Pauliaus Galaunės redaguotus liaudies meno albumus – apie skulptūras, namus, koplytėles, kryžius. Kadangi sistemingo meninio išsilavinimo neturėjau, mokiausi savarankiškai iš tų albumų, vartydamas ir pats gamindamas.

Puoselėjant tradicijas: kryždirbystė ir „Šilo geniai“

Esate pripažįstamas kaip vienas savičiausių Lietuvos kryždirbių. Ką Jums reiškia kryždirbystė – ar tai daugiau tradicijos tąsa, amatas, ar dvasinė praktika? Kaip matote jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje?

Daug galvojau apie kryždirbystę. Skaičiau. Didelį postūmį davė poeto Marcelijaus Martinaičio įvadas knygoje „Senoji lietuvių skulptūra“. Jis ten rašo apie visą tautodailę, iš kur, kaip... Manau, svarbiausia šioje tradicijoje yra tęstinumas, kiek įmanoma, tęsti šį kultūrinį reiškinį. Kiek žinau iš rusų kronikų, kurios fiksavo pirmuosius žygius į Lietuvos teritoriją, yra aprašyti pakelėse ir kitur stovintys balvonai – taip jie iš savo krikščioniško supratimo vertino mūsų pagonišką skulptūrą. Atėjus krikščionybei, tie balvonai gavo kitokį pavidalą, buvo sukrikščioninti, bet daugybė elementų išliko. Manau, tai išliko ir mūsų mąstyme.

Pavyzdžiui, Pasvalio krašto muziejuje yra konservuotas XIX a. vidurio koplytstulpis. Kai neseniai į jį atidžiai įsižiūrėjau, pajutau visai kitokią pasaulėjautą. Iki XIX a. vidurio žmonių pasaulėjauta buvo dar labai gamtinė. Žmogus ir jo problemos, tragedijos, laimės užima labai nedidelę dalį koplytstulpio viršuje. O visas kitas „kosmosas“ užkoduotas gamtiniais simboliais. Mano nuostata yra tęsti šią klasiką, kiek įmanoma. Aišku, su XXI amžiaus mąstymu negrįši į XIX šimtmetį, bet tą vertę, tą tikrą tradicinį paminklą išlaikyti, manau, labai svarbu.

Prisižiūrėjau dokumentinių filmų, kaip, sakysim, japonai traktuoja savo tradiciją, kaip jiems svarbu išlaikyti senąsias technologijas, visą filosofinį pagrindą. Kad ir arbatos puodelį gaminant – kodėl reikia puodelio kraštus lenkti rankomis, o ne, pavyzdžiui, žiesti? Nes, lenkiant rankomis, arbatos energija lieka puodelyje. Aišku, čia galima mitų prisikurti, bet jie svarbūs – kaip ir tikroji tradicija dabartiniame bėgimo, technologijų amžiuje. 

Jus galima pristatyti kaip vieną iš ilgaamžės medžio drožėjų stovyklos „Šilo geniai“ dalyvių, rengėjų, idėjos tęsėjų. Kokia buvo pagrindinė mintis, ją kuriant ar atkuriant, ir kaip matote šio reiškinio poveikį Pasvalio kultūriniam gyvenimui bei medžio drožybos tradicijai?

Tai labai unikalus reiškinys visoje Lietuvoje, kad tiek ilgai – nuo 1983-ųjų su tam tikrom pertraukom – ši tradicija tęsiama. Ir šiemet birželį vyks stovykla. Man tai buvo labai svarbus vektorius. Susitinki su tikrais meistrais, pamatai, kaip dirba, kokias temas renkasi, kokius instrumentus naudoja, kaip galvoja apie skulptūrą. Galų gale, pati technologija – transportas, pastatymas, įtvirtinimas: tų dalykų niekur kitur neišmoksi, tik tokioje stovykloje. Po kiekvienos laukdavo ekskursija po Lietuvą pas kitus meistrus, arba vykdavo kasmetiniai liaudies drožėjų suvažiavimai. 

Pasvalio ženklai: įamžinta atmintis ir vietos dvasia

Esate neatsiejamai susijęs su Pasvalio kraštu – čia gyvenate, kuriate nuo 1986 metų, buvote vienas iš menininkų klubo „Rats“ steigėjų, inicijavote svarbius projektus. Ką Jums reiškia Pasvalys kaip kūrybos ir gyvenimo vieta?

Į Pasvalį su šeima persikėlėme 1986 metais iš Šiaulių. Pradėjau dirbti mokytoju pagalbinėje mokykloje. Bet ryšys su šiuo miestu prasidėjo anksčiau – mano žmona iš čia. Pirmąkart jame apsilankiau gal apie 1978 metus. Taigi, meilės reikalai atvedė...

Mane, atvykusį ir pradėjusį dirbti mokykloje bei kurti su mokiniais, pastebėjo vietos inteligentai. Pavyzdžiui, mokyklos direktorius Petras Simonaitis – šviesi asmenybė. Miesto seniūnas (kaip dabar vadintume) Antanas Stapulionis – iš pašaukimo istorikas, rinko senus daiktus, vėliau dirbo muziejuje. Jie mane pakvietė į „Šilo genių“ stovyklą, kur susipažinau su meistrais, kurie ilgiau už mane dirbo su skulptūra. Laisvesniais laikais, 1992-aisiais, su nedidele grupe iš dalies mano iniciatyva įkūrėme menininkų klubą „Rats“. Nors jau buvau Tautodailininkų sąjungos narys, pagalvojau: tiek Pasvalyje turinčių meninį išsilavinimą, profesionalų, o organizacijos nėra. Tais laikais entuziazmas liejosi per kraštus. Subūrėme įvairių sričių menininkus: keramikę Nerutę Čiukšienę, fotografą Vidą Dulkę, tapytojus Balį Tuskėną, Eriką Andriūnaitę, Aldą Pleirį, Laisvutę Razmienę ir kitus. Kadangi provincijoje pasirinkimas nėra didelis, ši įvairovė – skulptoriai, fotografai, tapytojai – buvo gerai. Norėjome kartu rengti parodas, keliauti, bendrauti. Klubo veikla dabar gal kiek prigesusi, bet tradicinę parodą miesto gimtadieniui muziejuje rengiame kasmet.

Pasvalys turtingas parkų: yra Senasis parkas, pradėtas kurti dar gimnazistų ir mokytojų apie 1924 m., yra unikalusis Smegduobių parkas, kurio sutvarkymo projektą kūrė Kupiškio architektai, yra ąžuolynas, sodintas patrioto miškininko Vytauto Kazakevičiaus kaip simbolinė gynyba nuo Rytų, yra sutvarkyta Svalios upės pakrantė. „Šilo geniai“ daug prisidėjo prie šių erdvių puošimo, skulptūrų kūrimo Smegduobių parke, senųjų parko skulptūrų restauravimo.

Jūsų viešieji darbai Pasvalio krašte dažnai įamžina istorinę atmintį – paminklai Laisvės gynėjams, knygnešiams, Jūsų kryžiai stovi Baltijos kelio kryžių slėnyje. Kiek Jums svarbu per savo kūrybą įprasminti istoriją?

Man labai sekėsi, kad užsakymai sutapdavo su tomis temomis, kurios pačiam svarbios. Vienas pirmųjų tokių įdomių ir pavykusių darbų buvo Tetirvinų kaime – reikėjo atstatyti bolševikų nuverstą kryžių. Tai paskatino mąstyti apie lietuviško kaimo likimą: tremtys, sukilimai, karai, nuolatinis teroras... Kilo idėja pastatyti paminklą visiems, išėjusiems iš to kaimo. Savo darbus esu skyręs ir kunigui A. Masilioniui, poetams E. ir L. Matuzevičiams, A. Vienažindžiui. Esu pastatęs net tris paminklus partizanams – daug skaičiau apie tą laikotarpį, jų gyvenimo sąlygas, kovos dvasią. Sukūriau koplytstulpį S. Lozoraičiui, „Vilties prezidentui“, – irgi domėjausi šia šeima, jos veikla. Baltijos kelio kryžių slėnyje Pasvalio ligoninės užsakymu padariau du kryžius – kaip padėką norvegams ir švedams už labdarą pirmaisiais Nepriklausomybės metais (lovos, medikamentai, technika, dažai remontui). Tuose darbuose panaudojau skandinaviškų bažnyčių elementų, krikščioniškos simbolikos. Buvo ir sunkus užsakymas iš „Caritas“ – negimusiems kūdikiams atminti, reikėjo daug mąstyti.

Didžiausias mano darbas – 13 metrų aukščio vėtrungė prie vieno ežero. Ją užsakė verslininkas restoranui. Sudėjau ten visus rastus pagoniškus simbolius: Perkūną, Bangpūtį, vilkus, arklius... Bet restoranas atidarymo dieną sudegė. Vėtrungė liko, buvo atokiau. Vėliau ji iškeliavo į Panevėžį, iš ten – į Molėtų rajoną, į savininko sodybą. Tai buvo apie 1993–1994 metus, gal ir su tuometėmis mafijomis susiję reikalai...

Anapus kalto: kelionės ir atjautos pamokos

Esate užsiminęs, kad kūryba – tik viena, nors ir labai svarbi, Jūsų gyvenimo sritis. Ne mažiau reikšmingos kelionės ir labdaros projektai. Gal galėtumėte pasidalinti, kokios kelionės paliko didžiausią įspūdį ir galbūt įkvėpė kūrybai?

Viskas susiję. Kaip minėjau, nuo mažens mėgau bėgti iš namų. Universitete įsitraukiau į turizmą. Traukė buvimas laukinėje gamtoje – palapinės, laužai, dainos, romantika, panašūs žmonės (ten ir žmoną sutikau). Paskui – Rusijos platybės, buvimas laukinėje gamtoje, išsekimas... Bet ir civilizaciją pamatai: Tretjakovo galerija Maskvoje, Ermitažas Leningrade, kiti miestai, Baikalas, BAM‘o statybos... Dienoraščiuose liko daug pastebėjimų. Prie Baikalo susidūriau su buriatų kultūra, budizmu – šventyklos, jurtos. Tai praplėtė kultūrinį akiratį, parsivežiau formų, idėjų.

Aišku, Lietuva skersai išilgai išvažinėta, išplaukiota, dviračiais, pėsčiomis, su šeima, vaikais. Kai atsivėrė sienos, pirmiausia mašina keliauta po Skandinaviją, Vakarų Europą. Luvras, katedros... Kadangi rimtai domėjausi menu, šios kelionės buvo labai svarbi kūrybos dalis. Vis reikia kažko naujo, negali to paties kartoti. Per kūrybą išreiški požiūrį į pasaulį.

Gyvenimas – tai kelionė. Iš pradžių keliauji instinktyviai, varomas kažkokių jėgų. Paskui pradedi suvokti. Dabar, tokiame amžiuje, ateina „nušvitimas“ (juokiasi), pradedi matyti detales. Kadangi išmokau anglų kalbą, pagrindinis informacijos šaltinis dabar – Harvardo, Jeilio, Stanfordo profesorių paskaitos, darbai internete. Labai domiuosi žmonijos istorija, tokiais autoriais kaip Yuval Noah Harari, kitais mąstytojais, istorikais. Kas tas žmogus, kur link eina pasaulis?

O labdaros projektai? Minėjote, kad ši veikla Jums daug davė.

Nežinau, kodėl įsitraukiau, matyt, veikiamas vidinio postūmio. Bet ši veikla labai daug davė. Ji prasidėjo 1990-aisiais, per tuometę Aukščiausiosios Tarybos deputatę Rasą Rastauskienę (dabar Juknevičienė). Po įvykių prie Saločių pasienio punkto, kai Rygos OMON‘as apšaudė deputatės automobilį, norvegai surinko pinigų naujai mašinai. Užsimezgė kontaktai. Norvegų delegacija, veždama paramą per Baltijos šalis, nakvojo Pasvalyje. Jiems čia labai patiko. Įsitraukiau kaip vertėjas, logistikos organizatorius – reikėjo vežioti paramą po kaimus, įstaigas. Labai rimtai dirbau apie 30 metų. Pradžioje kartu buvo ir švedai, bet jie vėliau daugiau susitelkė į Biržus, kur stipresnė protestantų bendruomenė. Norvegai padeda iki šiol, dabar daugiau per projektus – vaikų dienos centrams, sveikatos projektams (retoms ligoms), remia skurdžiai gyvenančių šeimų vaikus, organizuoja jiems stovyklas Norvegijoje.

Man įdomiausia buvo tai, kad pamačiau Pasvalį, jo kaimus, seniūnijas, šeimas išsamiai, iš vidaus. Susitinki su žmonėmis, pamatai jų tikrą gyvenimą, ne fasadinį. Pasaulėžiūrai tai labai svarbu. Sakyčiau, kiekvienam reikėtų padalyvauti tokioje veikloje, kad pamatytų pasaulį iš visų pusių.

Žvilgsnis į pasaulį: tarp vilties ir klausimų

Artėjant 70-mečiui, žvelgiant į ilgą ir prasmingą kūrybinį kelią, ypač į gilų pėdsaką čia, Pasvalio krašte, kaip pats matote savo kūrybos ir veiklos prasmę šiandien? Ir kokios mintys kyla apie pasaulį, žmogų?

Didžiulę įtaką man padarė filosofas Arvydas Šliogeris, nors jo išvados pesimistiškos. Bet galvoju, kad labai mažai pažįstame patį žmogų. Daug žinome apie atomą, Marsą, bet apie save – santykinai mažai. Yra visokių versijų. Istorikas Y. N. Harari optimistiškiau žiūri, sako, istorijoje yra pavyzdžių, kai žmonija sugebėjo įveikti juodus periodus. Įdomi A. Šliogerio mintis, kad žmogus veržiasi pavirsti mašina, – Elonas Muskas dabar tą ir daro. Bet mes susidedam iš gyvūno ir mašinos (kalba yra mašina). Visiškai pavirsti mašina negali, nebent save kaip gyvūną nužudytum. Žiūrint į istoriją, visus karus – nėra žmogus protingas. Keista būtybė, kuriai visą laiką reikia kraujo, ir nesimato tam pabaigos. Kad ir karas Ukrainoje... Baisu tiesiog. Turiu daugiau klaustukų negu atsakymų.

Bet stengiuosi į viską žiūrėti kuo plačiau. Man svarbus požiūris su humoru. Ir atjauta, išmokta per labdaringą veiklą. Galima į gyvenimą žiūrėti kaip į žaidimą. Moksle irgi daug fanatikų, šventai įsitikinusių savo tiesa. Kaip Y. N. Harari sako, mus valdo mitai. Jie padeda gyventi, bet ir supaprastina. O šiaip žmogus be mito, be kažkokio tikėjimo negali gyventi. Tai toks mano požiūris.

Didžiausia Dievo dovana – šeima, kuri visą laiką besąlygiškai palaikė kūrybiniame kelyje. Tai nepaprasta.

Autorius: Ramūnas Korsakas

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama