„Tavo balsas, Lietuva, esam“

„Buvau antroj klasėj. Prisimenu: ruošėm literatūrinį vakarą. Skaičiau porą eilėraščių. Daug kas sakė, kad iš manęs „žmogus“ būsiąs. Slinko metai. Trečioj klasėj būdama (tarybiniais metais) važiavau į Biržus, į literatūrinį vakarą, buvau gimnazijos atstovė. Daugelis apie mane ir mano kūrybą buvo geros nuomonės. Ir aš pati ėmiau tikėti, kad man didelius darbus nuveikti, kalnus nuversti.“ Anastazija Kanoverskytė, 1944-01-15.

Nuosprendis studentei Anastazija Kanoverskytė gimė 1924 m. gruodžio 22 d. (gimimo liudijime ir kituose dokumentuose įrašyta 1925 m. sausio 5 d.) Žvirgždžiūnų vienkiemyje, Klovainių valsčiuje (dabar Pasvalio rajonas, Joniškėlio seniūnija). Baigė Linkuvos gimnaziją, 1,5 metų Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Ją, antrojo kurso studentę, areštavo represinės SSRS valstybės saugumo komiteto jėgos (MGB).

Anastazija Kanoverskytė, po santuokos žinoma kaip Anastazija Sučylienė, rašomų memuarų ištrauką „Rudenėlis Lukiškėse“, pasirašytą abiem pavardėmis, paskelbė „Nemuno“ žurnalo 1992 metų pirmajame numeryje. Publikacijoje Anastazija dalijasi išgyvenimais, patirtais išgirdus teismo nuosprendį „Sušaudyti!“ bei prieš akis kylančiais vaizdais ir mintimis, kameroje-vienutėje laukiant sušaudymo. „Kol žmogus gyvas, gyvi ir jo jausmai. Būdavo užsimiršimo akimirkų, kartais netikėtai norėdavau mesti iššūkį likimui, nevilčiai. Kas bus – tebūnie!“ – atsiminimuose rašė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė. Mirtininkės kameroje ji parašė šviesų eilėraštį „Rudenėlis“: „Suraižyk, sese, drobelę ploną – / ant kelio krinta sunkūs kaštonai.“ Išgirdę šį eilėraštį, mirčiai pasmerktieji kaliniai Anastaziją praminė „Rudenėliu“.

Jei tarp kalinių prižiūrėtojų nebūtų buvę vieno gerojo sargybinio Petro Apolskio, nė vienas Anastazijos parašytas eilėraštis nebūtų pasiekęs mirčiai pasmerktų vyrų ar patekęs į laisvąjį pasaulį. Deja, daugeliui išneštųjų eilėraščių nebuvo lemta išlikti. Tą namą, kuriame iki arešto Anastazija nuomojosi kambarį, saugumiečiai akylai stebėjo. Sulaikydavo visus, kas užeidavo į namą ar ties juo stabtelėdavo. Sulaikė duonos prašančias, elgetaujančias moterėles ir didelį būrį romų. Apie tai pasakojo senatvės sulaukusi Anastazijos studijų draugė Monika Balčiūnaitė-Diržienė. 1946-aisiais, pamačiusi ateinančius saugumiečius, Monika įmetė į krosnį kameroje rašytus artimiausios draugės eilėraščius ir apsidžiaugė, kad ugnis suspėjo sunaikinti įkaltį – ryšį su nuteistąja. Po šio įvykio buvo praėję daugiau kaip pusė amžiaus, kai Monika apie tai atvirai papasakojo Anastazijai.

Bičiulystė su svečiais iš JAV

Publikacija „Rudenėlis Lukiškėse“ patraukė ne vieno skaitytojo dėmesį. Tuo metu aš jau buvau publicistikos knygą išleidusi Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos narė, parašiusi eilėraščių, kuriuose atsispindi mamos tragedijos atšvaitas, mielai bendradarbiaudavau su redakcijomis. Kartą „XXI amžiaus“ redakcijoje sėdėjau prie kompiuterio, kažką rašiau ir pamačiau tarpduryje laikraščio redaktorių Edvardą Šiugždą ir iš JAV atvykusį poetą Bernardą Brazdžionį. Bernardas jau žinojo, kad esu Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės dukra, ir labai norėjo mane pamatyti, kad pasišnekėtų apie mamą. Bernardas buvo susižavėjęs publikacija, norėjo gauti mamos adresą, susipažinti su ja. Mamos ir mano draugystė su Bernardu Brazdžioniu užsimezgė ir išliko iki jo mirties. Susitikinėdavome viešuose renginiuose, Bernardo namelyje Kaune ir mūsų bute Vasario 16-osios gatvėje. Mama ir Bernardas nuoširdžiai susirašinėjo. Būdamas Los Andžele, jis žinodavo, kada jo sode prie judraus Taikos prospekto nunoksta vyšnios ar obuoliai, kviesdavo pasivaišinti vaisiais, pabendrauti su namus prižiūrinčia žmonos Aldonos giminaite Aušrele. Anastazija ir Bernardas kalbėdavosi apie politiką ir literatūrą. Jis mamai sakė, kad ji labai mokanti klausytis poezijos. Susitikimuose Bernardas dažnai paprašydavo mamą būti priešais jį, nes, matant nuoširdų, gyvą supratingo žmogaus reagavimą, lengviau skaityti.

Kai gyvenome Kaune, kartą pas mus į svečius užsuko iš JAV atvykęs literatūrologas Algirdas Titus Antanaitis. Nebežinau, kurie metai tada buvo: 1996 ar 1997, tik atsimenu mūsų trijų sėdėjimą prie stalo su kavos puodeliais, kalbėjimą apie gyvenimą. Algirdas Titus Antanaitis domėjosi Anastazijos gyvenimo istorija, tą susidomėjimą didino 1995 metais išleista mamos memuarų knyga „Tekėdama sustingo saulė“. Mamai meninė kūryba svarbi nuo jos jaunystės, ji leidosi į kūrybinius prisiminimus, Algirdas Titus Antanaitis taip pat prisiminė jaunystę, polinkį į literatūrą ir pradėjo pasakoti apie literatūros vakarą Biržų gimnazijoje, į kurį jis, gimnazistas, vyko iš Panevėžio. Algirdas Titus prisiminė gimnazistę iš Linkuvos, kurią iš visų išskyrė trumpa, bet labai išraiškingai pasakyta, jaudinanti kalba ir eilėraštis. Mačiau mamos veide didėjančią nuostabą. Dar po kelių minučių jie, buvę gimnazistai, Biržų gimnazijos literatūros vakaro dalyviai, atpažino vienas kitą. Tai atsitiko, praėjus daugiau kaip pusei amžiaus.

Areštas

Algirdas Titus Antanaitis 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, Anastazija Kanoverskytė įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti literatūros. Mergina, kuri troško daug nuveikti, norėjo kuriam nors iš artimų žmonių papasakoti, kokia ji laiminga: jau studentė, vaikščioja Vilniaus gatvėmis, to paties Vilniaus, kuris buvo Lenkijos okupuotas... Anastazija pagalvojo apie kunigą, kuriuo žavėjosi, ir jam parašė. Laiške buvo lemtingasis sakinys: „Gedimino kalne supasi vėliava, gaila, ne trispalvė tik.“ Studentė nežinojo apie krašte veikiančią karinę cenzūrą, pareigūnų teises atplėšti ir skaityti asmeninius piliečių laiškus. SSRS saugumiečiai perskaitė Anastazijos laišką ir atrado įkaltį – norą matyti Lietuvos Trispalvę, to pakako, kad Anastaziją iškviestų pokalbio į Švietimo komisariatą, kad ten ją tardytų, kaltintų ir pasiūlytų susitaikymo kelią: reikalavimą pasižadėti būti sovietinio saugumo agente, reguliariai teikti informaciją, apie ką kalbasi studentai, ką skelbia kunigai. Anastazija atsisakė būti agente, nepasirašė sutikimo.

Istorija čia nesibaigia. Nepasirašiusioji studentė vėl buvo kviečiama į tardymą, o šaukimą atnešė čekisto uniformą vilkintis sovietinio saugumo darbuotojas Antanas Šilius, kuris Lietuvos partizanams teikdavo informaciją apie numatomus areštus, planuojamas karines operacijas. Kas tas Antanas Šilius, Anastazija nepajėgė suprasti: kartais jis atrodydavo kaip savas lietuvis, o kartais kaip čekistas. Vieno Anastazijos tardymo metu konspiraciniame name Šilius nužudė savo viršininką, taip tikėdamasis nuo arešto apsaugoti 400 Lietuvos šviesuolių. Kaip visa tai vyko? Anastazija to negalėjo niekam papasakoti: streso metu prarado realybės suvokimą.

Memuaruose ji rašė:

„Blyškia dėme išplaukęs Šiliaus veidas... Atsilošęs už stalo persiutęs Petkevičius:

– Žinoma, laikraščių tu neskaitai, nes laikraščiai tarybiniai, – ir kvatojimas...

...Daugiau nieko. Nei tada, nei per keletą tardymo mėnesių, nei dabar. Tuštuma, Išnykimas...“

Anastazijos atmintyje išliko tik paskutiniai Šiliaus žodžiai: „O dabar eikit ir praneškit, jeigu jūs galite tai padaryti.“ Anastazija nepranešė, kas įvyko. Ji buvo be jėgų, nepajėgė Šiliaus nei teisinti, nei smerkti. Netrukus ją areštavo ir nuteisė sušaudyti.

Šia tema režisierius ir operatorius Vytautas Domaševičius kartu su Juozu Matoniu sukūrė dokumentinį filmą „Anastazija Kanoverskytė“ (iš ciklo „Lagerių moterys“, 2012).

Laukiant sušaudymo

Kai Anastazija laukė sušaudymo, gerasis sargybinis padėjo palaikyti šiokį tokį ryšį su laisvuoju pasauliu, jis atnešė jai sąsiuvinį, pieštuką, jos laišką perdavė studijų draugei Monikai. Pavyko iki šių dienų išsaugoti Anastazijos tėvo Adolfo Kanoverskio laišką. 1947 metų liepos 20 d. jis rašė dukrai: „Kaip jūros bangos įsiutusios blaško laivą, bet laivas pasiekia kelionės krantą, retenybė, kada nuskęsta, taip ir audringas gyvenimas tebebanguoja. Būkite tvirta ir būsite laiminga. Dabar sudiev.“ Anastazijos tėvas buvo poetiškas žmogus, gamtoje ieškojo tvirtybės, išminties, vaizdžiai kalbėjo. Kol šeima neatsidūrė sovietinio saugumo akiratyje, Adolfas rašė pamokančias pjeses klojimo teatrui, pats režisavo, pats vaidino. Monika laiške Anastazijai pasakojo, kaip Adolfas atsiklaupė prieš gerąjį sargybinį lyg prieš šventąjį ir žadėjo atiduoti viską, ką turįs, dėkodamas už visus gerus darbus, kuriuos sargybinis daro dukters labui. Gerasis sargybinis pasakė Adolfui, kad šis neturįs už ką jam dėkoti, viską jis daro dėl Anastazijos, kuri verta didelės aukos.

Buvo ir kitas sargybinis, garsėjęs žiaurumu, šį Anastazija mėgino „auklėti“, pasakodama jam, kad turi žinių, jog Amerika pradės žaibišką karą ir bematant susidoros su sovietais, Lietuva vėl bus laisva, o budeliams ir išdavikams išmuš skaudi atpildo valanda. Merginos fantazijos priversdavo sargybinį suglumti ir teisintis.

Vis dėlto Anastazijos Kanoverskytės nesušaudė. Maskvoje teismo nuosprendžio nepatvirtino, bausmę pakeitė 20 metų katorgos. Anastazija kalėjo Norilsko, Mordovijos lageriuose. Norilsko lageryje mėgino rašyti rusiškai, nes nuteistajai draudė rašyti eilėraščius gimtąja kalba. Anastazija buvo pasidariusi knygelę iš cementinių maišelių su kalinės numeriu ant viršelio „H-365“. Per vieną kratą tą eilėraščių knygelę atėmė.

Sugrįžus iš Sibiro

Į Lietuvą Anastazija Kanoverskytė grįžo 1956 metų gruodžio gale ir pajuto svetimumą: žmonės atrodė išsislapstę, išsigandę. Kadaise buvę svetingi, šilti namai sugrįžusiai dukrai pasirodė labai liūdni, atšalę, tušti: juose nebebuvo tėvo Adolfo – namų stiprybės ir didžiąją Meilę įkūnijusios sielos.

Memuaruose Anastazija taip rašė apie sugrįžimą: „Tokia dabar tu, mano Lietuva! Lageris – vientisas didelis lageris. Tik vienas džiaugsmas, kad dar lietuviška šneka, kad ir apipešiota, kad ir svetimybių prikaišiota, dar tebesigirdi.

Į Joniškėlį, iš Joniškėlio... Milicija, partijos komitetas... Vieni nuo kitų stumdo. Komjaunimas norėtų, kad eičiau dirbti į kaimo biblioteką, o partiniai nė iš tolo. Važiuoju į Panevėžį ir pradedu lankyti buhalterių kursus.“

Reikėjo dokumento, liudijančio išsilavinimą. Anastazija norėjo gauti pažymą apie studijuotus dalykus, raštu kreipėsi į Vilniaus universitetą. Jos brandos atestatą universiteto darbuotojai rado, atsiuntė. 1957 m. vasario 2 d. prorektoriaus pasirašytoje pažymoje parašyta: „Apie tamstos mokymąsi Universiteto archyvinėje medžiagoje nėra jokių žinių. Pareiškime yra tik pažymėta, kad buvote priimta studente 1944 X 11 į pirmą kursą Istorijos–filologijos fak.“ Tiesa sugrįžo po daug metų: 2019 metais Vilniaus universitete labai iškilmingai Anastazijai Kanoverskytei buvo įteiktas Atminties diplomas. Tokius diplomus gauna žmonės, patyrę istorinę neteisybę, negalėję tęsti studijų dėl totalitarinio režimo.

Panevėžyje

Panevėžyje Anastazija ištekėjo: taip išsprendė prisiregistravimo klausimą. 1959-ųjų rugpjūčio 13-ą į pasaulį atėjau aš, po pusmečio mirė Anastazijos vyras – mano tėtis. Gyvenome kartu: mama, tėvo brolis, mano močiutė (tėvo mama). Namai buvo skurdūs, bet juose užteko meilės ir ramybės, geranoriškumo. Mama dirbo Kelių, tiltų statybos valdyboje dispečere, pradėjo spausdinti eilėraščius „Panevėžio tiesoje“, dalyvavo meninėje saviveikloje.

Į mūsų namus užsukdavo dar jaunas, naftos bazėje sąskaitininku dirbantis Jonas Strielkūnas, poetas ir fotografas Petras Čiplys. Pelniusi pripažinimą už kultūrinę veiklą, mama buvo pakviesta dirbti kultūros namų vedėja. Padirbo tik pusmetį, per tą laiką KGB išsiaiškino, kad Anastazija Sučylienė – buvusi Kanoverskytė, tai yra politinė kalinė. Ji buvo pakviesta į sovietinio saugumo komitetą pokalbio. Ir vėl jai pasiūlyta bendradarbiauti, ir vėl ji nesutiko būti agente. Kultūros vedėjos pareigų teko atsisakyti.

Lietkoopsąjungos klubas tuo metu buvo be gyvybės ženklų, priklausė ne Panevėžio miestui, nors buvo mieste, bet rajonui. Anastazija Sučylienė tapo šio klubo vedėja. Čia vyko patys kultūringiausi šokių vakarai, vakaronės. Klube būrėsi meno saviveiklos kolektyvai: dramos ratelis, pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas, estradinis ansamblis ir kiti. Tuo metu mama žydėjo, o klubas per keletą metų išgarsėjo ir net pelnė sovietinį apdovanojimą.

Man buvo smagu: apie mamą būriavosi jaunimas, namuose rinkdavosi Panevėžio literatai. Mamos eilėraščius išspausdino „Švyturys“, „Tarybinė moteris“, mūsų bute Algirdo gatvėje atšventėme Jono Strielkūno pirmąją knygą „Raudoni šermukšniai“. Jonas Strielkūnas, kalbėdamasis su literatūrologe Viktorija Daujotyte, jai ir interviu skaitytojams prisipažino, kad pažintis su mano mama buvo reikšminga jo asmenybės brendimui, realybės suvokimui.

Vėl sumaištis

Kai man buvo vienuolika metų, mirė dėdė, po pusmečio močiutė, mama atsisakė Lietkoopsąjungos klubo vedėjos pareigų, į namus nustojo rinktis literatai. Nežinojau, kas atsitiko, tik mamos veidas prarado švytėjimą, ji susirgo ir buvo gydoma ligoninėje, o mano pasaulis neteko spalvų. Mėginau išsiaiškinti, kas atsitiko, bet tiesos nesužinojau. Po ligos mama vėl kabinosi į gyvenimą, o mano vidiniame pasaulyje tebevyravo sumaištis.

Taigi, kas atsitiko, kodėl mama atsisakė darbo klube? Atsakymą sužinojau tik 2006-aisiais Vilniuje. Per pertrauką lituanistų konferencijoje, vykusioje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, prie manęs priėjo Silvijana ir papasakojo, kad vienas panevėžietis parašė skundą Sovietų Sąjungos Komunistų partijos CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, piktindamasis, kad Anastazija Sučylienė, turinti antitarybinio žmogaus biografiją, dirba kultūrinį darbą, bendrauja su jaunimu. Silvijana buvo tas žmogus, kuris turėjo surinkti medžiagą ir pateikti Brežnevo kanceliarijai. Ji džiaugėsi, kad Panevėžio komunistų partijos komiteto Agitacijos ir propagandos skyriaus vedėja Stankuvienė ir miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus sugebėjo pateikti Anastaziją Sučylienę ginančią, jos kultūrinio darbo vertę patvirtinančią medžiagą. Silvijana džiaugėsi, kad „pavyko atsirašyti“.

Deja, po kiek laiko į Brežnevo kanceliariją atkeliavo dar vienas skundas iš Panevėžio. Nebebuvo galimybių atsirašyti, Silvijana bėgo į ligą, norėjo ilgo nedarbingumo lapelio, kad tiktai nereikėtų pasirašyti po neteisinga išvada politinėje byloje.

Atleista iš Lietkoopsąjungos klubo vedėjos pareigų, Anastazija įsidarbino krovėja „Ekrano“ gamykloje. Žmonės vertino jos literatūrinius gebėjimus, gyvybingumą, pastangas nepasiduoti. Mūsų namų durys liko atviros žmonėms. Pas mus namuose nebevykdavo literatų susirinkimai, nebesugužėdavo „Panevėžio tiesos“ redakcijos žurnalistai, bet vienas kitas menininkas ar buvęs mamos saviveiklininkas ateidavo. Daug panevėžiečių ieškojo mamos, kai norėdavo gražesniais žodžiais pasveikinti draugus ar gimines jubiliejaus ar vestuvių proga. Mama rašė tuos užsakomuosius tekstus, šią savo kūrybą vadino kiču, gražūs santykiai su žmonėmis jai buvo reikalingi kaip oras, kaip vanduo. Dirbdama ceche, ji redagavo sienlaikraštį, rašė scenarijus agitbrigadoms, pati režisavo, rašė tekstus „Ekrano“ estradiniam bei liaudies dainų ir šokių ansambliams, bendradarbiavo su kompozitoriumi Leonu Povilaičiu, tik vis nelegaliai, slapstydamasi už konkrečių ar išgalvotų žmonių vardų. Viešoje erdvėje mamos turėjo nebūti. 

Rašytojos kelias

Elena Mezginaitė straipsnyje „Antroji tamsos pusė“ rašo: „Mes kritikavom ir taisėm viena kitos eilėraščius. Kai rengiau savo pirmąją knygelę, Nastutė su Jūrate dviem dienom atėjo į mano namus. Išklojom ant grindų eilėraščių lapus, apsigynimui nuo karščio pasistatėm kibirą su vandeniu... Sudėjom ir Nastutės eilėraščių knygą. Tą, kurią ji vėliau padėjo į stalčių: „Viskas, baigiau“, nes pastangos išleisti savo kūrybą atsimušė į sieną – oficialiai panaikintas teistumas dar nereiškė reabilitacijos. Reabilitacija atėjo vėliau. Atgimimui prasidėjus.“

Atkūrus Nepriklausomybę, mamos eilėraščių knyga „Tarp nakties ir dienos“, papildyta naujais ir Sibiro laikų eilėraščiais, rado leidėją. Deja, į knygą surinkti ne visi poetiniai tekstai, kai kurių mama neišsaugojo, gal net sunaikino, kai totalitarinio režimo sergėtojai akylai stebėjo, ar ji, prisidengusi svetima pavarde, neredaguoja laikraščio, nerašo agitbrigadai skirto scenarijaus. Draudimą dirbti kultūrinį darbą mama išgyveno kaip draudimą gyventi.

Išėjo ne tik poezijos knyga, bet ir memuarai „Tekėdama sustingo saulė“. Apie mamos kūrybą tuo metu rašė literatūrologai ir poetai Laima Arnatkevičiūtė, Robertas Keturakis, Elena Mezginaitė, Alfredas Guščius, Alė Rūta, žurnalistai Petras Katinas, Vytis Laisvūnas, Balys Urbonas. Profesorė Ona Voverienė apie Anastaziją Kanoverskytę-Sučylienę parašė apybraižą „Mirtininkė“ ir ją įdėjo į savo knygą „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ (2005). Alė Rūta „Tėviškės žiburiuose“ (2000-08-22) teigė, kad knyga „Tekėdama sustingo saulė“ jau laisvoje mūsų Lietuvoje nesulaukė daug dėmesio. Memuarai dėmesio sulaukė, bet gal apie juos daugiau kalbėta kaip apie istorinį, politinį, beletrizuotą liudijimą, o ne kaip apie literatūros, kultūros gyvenimo faktą.

Žvirgždžiūnų kaimo neliko, dalis jo gyventojų persikėlė į Norgėlus. Tarp jų – Danutė Urbšienė. Jos vyras Aloyzas Urbšys, tautodailininkas, medžio drožėjas, savo gyvenimu kviečiantis kurti gražesnę Lietuvą, susidomėjo Anastazijos biografija, pakvietė atvažiuoti. Mes dažnai svečiuodavomės Urbšių šeimoje, mamos sesuo tuo metu jau gyveno ne Norgėluose, o pas dukterį Gulbinėnuose. Gimtųjų Žvirgždžiūnų prisiminimai įkvėpė mamą parašyti eilėraščių knygą „Atminties ravėjimas“ (2013).

Apie istorinį teisingumą

Elena Mezginaitė, kalbėdama su Jonu Strielkūnu apie mano mamą, neabejojo, kad Nastutei (taip draugai vadino Anastaziją) reikėtų stoti į Lietuvos rašytojų sąjungą, bet stojantysis turi parašyti prašymą, prašyti Rašytojų sąjungos narių rekomendacijų, laukti valdybos posėdžio. Mama, daug kartų stovėjusi prieš visokias komisijas ir daug kartų komisijų posėdžiuose patyrusi pažeminimus, nebesiryžo stojimo procedūrai.

Į mamos kūrybos rinktinę „Pilnas ilgesio gyvenimas“ (2015) įeina jos gyvenimo istorija „Tekėdama sustingo saulė“, eilėraščiai iš atskirų rinkinių. Kai rūpinausi rinktinės leidyba ir kartu su Mykolu Karčiausku svarstėme, kur gauti lėšų knygai spausdinti, Mykolas pasakė, kad istorinis teisingumas reikalautų Anastaziją priimti į Lietuvos rašytojų sąjungą, bet tuo metu mama jau nebebuvo kūrėja, su kiekviena diena jos jėgos silpo. Svarstyti stojimo į Rašytojų sąjungą klausimą nebebuvo prasmės.

Aloyzas Urbšys, sužinojęs, kad Anastazijos veikla neįvertinta jokiu valstybės apdovanojimu, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, prašydamas įvertinti Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės nuopelnus. Prezidentūroje Aloyzą išgirdo, tik pasakė, kad tokią iniciatyvą turi parodyti ne vienas žmogus. Ieškodamas idėjos palaikytojų, Aloyzas Urbšys nuėjo pas Pasvalio rajono merą. Politinė kalinė, rašytoja, vertėja Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė 2005-ųjų liepos 6 dieną buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Mama yra sakiusi, kad mes esame per maža tauta, kad rūšiuotume vieni kitus. Kiekvienas turi savo likimą, savo kelią, visais atvejais svarbiausia išlikti žmogumi, neprarasti idealizmo, meilės lietuvių kalbai, kultūrai. Lietuva jai visuomet buvo pati svarbiausia. „Tavo balsas, Lietuva, esam, / tvinksnis tavo kilniosios širdies“, – rašė Anastazija eilėraštyje „Tėvynė“.

Autorius: Jūratė Sučylaitė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama