„Siuvėjų dienos“ Birštono vienkiemio Žolinės šventėje

Bendruomenių šventės ar renginiai skatina žmones išeiti iš namų, susiburti kartu, dalintis kultūrinėmis patirtimis, puoselėti tradicijas ir jas perduoti naujoms kartoms. Būtent to siekia ir Birštono vienkiemio bendruomenė, kiekvienais metais stengdamasi vietos žmonėms ir visiems žiūrovams pristatyti kuo įdomesnius Žolinių šventės akcentus.
Šiemet pateikę paraišką Žemės ūkio ministerijai dėl paramos kaimo bendruomenėms birštoniškiai gavo finansavimą pagal trečią veiklos sritį – renginių organizavimui. Gauta parama tapo paskata Birštono vienkiemio bendruomenės teatrui Žolinių šventę pasitikti su ypatingu akcentu – naujo spektaklio premjera.
Gilias ir gražias tradicijas turintis bendruomenės teatras į bendrą šventės vainiką įpynė ir vaikų studijos „Mes“ dalyvius. Jaunieji pradžioje gražiai priminė literatūrinę Birštono istorijos dalį, susijusią su kurortą mėgusiais ir čia sukūrusiais ne vieną kūrinį lietuvių literatūros klasikais, o paskui sceną užleido vyresniesiems. Jų pasirodymas tikrai nustebino ir pjesės pasirinkimu, ir solidžia, profesionalia vaidyba.
Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti legendinę komediją „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, sukurtą pagal žymaus latvių literatūros klasiko Rudolfo Blaumanio pjesę. Labai spalvingą į sudėtingą spektaklį, kuris ne vienerius metus buvo vaidinamas Kauno dramos teatre, net dešimtmetį buvo įrašytas ir Valstybiniame jauno teatro repertuare. Kritikų teigimu, „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ – išties klasikinė ir neabejotinai ryškiausia pjesėje R.Blaumanio kūryboje. Joje dominuojantys sodžiaus charakteriai, žaižaruojančios kaimiškos situacijos džiugino jau ne vieną Lietuvos ir Latvijos žiūrovų kartą. Nudžiugino spektaklis ir gausiai susirinkusius Žolinės šventės žiūrovus. Juo labiau, kad ir vietos mėgėjų teatro aktoriai vaidino su užsidegimu, surasdami savų poteksčių, įmesdami ne vieną šių dienų aktualijų perliuką, arba tiesiog leisdami sau improvizuoti gerai žinomų santykių: moteris – vyras, tėvai – vaikai, meilė ir pavydas ir kitomis kasdieninės buities temomis. Tiesa, kaip po spektaklio sakė režisierė Beata Klimavičienė, kartais gal ir kiek pasavivaliaudami gerąja prasme, nukąsdami vieno ar kito teksto dalelę, pakeisdami vieną ar kitą žodį. Bet spektaklis dėl to tikrai nenukentėjo. Jame darniai derėjo ir tekstai, ir dainos, ir šokiai. O derėjo tikriausiai dėl to, kad, pasak režisierės Beatos, visas jų kolektyvas susiklausęs, jungiantis ir šeimas, ir gimines… Dauguma kolektyvų žmonių tiesiog gyvena teatru, nors kasdienybėje jie dirba įvairius darbus.
Režisierė dėkojo ir visai juos palaikiusiai bei padėjusiai komandai. Tai – scenografiją kūrusiai Emilijai, rekvizitus pagaminusiam Kazimierui Tamošiūnui, muzikinius intarpus parengusiam „Lendrūno“ kaimo kapelos vadovui Algirdui Seniūnui, Dizaino studijos vadovei Vilmai Krasauskienei ir jos kolegėms, papuošusioms sceną ir sukūrusioms jaukią Žolinių aplinką.
…Na, o argi galima įsivaizduoti Žolinių šventę be pyrago ir kitų vaišių, linksmo bendravimo ir nuoširdaus pasibuvimo kartu? Žinoma, kad ne, tad Birštono vienkiemio bendruomenės šventė nusitęsė gerokai į sutemas…
Ramutė Šimukauskaitė
Nuotraukos Paulinos Kušnerovienės

Autorius: Ramutė Šimukauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama