Sedos parapijos Caritas pastatė kryžių Kęstaičiuose

Sedos parapijos Caritas pastatė kryžių Kęstaičiuose. Sedos parapijos ir „Carito“ atstovai Kęstaičiuose – šalia pastatyto ir pašventinto kryžiaus. Autorės nuotr. Antrą dieną po šv. Roko atlaidų Sedos Caritas ir būrys parapijiečių važiavo į Kęstaičių kryžių kalnelį Telšių rajone, kur Sedos parapijos klebonas pašventino naują kryžių.Kryžiaus pastatymu rūpinosi Sedos Caritas vadovė Laimutė Mažrimienė. Kryžiai – Vyskupo iniciatyva Sedos parapijos klebonas Virginijus Palionis pažymėjo: „Kryžiai nestatomi bet kur ir be intencijos. Geriausia, kad kryžiaus vieta būtų primelsta.“ Nepaisant žemaičių pasipriešinimo, caro įsakymu buvo nugriauta Kęstaičių šv. Roko bažnyčia. 1887 m. caro valdžios pasiųsti kazokai šturmavo bažnyčią, daug žmonių nukentėjo, buvo pralietas kraujas. Bažnyčią jėga užėmę kazokai kirviais sukapojo altorių, kryžių, sakyklą, klausyklas, šventoriuje buvusias Kryžiaus kelio stotis – koplytėles, sudaužė paveikslus ir bandė nugriauti bokštą bei nuplėšti stogą, tačiau „darbo“ nebaigę kartu su gubernatoriumi išvyko iš Kęstaičių. 1890 m. bažnyčia buvo visiškai nugriauta ir sulyginta su žeme.Toje vietoje, kur ji stovėjo, dabar yra jos atminimo Kryžių kalnelis. „Šviesios atminties vyskupas Jonas Boruta labai skatino, kad kiekviena parapija pastatytų savo kryžių Kęstaičiuose. Jam vadovaujant ir gimė šis Kryžių kalnelis. Ne visos parapijos savo kryžius pastatė. Vyskupui mirus, iniciatyvų dar sumažėjo. Sedos parapija neturėjo ten savo kryžiaus, todėl džiaugiuosi, kad Caritas vadovės dėka šioje maldos kupinoje vietoje turėsime kryžių ir nuo mūsų parapijos“, – kalbėjo klebonas ir pridūrė, jog kryžių statantis žmogus nusipelno pagarbos, nes tai nėra nei pigu, nei paprasta. Tegul bus garbė parapijai Sedos Caritas vadovė Laimutė Mažrimienė papasakojo, kaip gimė ši mintis. Jos amžiną atilsį vyras Ernestas pagal užsakymą padarė kryžių. Žmogus kryžiaus nebeėmė, tad Ernestas jį pasiliko sau. „Tas ąžuolas, nesujungtas į kryžių, išgulėjo gal dvi dešimtis metų. Prieš 17 metų ruošdamiesi dukros vestuvėms, sugalvojome iškalti lentelėmis garažą, tad kryžiaus medis buvo užgabentas į pastogę. Sūnus Karolis atsimena, kad tėvas buvo parūpinęs ir Dievo mūką, ir stogelį virš jos. Po šiai dienai nerandu, kur jis ją padėjo. Pročkelė Aldona man davė iš savo aruodų, sakydama: jūs neįsivaizduojate, ko tik žmonės į lurdą neatneša“.Einant metams, Laimutė pradėjo galvoti, jog negali kryžiaus pastatymo rūpesčių vaikams palikti. Dar ir duktė priminė – Vilties jubiliejaus metai, puiki proga kryžiui pastatyti. „Ir klojosi viskas su Dievo padėjimu. Suradau supratingą meistrą Kęstutį Jonaitį. Kad Kęstaičiuose pritiktų, garsiai pamąstė buvęs mūsų parapijos klebonas Modestas Ramanauskas. Mintis patiko ir dabartiniam mūsų klebonui. Labiausiai apsidžiaugė aktyvi mūsų parapijietė Marytė Mineikienė. Mat ten jos gimtinė“, – pasakojo Carito vadovė.Ji prisipažino net nežinojusi, kur tie Kęstaičiai. Nuvažiavo į kaimyninį Telšių rajoną su Maryte, dar knygelę gavo paskaityti apie buvusią Kęstaičių šv. Roko bažnyčią. „Pajutau, kad būtent čia, Kęstaičiuose, ir stovės mano vyro Ernesto padirbintas kryžius. Ir bus jis nuo Sedos parapijos Carito. Tegul bus garbė parapijai, kad ir mūsų kryžius vienoje gretoje Kęstaičių kryžių kalnelyje stovi“, – kalbėjo L. Mažrimienė. Vienysis geriems darbams M. Mineikienė pasakojo, kad ten, kur dabar Kryžių kalnelis, stovėjo ne tik Šv. Roko bažnyčia, bet ir invalidų prieglauda. Ir ji buvo nugriauta kartu su bažnyčia. Tik šv. Roko paveikslą žmonės išgelbėjo ir nugabeno į Alsėdžių bažnyčią.„Buvo ten ir kapeliai. Mano tėvas Julijonas Pocius ant kapelių atnaujino seną sugriuvusią koplytėlę. Ten dar buvo ir šv. Roko statulėlė. Perskilusi ir be rankų. Apie 1958 ar1959 metus ją Alsėdžiuose atnaujino Adačkus – padarė ir šuniuką, ir angelą – kaip paveiksle vaizduojamas šv. Rokas. Kęstaičių kapinėse palaidoti mano tėvo bočiai“, – sakė Marytė.Ji pasakojo, kad sovietų laikais netoli sunaikintos bažnyčios vietos buvo iškirstas miškas, nugriautos kelios trobos ir įrengtas poligonas. Ant buvusio šventoriaus buvo pastatyti sargybos nameliai. Čia šaudė, važiavo tankai, vyko kareivių pratybos. „Mano tėviškė – už poros kilometrų, kitoje kelio pusėje. Esu dėkinga Carito vadovei Laimutei, kad būtent čia, Kęstaičiuose, pastatytas kryžius nuo mūsų parapijos. Tai teikia vilties, kad mūsų parapija ir toliau vienysis geriems darbams“, – kalbėjo sediškė. Jūratė MEDEIKYTĖ

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama