Sugrįžęs iš fronto: ką iš tikrųjų reiškia šiuolaikinis karas?

Grįžęs iš Ukrainos, įveikęs daugybę pavojingų misijų ir perėjęs sudėtingą, įvairiausią ginkluotę įvaldžiusio kario kelią, Arūnas Kumpis atvyko į Šilalę pristatyti savo trečiąją knygą „Dronų karai“. Nuo 2014 m. Arūnas kovojo KASP 8-osios rinktinės nekinetinių operacijų kuopoje, žvalgybos būryje. Nuo 2022 m. kovo 11-osios Rusijos–Ukrainos karo dalyvis – žvalgas, prieštankinių – priešlėktuvinių sistemų, artimosios žvalgybos ir dronų operatorius.

A. Kumpis – vienas iš nedaugelio lietuvių, savo akimis regėjusių ir asmeniškai patyrusių XXI amžiaus pradžios modernų, tačiau ne mažiau nuožmų ir kruviną karą, kuriame vis didesnę reikšmę įgauna šiuolaikinės bepilotės sistemos, keičiančios ne tik mūšio taktiką, bet ir paties kario kasdienybę.

Šilalėje viešėjęs autorius pasakojo, kad pirmosios dvi jo knygos buvo parašytos dienoraščio forma. Trečioji – asmeninių pasakojimų tęsinys, tačiau yra daugiau teorinė, faktinė – apie bepilotes sistemas, naudojamas Ukrainoje.

„Ar dar ką nors stebina mūsų reakcija, kai eilinis bepiločio orlaivio pažeidimas kertant Lietuvos oro erdvę tampa „netikėtu incidentu“? Kaip neturėjome, taip neturime – ir vargu, ar artimiausiu metu turėsime – realių priemonių tokiems taikiniams laiku identifikuoti bei neutralizuoti. Dar blogiau – neturime nei aiškaus plano, nei strateginės vizijos, kaip šią spragą užpildyti“, – sakė knygos autorius.

Jis tvirtino jau kurį laiką bandantis rasti atsakymą į klausimą, kokios yra tikrosios tokio Lietuvos kariuomenės priešinimosi modernizacijai priežastys.

„Klausantis aukšto rango karininkų, susidaro įspūdis, kad jie visiškai netiki mūsų  kariuo­me­nės gali­my­­bėmis prie­šintis be sąjungininkų pagalbos. Jie net nesvarsto tokios galimybės ir nemato reikalo būti jai pasirengę. Todėl visos pastangos ir išlaidos yra nukreipiamos į tai, kad taptume hipotetinės, didžiulės NATO kariuomenės priedėliu. Mūsų kariuomenės vadų nedomina nei asimet­rinio poveikio ginklų sistemos, kurios leistų mažesnėmis pajėgomis kautis prieš gausesnį priešininką, nei kariuomenės restruktūrizavimas, kad joje esminį vaidmenį vaidintų robotizuotos sistemos“, – apgailestavo A. Kumpis. 

Jis pasakojo, jog Ukrainos kariuomenė šiuo metu daugiau nei 70 proc. žalos priešui padaro dronais ir jau planuoja, kaip vienam bepilotės sistemos operatoriui suteikti galimybę valdyti ne vieną, o šimtus bepiločių sistemų vienu metu.

„O mes savo ruožtu didžiuojamės, kad ketvirtais karo metais pagaliau parengėme kelis FPV dronų operatorius, kurie sugebėjo praskristi porą kilometrų poligone ir detonuoti droną su sprogmenimis. Užuot priėmę realybę, modernizavę savo pajėgas bei rengę jas ateities karui, kuriame lemiamą vaidmenį atliks robotizuotos sistemos, mes vis dar laikomės įsikibę pasenusių doktrinų“, – teigė A. Kumpis.

„Dronų karų“ autorius įsitikinęs: „Pasaulyje nėra tokio tanko, kurio nesustabdytų 300–400 dolerių kainuojantis dronas. Tokio tanko tiesiog nėra. Esu pasiruošęs lažintis dėl bet kokios sumos – kad ir koks geras būtų tankas, jį sustabdys Ukrainoje pagamintas dronas“.

Svarbiausias dalykas Lietuvai, anot A. Kumpio, – susitarti dėl rolių mūšio lauke.

„Reikėtų susitarti dėl sąlygų, kas eis mirti. Visiems turi būti vienodos sąlygos, nes aš galiu jums pasakyti, kas bus, kai reikės realiai ginti savo kraštą – visi išsisukinės, kaip tik galės. Čia turėtų būti politikų ir kariškių reikalas rasti kažkokį sprendimą. Bet mes dabar esame priėmę sprendimą neigti realybę ir sakyti, jog sąjungininkai viską sutvarkys. Tačiau kvaila tikėtis, kad amerikietis ar vokietis mirs už mus“, – sakė A. Kumpis.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ 

AUTORĖS nuotr.

Autorius: Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama