Per Naktigonę žirgus maudė patvinusioje Šventojoje
Anykštos redakcija
Turinį įkėlė
Penktadienį, rugpjūčio 8 – ąją, Niūronių kaime, Žirgo tako aštuntajame kilometre esančioje stovyklavietėje, vyko tradicinė, jau keturioliktoji, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos organizuota Naktigonės šventė.
Žirgynų „Vilartas“, „Mikadoras“ ir „Origonas“ raiteliai demonstravo žirgų gebėjimus, įspūdingai pasirodė žirgų teatras „Bingo“, į žaidimus, primenančius senąsias tradicijas, vaikus įtraukė Aklio muziejaus edukatorės. Gausiam šventės dalyvių būriui nestigo geros nuotaikos ir ilgam išliekančių įspūdžių, ypač po žirgų maudynių patvinusioje Šventojoje. Šventė šėlo iki sutemų…
Penktadienio popietę lijo, tačiau 18 valandą dangus nusigiedrijo, švystelėjo saulė ir… Naktigonė prasidėjo. Sveikinimo žodį tarė Anykščių regioninio parko grupės patarėja Inga Gudėnienė, palinkėjusi susirinkusiems įsimintinų akimirkų. Dėl to popietinio lietaus šventės pradžioje žmonių buvo mažoka, tačiau per valandą jų suplaukė tiek daug, kad organizatoriai net nesitikėjo. Švęsti visi pradėjo, kaip kam norėjosi. Vieni grožėjosi ir paglostymu ar kokiu skanėstu norėjo pamaloninti aptvaruose esančius draugiškus žirgus, moterys ir mergaitės būriavosi prie vainikams paruoštų gėlių gausybės, rinkosi tinkamas, pynė vainikus ir jais puošėsi. Beje, žolynų gausa daugeliui asocijavosi su būsima katalikiška švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų švente Žoline, turinčia pagoniškų šaknų, siejamų su padėka už derlių, gamtos dovanas, žolynus.
Žolinė švenčiama rugpjūčio 15 dieną. Vaikai būriavosi prie Arklio muziejaus edukatorių siūlomų senovinių, jiems neregėtų žaidimų ir atrakcijų, dalis išbandė tiltelį į salą su suoleliais ir net lauželiais patvinusios Šventosios pievoje sukurtoje saloje, dar kiti domėjosi ir pirko arbatas pas žolininką Ramūną Daugelavičių… Kas norėjo, galėjo šieną į žaginį krauti, šienu apipinti medinį žirgo karkasą ar stebėti, kaip arklį kausto kalvių kalvis Virginijus Baltrušaitis. Žodžiu, nenuobodžiavo niekas, visi rado ką veikti.
Tuo tarpu prisistatė žirgynai. Apie žirginį sportą atsivedusios grakščius žirgelius kalbėjo „Origono“ raitelės, „Mikadoro“ žirgyno atstovės papasakojo, kad jų žirgynas turi net keturias dešimtis žirgų, 7 šunis, avelę ir 5 kates – žodžiu, žirgynas, kuriame galima susipažinti ir su kitais žmogui draugiškais gyvūnais.
„Vilartas“ nustebino ne tik nuotykių su žirgais pasakojimais, bet ir žirgo, pretenduojančio į grožio karūną, šukavimu, karčių pynimu. Jis net buvo nupurkštas kvapniu balzamu. Visą šventę skambėjo Biržų kultūros centro folkloro ansamblio „Siaudela“ muzika ir dainos apie žmogaus ryšį su arkliu, netgi sutartinė apie žirgą.
Taip nejučia atėjo metas maudyti žirgus. Į salelę plūstelėjo minia žmonių, o žirgai ne taip jau noriai leidosi maudytis. Vos keletas metrų nuo kranto, ir jie kojomis jau nejuto patvinusios Šventosios dugno, o srovė ketino pasigauti į savo glėbį ir nešti tolyn. Taigi, maudėsi drąsiausi raiteliai ir drąsiausi žirgai, apie bandymą išmėginti maudynes žiūrovams negalėjo būti nė kalbos.
Po maudynių unikalus, neįtikėtinas, cirko pasirodymus lenkiantis Žirgų teatro iš Kyviškių (Vilniaus raj.) pasirodymas. Šio teatro įkūrėjas Jaroslavas Petrulevičius nuo mirties išgelbėjo žirgą vardu Bingo, su meile ir rūpesčiu gelbėjo ir kitus žirgus. Taip tarp jo ir žirgų užsimezgė nepaprastai glaudus ryšys, jų santykiuose vyrauja pagarba, pasitikėjimas, taip atsirado kvapą gniaužiantys teatro pasirodymai.
Vakarop įsidegė laužai, linksmybės tęsėsi iki sutemų.
Autorius: Jonas JUNEVIČIUS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
