Portretai prabilo vadžgirietiška šnekta

Portretai prabilo vadžgirietiška šnekta. Rugpjūčio 8-ąją Vadžgiryje prabilo nuotraukose įamžinti senoliai – parodoje „Kalbantys portretai“ ne tik fotografijos, bet išgirsti galima ir įamžintų žmonių balsus, jų prisiminimus, papasakotus tarmiškai. Šiemet minint Tarmių metus, šio sumanymo ėmėsi aktyvus šio krašto jaunimas kartu su bibliotekininke Erika Žieviene ir fotomenininke Greta Skaraitiene. Išsaugoti  kalbą „Vadžgirio kaimas turi ypatingą kalbą – tai šiaurinių vakarų aukštaičių pratarmės atšaka, kurioje susipina žemaičių, suvalkiečių ir jurbarkiečių kalbos bruožai. Šis unikalus šnekamosios kalbos paveldas glaudžiai siejasi su vietos žemdirbystės tradicijomis, kaimo gyvenimo ritmu ir senaisiais darbo įrankių pavadinimais. Tačiau šiuolaikinėje globalizacijos ir skaitmenizacijos epochoje tokia kalbinė įvairovė nyksta – jaunimas renkasi bendrinę kalbą, o kartu tirpsta ir senieji kaimo papročiai. Tam, kad šis paveldas nepradingtų, gimė projektas „Kalbantys portretai“, – pasakojo  Jurbarko  viešosios bibliotekos Vadžgirio skyriaus bibliotekininkė Erika Žievienė.  Pojekto tikslas, pasak jos, ir  buvo noras suspėti užfiksuoti vadžgiriškius, įamžinti ne tik jų žvilgsnius, nuotaiką, bet ir savitą šnektą,  unikalius jų  prisiminimus. Idėja – ne tik fotografuoti, bet ir įrašyti jų kalbą, istorijas, o tada prie nuotraukų pridėti QR kodus, leidžiančius lankytojui išgirsti tą balsą. Vertę, ką padarė E. Žievienės ir G. Skaraitienės vadovaujami keli jauni žmonės, įvardyti sunku, bet aišku, kaip tai svarbu šiam kraštui. Jaunimas ir senoliai – kartu „Mano noras buvo, kad jaunimas prisiliestų prie savo šaknų, prie istorijos, kad įvertintų tai, ką turi, ir kad visa tai liktų ateinančioms kartoms“, – sako  E. Žievienė. Ir iš tiesų, šis projektas tapo tilteliu, sujungusiu skirtingas kartas. Liepos 24–25 d. vykusiame fotografijos plenere kartu su žinoma fotomenininke Greta Skaraitiene dalyvavo penki jaunuoliai – Merūnas Bauža, Lukas Balčius, Mėta Markauskaitė, Adrijana Želnytė ir Matas Galbuogis. Visi, išskyrus Matą, yra kilę iš Vadžgirio – jis atvyko iš Paulių ir kalbino savo močiutę. Jaunuoliai ne tik fotografavo ir ėmė interviu, bet ir mokėsi profesionalių fotografijos subtilybių. G. Skaraitienė dosniai dalijosi patarimais apie kadrų komponavimą, mokė ieškoti prasmingų detalių – rankų, kambario ar kiemo fragmentų, kurie kartais pasako daugiau nei ilgi monologai. „Prieš keletą metų, pamačiusi mus fotografuojančius gamtą, Erika pasiūlė mums susiburti bendram projektui. Susitikimai su senoliais virto tikromis istorijų kelionėmis. Jų prisiminimai apie vaikystę, tremtį, gyvulių auginimą, netgi dalgio galandinimo pamokos buvo tai, ko mes niekada nebūtume patyrę“, – dalijosi įspūdžiais M. Bauža. Vos išgirdęs projekto idėją, Merūnas apie ją papasakojo pusseserei Mėtai. Jai sutikus, prie komandos prisijungė ir kiti vadžgiriškiai. Jaunuoliams buvo įdomu klausytis vietinių pasakojimų apie įsikūrimą, draugystes, santuokas, vaikų auginimą. Pokalbiai vyko be jokio išankstinio scenarijaus. „Viskas buvo ekspromtu – paskambinome, pasakėme, kad norime aplankyti, ir po kelių minučių jau buvome pašnekovų namuose“, – prisiminė Merūnas. Įstrigo ir šiltas nutikimas prie bažnyčios, kai sutikta moteris, išgirdusi apie jaunuolių norą ją įamžinti, paprašė kelių minučių susišukuoti ir persirengti. Nedrąsiai prasidėjęs pokalbis vėliau virto ne tik įdomia istorija, bet ir gražiu kadru. „Tai buvo viena tų akimirkų, kai atsitiktinai sutiktas žmogus virsta nuotrauka su savo istorijos dalimi“, – sakė Mėta. Neišdildomą įspūdį paliko ir apsilankymas pas gerai šiame krašte bei už jo ribų žinomą poetę Izabelę Lukošienę, kurios pasakojimai mokė džiaugtis gyvenimu. O žinant vadžgiriškių vaišingumą, neišvengta ir kulinarinių istorijų – daugelis senolių dalijosi savo kugelio receptais. Šis patiekalas, kepamas „po pečiumi“, yra neatsiejama Vadžgirio Atsimainymo atlaidų tradicijos dalis. Kraštotyrinis darbas Per dvi projekto dienas pakalbinta dešimt žmonių. Trys jų jau iškeliavę Anapilin, tačiau jų balsai atgimė iš senesnių garso įrašų. Pasak E. Žievienės, šis darbas – ne tik meninis, bet ir kraštotyrinis: „Tai, ką surinkome, nuguls į kraštotyros archyvą. Po kelerių metų tokie įrašai taps dar vertingesni.“ Parodos atidarymo metu „Kalbantys portretai“ buvo eksponuojami lauko erdvėje, vėliau – Vadžgirio bažnyčioje. Per metus paroda apkeliaus visas rajono bibliotekas. Po parodos pristatymo, jos dalyviai buvo pakviesti supažindinti su kita, ant šalia esančios mokyklos langų eksponuojama paroda, bei pasiklausyti atlikėjos Austiejos koncerto – dainos taip pat suskambo tarmiškai. Kaimas – gyvas E. Žievienė įsitikinusi – būtina laužyti stereotipus, kad kaimas merdi. „Mes turime gilias šaknis, įdomių žmonių ir jų istorijų. Norime, kad mus matytų, ir kad mūsų istorijos išliktų. O jaunąją kartą ugdysime tik per bendrą darbą – jie turi įsitraukti, patys prisiliesti prie to“, – sako ji. Šis projektas – ne pirmas, kurį autorė įgyvendina. Anksčiau ketverius metus vykęs „100 kultūros žingsnių“ praturtino Vadžgirio archyvą senomis nuotraukomis, sukūrė vardinius suoliukus, menines instaliacijas, netgi akmenį su kaimo herbo simboliais. „Kalbantys portretai“ – dar vienas įrodymas, kad bendruomenė gali kurti, išsaugoti ir dalintis savo kultūra. Ir tai – gražiausia, ką gali palikti ateities kartoms, juo labiau kai šio darbo imasi ir jaunimas. šviesos inform. Parodoje „Kalbantys portretai“ galima ne tik išvysti nuotraukose įamžintus vietos gyventojus, bet ir, nuskenavus ant jų esančius QR kodus, išgirsti jų pasakojamas istorijas.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama