Istorinis įvykis Krekenavoje: Žolinės atlaiduose karūnuojamas stebuklingasis paveikslas

Po savaitės žmonių širdis ir mintis nuskaidrins Žolinės šviesa. Minios vėl plūs į Krekenavą Panevėžio rajone, kur kaip ir prieš šimtmečius vyks į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukti didieji Žolinės atlaidai.

Šiemet ypatingos garbės sulauks stebuklingasis Krekenavos bazilikos paveikslas – jame pavaizduoti Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi bus karūnuoti popiežiaus palaimintomis aukso karūnomis.

Pėsčiomis į Krekenavą

Gėrėtis gamtos grožiu, džiaugtis jos dovanomis tinka visada.

Bet tam pats tinkamiausias laikas – Žolinė. Šventės, kurios net pavadinimas kreipia dėmesį į nuo žemės į dangų kylančius žolynus.

Automobiliu važiuodamas toli gali nukakti, daug ir plačiai pamatyti, tik niekas nepakeis gyvos patirties pėstute keliu ar per pievas žingsniuojant ir su gamtos tikrove bei jos įvairove akis į akį susiduriant.

Rugpjūtį ta įvairovė ypatinga, tad Žolinei priartėjus organizuojami piligrimų žygiai – nuo Panevėžio į Krekenavą, į didžiuosius Žolinės atlaidus pėstute būryje bendraminčių gamtos grožio apsuptyje.

Ne kartą į tokius žygius leidosi ir garsiosios Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos rektorius dr. Gediminas Jankūnas.

„Kelias pėsčiomis nuo Panevėžio į Krekenavą man buvo ypatingas“, – prisimena dvasininkas. 2011 metais, kai dar buvo vyskupo Jono Kaunecko vikaru pastoracijai, kartu su mokytojais katechetais dalyvavęs pėsčiųjų žygyje į didžiuosius atlaidus.

Kelionės valandomis žavėję gamtos vaizdai bei suskintos augalų puokštės papildė tą dieną išgirstą netikėtą žinią.

„Kai atėjome, ten buvęs vyskupas pranešė, kad aš esu skiriamas Krekenavos parapijos klebonu ir naujai paskelbtos bazilikos rektoriumi. Visada tą prisimenu ir juokauju, kad į savo dabartines pareigas pėsčias iš Panevėžio atėjau“, – sako dr. G. Jankūnas.

[caption id="attachment_434238" align="aligncenter" width="1623"] Krekenavos bazilikos rektorius dr. Gediminas Jankūnas. P. Židonio nuotr.[/caption]

Gyvenimo kelionė

Piligrimystė rektoriui buvo ir yra labai svarbus ir skatintinas veiksmas – tegul ne tolimų, ne ypatingų žygių pavidalu, bet visada suprantama kaip savanoriškas tikinčiųjų pasišventimo aktas, įgalinantis siekti glaudesnio ryšio su Dievu.

Lietuvoje į svarbiausias piligrimystės vietas – Aušros vartus, Kryžių kalną, Šiluvą bei kitas įtraukta ir Krekenava su jos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikoje esančiu stebuklingu Dievo Motinos paveikslu.

„Tikroji piligrimystė – žmogaus judėjimas gamtoje, turėtų priminti, kad ir visas žmogaus gyvenimas yra kelionė. Kaip ir piligrimystės, taip ir gyvenimo keliu žengiant nereikia apsikrauti jokiais sunkumais, didelėmis naštomis“, – primena dvasininkas.

Kelionė į didžiuosius Žolinės atlaidus – vieną iš gražiausių ir prasmingiausių metų švenčių – ypatinga.

Rugpjūčio viduryje sunoksta, suveši, subręsta, išsiskleidžia visa, kas šiai žemei Aukščiausiojo sukurta, dovanota, palaiminta, ir metas dėkoti už šias gėrybes.

Tos padėkos šventės suvokimas, jos įvertinimas ir net šventimas gali vykti kiekvieno mintyse bei širdyje.

Vis dėlto be Krekenavoje vykstančių atlaidų Žolinę aukštaičiui būtų sunku įsivaizduoti.

Tarsi kitas pasaulis

Rektoriui dr. G. Jankūnui Žolinė Krekenavoje svarbi nuo vaikystės.

Panevėžyje gyvenusi jo šeima dažniausiai šia šventę minėdavo būtent Krekenavoje, tik retkarčiais tėvai, kilę iš Biržų krašto, pasirinkdavo atlaidus ano krašto Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje.

„Man, vaikui, ta Krekenava su savo Žoline atrodė tarsi kitas pasaulis – ir pats miestelis, ir Nevėžio slėnis, ir bažnyčia su gausybe žmonių buvo kažkas ypatingo“, – prisimena dabartinis bazilikos rektorius.

Paaugęs pats su draugais dviračiais į Krekenavą per Žolinę atmindavo. Ir niekada net mintis nedingtelėjo, jog per tą pačią šventę ateityje jis išgirs žinią apie paskyrimą šios parapijos ganytoju.

O Krekenava dar gerokai iki Žolinės atsiduoda šventės laukimui ir pasiruošimui – pinami vainikai, puošiama bazilika, puoselėjama aplinka.

Į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktuose Krekenavos Žolinės atlaiduose apeigos ir tradicijos nesikeičia šimtus metų.

Vietiniai kalba, kad ir dabar, kaip kadaise jų seneliai ir tėvai, tiesiog gyvenantys ta švente.

Juk tai ir giminių suėjimo dienos – suvažiuoja pas gimtinėje likusius savuosius artimieji iš visų kampelių.

Stebuklus pildantis paveikslas

Nuo pat XVII amžiaus pradžios į Krekenavą maldininkus traukė malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi paveikslas.

Nuolat maldininkų lankomas ir šiandien, jis garsėja ypatinga pagarba ir dėkingumu Mergelei Marijai.

Padavimas sako, jog šis stebuklingasis paveikslas į Krekenavos apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje metais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų, kad šis mokytų žmones mylėti Dievą ir Jo Motiną.

Pasakojama, jog paveikslas kabėjęs nedidelėje koplytėlėje, vėliau perkeltas į medinę Krekenavos bažnyčią. Taip prasidėjo Šiaurės ir Vidurio Aukštaitijos tikinčiųjų piligrimystės prie nepaaiškinamais dalykais garsėjančio paveikslo.

Kad tai nepaprastas paveikslas, liudija daug ant jo paliktų padėkos ženklų – votų, yra jų net iš XVI amžiaus. Registruota, jog išsipildė daugybė prie jo išsakytų prašymų, yra net kūno ar negalios pagijimų.

Pirmieji votai siekia kone 500 metų. Be to, spėjama, kad patys seniausi votai sulydyti, puošiant paveikslą brangmetalio rūbais.

Kai XVIII a. pirmoje pusėje Krekenavos miestelio gaisre jį iš degančios bažnyčios išnešė senukas, paveikslą apgaubė naujos legendos.

Nuo to laiko Krekenavos Mariją imta dar uoliau garbinti, o Dievo Motina atsakydavo gausiomis malonėmis.

[caption id="attachment_434240" align="aligncenter" width="1618"] P. Židonio nuotr.[/caption]

Papuoš aukso karūnomis

1960 m. atliktuose tyrinėjimuose mokslininkai nustatė, kad paveikslas, vaizduojantis Švenčiausiąją Mergelę su Vaikeliu Jėzumi ant rankų papuošti, tikrai yra labai senas, nutapytas Italijos mokyklos stiliumi ir papuoštas sidabru bei brangakmeniais Vilniaus auksakalių padabintais rūbais.

Šis legendomis apipintas meno kūrinys nuo 2015-ųjų bene šešerius metus buvo restauruojamas.

O dabar jis bus papuoštas jau šių dienų tikinčiųjų suaukotomis lėšomis pagamintu aukso vainiku.

Šių metų balandį Panevėžio vyskupui Linui Vodopjanovui įteiktas Kulto dikasterijos dekretas, kuriuo patvirtinama, kad popiežius laimina Krekenavos Švč. M. Marijos – Motinos Vilties – karūnas, pagamintas iš tikinčiųjų paaukoto aukso.

Per šiuos Žolinės atlaidus Krekenavos bazilikoje įvyks iškilmingas karūnavimas – neeilinis įvykis, svarbus ne tik šiai parapijai, bet ir visai Lietuvos Bažnyčiai.

Ant stebuklingojo paveikslo bus uždėtos naujos popiežiaus palaimintos karūnos.

Jas nukaldino sostinės auksakalys Eimantas Ludavičius. Jis yra iškalęs Vilniaus Šventojo Kryžiaus bažnyčios tabernakulį, nukaldinęs Aušros Vartų Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, paveikslo karūną, atkūręs Vilniaus Šventosios Teresės bažnyčios Prahos vaikelio Jėzaus altorių.

Dr. G. Jankūnas sako, kad kiekvienas šimtmetis, kiekviena krašto tikinčiųjų karta kaip nors pažymėjo šį paveikslą, rūpinosi juo, prisidėjo prie išsaugojimo.

„Šis momentas taps regimu ženklu ir dvasiniu kvietimu kiekvienam – atsinaujinti tikėjime, meilėje ir vilties dvasioje, kurios šaltinis yra pati Motina Vilties“, – teigia dvasininkas.

Jau po Žolinės atlaidų Krekenavos didžiojo altoriaus karūnuotas paveikslas bus uždengtas specialiu antirefleksiniu stiklu, saugančiu jį nuo aplinkos poveikio. Per tokį stiklą fotografuojant paveikslą ant nuotraukų nelieka atspindžių.

Tokiais stiklais uždegti itin vertingi ir pasaulio muziejų, ir šventovių paveikslai. Toks stiklas dengia 2018-aisiais popiežiaus Pranciškaus palaiminta karūna karūnuotą Aušros Vartų Mergelės Marijos paveikslą.

[caption id="attachment_434247" align="aligncenter" width="1620"] G. Kartano nuotr.[/caption]

Atsisveikinimas su vasara

Neatsiejamas Žolinės akcentas – gėlių, žiedų, žolynų puokštės tikinčiųjų rankose.

Bet gal čia tik pastarojo šimtmečio ženklas? Galbūt tolimoje praeityje padėkoms ir prašymams į Aukščiausiąjį užtekdavo tik maldos, nelaikant gamtos dovanų gausybių kiekvienose rankose?

„Žolynai, gėlės, puokštės per šią ir su pagoniška, ir su krikščioniška tradicija susijusią šventę buvo visada. Kaip padėka už derlių, viliantis, kad jo užteks visus metus. Senosios tradicijos tęsiasi šimtmečius, Bažnyčiai gražiai jas palaikant“, – sako etnologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.

Žolinę – vasaros pabaigos minėjimo dieną – galima sieti su deivės Žemynos vardu, tokių pėdsakų randama senojoje istorijoje.

Daug su Žolinės tradicijomis susijusių prietarų pasiekė ir šias dienas.

Ir puokštės tikinčiųjų rankose laikomos ne šiaip sau – jos turi gilią prasmę, pašventintos ir didelę vertę įgyja.

O tiems, kas per Žolinę puokštės nepaima, pats velnias į tuščias rankas gali savo uodegą įbrukti. Tuomet jau gero nelauk.

Anksčiau tikėta, kad per Žolinę pašventinta puokštė gali apsaugoti namus nuo gaisro, perkūno, nuo piktos dvasios, todėl senoliai laikydavo ją garbingiausioje namų vietoje.

Pašventintoje puokštėje buvusios javų varpos grūdai būdavo užpilami ant naujo derliaus aruodo, kad šis neištuštėtų.

Žmonės į bažnyčią nešdavo šventinti ir morkų, burokų, obuolių, o parsinešę pašventintus pasidalinę suvalgydavo, dar ir gyvuliams duodavo – dėl sveikatos ir stiprybės.

„Artimajam mirus, dėdavo į jo karstą po pagalvėle šventintos Žolinės puokštės šakelę. Kad sielos kelionė lengvesnė būtų. Teko girdėti, kad dar ir dabar to papročio laikomasi“, – sako etnologė.