Tarp geografijos ir drobės – dr. Reginos Morkūnaitės pasaulis

Dr. Reginos Morkūnaitės pasaulis dalinamas geografijai ir tapytojos drobei.

Mokslininkė, geografė, tautodailininkė vis daugiau pasineria į kūrybą, o kiekviename jos potėpyje juntamas gilus ryšys su žeme, kraštovaizdžiu ir gamtos moksluose praleisti dešimtmečiai.

Gimusi Kazachijoje, bet šaknis ir savastį atradusi Anykščiuose bei Panevėžyje, Regina Morkūnaitė sujungė tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesuderinama: mokslinę veiklą ir meną.

Su tapančia mokslininke – pokalbis apie gyvenimo vingius tarp stepių ir žalios Lietuvos, apie kraštovaizdžio grožį, kuris ne tik tyrinėjamas, bet ir tapomas, bei apie kūrybos prasmes.

Gerbiama Regina, kalbantis su asmenybėmis visada rūpi aplinka, padėjusi pagrindus, suformavusi jų vertybes. Esate anykštėnė, gimusi Kazachijoje. Ar papasakotumėte, kas jums klojo tą vertybinį pamatą? Ar jūsų šeimoje buvo menininkų? O mokslininkų?

Vertybes daug kas formavo, net sunku susidėlioti prioritetus – pati stengiuosi suprast, kas pagal prigimtį duota.

Aišku, tėvai protino, dažnai buvo šalia savo gyvenimo pavyzdžiais ir mintimis bei idėjomis įkvepiantys žmonės – draugai, kolegos, dvasiniai mokytojai, tarp jų ir vienuolės, kunigai, dar literatūra, kinas, be abejo, net studijos Vilniaus universitete, gamtos tyrimai...

Mano vaikystėje gyvenome ne Lietuvoje. Pamenu tėvų skausmingus apmąstymus, kai žiūrėdami į ankstesnį Lietuvos žemėlapį, mane pertraukė: patylėk, netrukdyk – jie ilgėjosi savo krašto.

Mano polinkis į menus atsirado seniai, kai pamačiau gražios gamtos skirtumus Kazachijoje ir Lietuvoje – ten stepės su periodiškais žydėjimais, Lietuvoje – daug žalumos, daug gėlių (burbuolės, raktažolės, pinavijos, šalavijai).

Vaikystėje vaizduotė buvo veikiama kontrastų, nes vasarą tėvai atskraidindavo į abi tėviškes.

O tėtis buvo muzikantas. Per vieną interviu jo pasakymas, kad muzika jam svarbiausia, net savaip įskaudino.

Iš senelio (seneliai buvo nuo Panevėžio apylinkių) pusės buvo įdomių žmonių su artistiškais ypatumais. Per giminaičių susibūrimus užsiklausydavau, kai balagūrindavo, improvizuodavo.

O dėl mokslininkų? Dar gerai neištyriau, bet iš tėvo pusės buvo tolimas giminaitis – žymus inžinierius, kurį kaip specialistą kvietė po konstruktoriaus veiklos ilsėtis Amerikoj.

Taip jau yra su tom vertybėm – visas spektras įtakų.

[caption id="attachment_434256" align="aligncenter" width="1620"] „Vievio ežero pakrantėje“. Regina Morkūnaitė.[/caption]

Kada išvydote Lietuvą? Kiek jums buvo metų, kai apsigyvenote Lietuvoje?

Kelis kartus, rodosi, tris vasaras, vaikystėje mane atveždavo į Lietuvą – į kaimus prie Anykščių ir Panevėžio. Čia palikdavo, o jau ką dariau, tą dariau – ir žemuogiaudavau, ir mačiau, kaip gamino iš pieno sviestą, ir šieną grėbiau, žaidžiau su giminaičiais, maudžiausi Nevėžyje.

Visam laikui tėvus išleido į Lietuvą tik 1967 ar 1968 m, leido gyventi Anykščiuose.

Tada kaimo gyvenimo tiek nebemačiau, nes baigusi rusų mokyklą Lietuvoje pradėjau mokytis lietuviškoje.

O kokią vietą jūsų gyvenime užima Panevėžys?

Mama kilusi nuo Panevėžio, iš Simuliškio kaimo. Lygindama jį su Anykščių apylinkėmis, sakydavo, kaip gražu lygumose – viskas matyti, jokių šabakštynų šlaituose, jokių pabirusių nuošliaužų.

Kartais su tėvais lankydavausi pačiame Panevėžy pas tetos šeimą, tai iki šiol gailiuosi, jog tada nenulėkiau į Juozo Miltinio teatrą, o sėdėjau prie vaišių stalo su giminaičiais.

Ir dabar Panevėžin traukia, nors man daugiau patinka kalvotas kraštovaizdis.

Traukia į katedrą pamatyti paveikslą, kur raitelis ant arklio nugali drakoną, traukia susitikti su giminaičiais, įsipareigojau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekai palikti archyvinės medžiagos. Patinka Laisvės aikštė, meno galerijos, Skaistakalnio parkas.

Didelį įspūdį padarė J. Miltinio dramos teatre surengta alternatyvaus dailininko Stasio Petrausko paroda. Neseniai viename žurnale aptikau straipsnį apie jo jaunystę, draugystę su skulptoriumi Rimantu Idzeliu, kurio sukurtos stacijos išsidėsčiusios Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje. Pasirodo, jie įvardinti kaip aukštaitiški hipiai, kūrėjai, nepritapę prie oficialaus meno, bet nenorėję būti priskirti ir prie tautodailininkų, buvo savotiški genijai ir laisvi pagal savo pasaulėžiūrą. Panevėžio dailės galerijoje jau trečius metus dalyvauju tautodailės parodose. Jose mane taip žavi karpiniai, pinti sodai, keramika, siuviniai, paveikslai – vis tų miklių rankų darbas.

Padarė įspūdį ir žinia, kad Panevėžys – lietuviškiausias miestas. Sostinėje teko girdėti, kaip rusakalbė užsipuolė parduotuvėje jauną kasininką, kad tas nekalba rusiškai – neva tai tarptautinė kalba. Tada net užstojau tą studentą.

O kūryba jus lydėjo nuo vaikystės, ar tai atradote jau vėliau – šalia mokslo?

Pieštuką paėmiau papaišyti, kai slaugiau tėvą.

Patapymai atsirado šalia mokslo, nes primygtinė logika kartais darėsi nuobodi, ne visai teisi.

Per ekspedicijas vaizduotę sužadindavo gamtos reiškiniai: kopos, griovos, daubos, atodangos ir kt. Jie stebina ne tik matmenimis, struktūra, bet ir didybe, grožiu, nenuspėjamumu.

Teko suprasti, kiek dar mažai tiria mokslas. Dažnai tik intuityviai gali suprasti esmingesnius dėsnius, o skaičiais tą tik papildomai įrodai, nes kitaip sakys, kad „šakėmis ant vandens surašyta“ (juokiasi).

Jūsų akademinis kelias labai solidus: esate fizinių mokslų daktarė, geografijos tyrėja. Kodėl pasirinkote mokslą, o ne meną kaip pagrindinę profesiją?

Pasirinkau mokslą ne visai savo noru.

Vingiavau, kol įstojau aspirantūron.

Geografijoje, o konkrečiau kraštovaizdžio, ypač geomorfologijos, disciplinoje, be abejo, reikia kūrybos (organizuojant tyrimo darbus, apibendrinant, rašant straipsnius), tik esi daugiau įspraustas į logikos ir dėstymo struktūros reikalavimus.

Jums akademinis darbas ir menas – ar tai du paraleliniai pasauliai, ar visgi vienas – vientisas, tik turintis daug spalvų?

Nežinau, kaip savais žodžiais atsakyt į šį įdomų jūsų klausimą dėl akademinio mokslo ir meno paralelės.

Šmėkštelėjo mintis, kad kartais galima apie mokslą ir meną kalbėti kaip apie paleistus į orą muilo burbulus.

Vieniems jie susiliečia, suspindi naujai, kitiems ne, tokiems jie ir atrodo kaip du paraleliniai pasauliai. Prof. A. Basalykas studentams ant lentos piešdavo blokdiagramas, o iš mūsų buvo reikalaujama kurti iliustracijas, perpiešti žemėlapius, derinti spalvines legendas. Taigi galėjome lipinti abu burbulus.

Geografija – mokslas apie žemę, jos formas, kraštovaizdžius. Ar tai, ką tyrinėjate moksliškai, atsispindi jūsų tapyboje?

Dažniausiai įkvėpimo suteikia emocija, susižavėjimas. Pavyzdžiui, patiko Valaukio įtekėjimas į Šventąja, kur slėpininga, prietema, bet yra spindesys. Tokie darbai būna šiltesni, spontaniškai tapomi, mielesni pačiai sau. Jų sunkiau atsisakyti parduodant. Kartais jie turi savotiškus aiškiaregystės niuansus.

[caption id="attachment_434255" align="aligncenter" width="1620"] „Prie Rusnės pakraščių“. Regina Morkūnaitė.[/caption]

Kas jus įkvepia kurti? Ar dažniau – gamta, kelionės, kraštovaizdis, ar vidiniai išgyvenimai?

Svarstau, ar tapybinio darbo fragmento nuspalvinimas ateina iš mąstymo. Juk lietus – ir iš dangaus, ir iš debesies.

Turiu polinkį vaizduoti gamtą, kurioje daug žalios spalvos. Kai kartą manęs paklausė, kodėl tiek žalios, atsakiau, kad vaikystėj jos mažai mačiau. Gal todėl.

Patiko panevėžietės, netradicinės terapeutės mintis, kad Žemė yra gyva, o jos spalva žalia. Gerbiama Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos vadovė Ramutė Kraujalienė, menotyrininkė Marija Nijolė Tumėnienė per parodą Vilniuje sakė, kad jaučiu koloritą, spalvų derinimą, o kita visuomenininkė, geografė N. Balčiūnienė pridėjo, kad suprato, kodėl taip tapau aplinką, kur visi – medžiai, namai, žmonės – gali būti vienodo dydžio, mastelio – nes mokiausi kraštovaizdžio, o jis – tai visuma energijos ryšiais susijusių gamtinių komponentų: upės, pievos, lauko, miško. Visi kaip dideliame darniame orkestre vienodai svarbūs.

Kokias technikas dažniausiai naudojate savo darbuose? Ar tai labiau tradicinė tautodailė, ar moderni meninė raiška?

Tapiau aliejine pastele, paskui aliejiniais dažais, bandžiau akrilu.

Studijos vadovas S. Nesterenka sakė, kad nesu itin tradicinė tautodailininkė, nes mokiausi ir Justino Vienožinskio mokykloje. Turbūt einu meninės saviraiškos linija, betgi tradicijas itin vertinu, norisi jas palaikyt, kad kiti atpažintų iš paveikslų, jog esu lietuvė, o ne kosmopolitė.

Kaimo tapyti gerai nepavyksta, nes nesu tiek su juo susijusi, bet norisi pasigriebti etnologinių motyvų, juos įtaigiau pateikti, kad aplinkui atsirastų daugiau supratimo, jog ta tokia dvasinė patirtis, tokia tautos istorija ne šiaip sau, ne tik burbulas, su niekuo nesusisiekęs.

Panevėžio Senamiesčio galerijoje atidarėte tapybos darbų parodą. Kokią žinutę per joje eksponuojamus kūrinius norite perduoti jos lankytojui?

Tokią parodą jau buvau pristačiusi ir Panevėžio bibliotekoje „Šaltinėlis“. Tada ją vadinau „Aukštaitiškos mintys ir vaizdai“, o dabar kažkodėl norėjosi pavadinti „Ribos...“, bet vis tiek daviau vardą „Pro žalius akinius“. Vėlgi kreipiamas dėmesys į gamtą. Mažiau ją niokokim – jau matom klimato pokyčių pasekmes. Tenka dar ir banaliai pridėti, kad gamta ramina daugiau nei perdėtos cemento dangos.

Iš Panevėžio kilęs keramikas Giedrius Mazūras, pristatydamas Panevėžio teatro „Menas“ kiemelyje eksponuojamą ciklą „Miesto reljefai“, taip pasakoja apie vieną iš savo kūrinių, kuriame pavaizduotas teatro „Menas“ simbolis Don Kichotas: „Esam girdėję sakant: „Nesuprantu aš to meno.“ „Ne panevėžietis, todėl ir nesupranti“, – atrėžia vietinis, kasoje pirkdamas šeimai bilietus į spektaklį. Žino miestiečiai, kad meno nereikia suprasti, jį galima jausti.“ Gerbiama Regina, o jūs kaip manote, ar reikia stengtis meną suprasti? Ko jūs ieškote dailės kūriniuose? Pagal ką juos vertinate?

Įsidėmėjau vienos dailininkės sūnaus mintį, kad daugiau pasimokiusieji, pasigilinę į meną mokinukai daugiau ir subtiliau pajaučia, o nesimokiusiems reikia ryškesnių motyvų, intrigų.

Kaip šarkai, kad tik blizgėtų.

Bet prisimenu jaunystės laikais M. K. Čiurlionio muziejuje matytą vaizdą, kai dvi jau vyresnio amžiaus moterys su skarelėm ant galvų prie jo paveikslų aikčiojo: „Oi, čia gi pasaka...“

Taigi – kaip kam.

[caption id="attachment_434251" align="aligncenter" width="1620"] Reginos Morkūnaitės paroda Senamiesčio galerijoje Panevėžyje. P. Židonio nuotr.[/caption]

Neabejoju, kad paklausta, koks jūsų hobis, atsakysite, jog tapymas. Bet vis dėlto, kas dar jums teikia atgaivą?

Be tapymo, yra ir kitų pomėgių – gamta, literatūra, poezija, baltiškoji kultūra, dar neseniai Aukštaitijos profesinio rengimo centre įteikė siuvėjos diplomą – traukia rankdarbiai, patinka modeliuoti drabužius.

Tradicinis mūsų klausimas kultūros rubrikos pašnekovams: jei nutiktų fantastinė galimybė įsikūnyti į literatūros, muzikos, filmo personažą, kas jis būtų? Kodėl toks pasirinkimas?

Labai įdomus klausimas! Keista, gal laikmetis toks, kad iškilo atminty viena šauni dvasios karė, kuri į pasaulį buvo pasiųsta atseikėti pylos skriaudėjams. Ji buvo su skydu, tokia stipri…

Nežinau, kodėl ji, bet žinau, kad tikrai būčiau ne Ana Karenina ir ne Severiutė.

Ar turite planų rengti daugiau parodų, galbūt išleisti albumą, įamžinti kūrybą leidiniuose?

Noriu išleisti savo tapybos katalogą, to link jau ir einu.

O kas yra jūsų, kaip mokslininkės, akiratyje šiuo metu?

Moksle aktyvią veiklą baigiu. Tad rūpi parašyti patrauklių populiarių straipsnių apie gamtą, jos galias, dar neužbaigiau straipsnio apie dvarus Lietuvos kraštovaizdyje.

Ačiū už pokalbį.

Autorius: Gražvilė KALUŽINAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama