Kėp žųsys išgyda deprėsijų

Draugė, katro skaito mono šitas posakas, anųdėn soko: susdariau apė tau tokį pavėikslų, kad tavo gyvėnimas labai įdomus turat būtėn. Kiek veiksmo, kiek visa... Lakstai kėp salyklų padiegus. Vėnoj runkoj viedras su vandeniu, kitoj keselys su bulbom, po vienu požasčiu kotinas pokištas, po kitu – lopata. Grėbliukas nebepareina, tai apsižergus laki. O unt galvos bliūdas uždatas, tan bliūdi vėl ti ko pridata, soko, gol obolių ar tėp kokių lupynų, maž ryzų? Unt kūtas pusį, tadu unt gryčių ir atgol, no šiltnamio lig daržėlio, va tėp, kėp takėlis par kiemų kryžavotai išmintas.

Nu ir vaizduota gi tavo, draugyt. Bat dakui, dakui.

O jy mon soko – jau tujei tai nigdi neliūdi. Tau nėr kadu liūdėtėn. Liūdžiu liūdžiu, do ir kėp paliūdžiu.

Būna dažnai, kadu parkūniškai nesisaka, kadu ir riebus žodis koksai užgauna.

Kadu jaučiuos ir niekom neraikalinga, ir niekom tikus, ir neįvėrtyta, ir nesuprasta, ir do unt golo durnas vietoj palikta.

Nuraudi posmėlį, ale pabūna ir praina. Kėp iš vieno žmogėlio razumno asu girdėjus tokį pasokymų – nuryji korčių varlį ir tiek.

Bat kai kadu tėp papuola, kad korčios varlas kėp tyčiu visos vienu čėsu supuola. Tai kad no jų neužsirytum, aini gniūsytis, dirbt nors kai kų. Jėgu nieko neveiksi, tai tik užsigriauši savį ir išdurnėsi, lauku lakt pradėsi. Jėgu do liūdi, tai dorbo do moža buvo. Kė kojų nebapovelki, lovon krinti, tai nebar kadu ir baliūdėt.

Čia tai dakavot raikia babai, kad išmokė. Kažkadu iš mokyklos grįžus karmonų kampan mečiau (skėba gol bant pinkiolikos matų buvau), sakau, nieko šindėj nenoriu, neraikia, mon deprėsija.

Babai tik okys unt kaktos iššoko. Soko, koki do deprėsija pizdėsija, aik molkų kraut tiktai ir išgaros.

Ogi akurat. Ailių sukroviau pilnų ir do kitos pusį, toj prajo deprėsija. Tik pasdejuok, kad nuotaikos nėrai, kad ko liūdi, bobuta grait išgydis.

Ir dabar jaučiu, paskutiniu čėsu vėl durnos mislys lenda lenda, kėp musios įkyrios. Tai įsitaisiau žųsiokų. O kad možūs, kad grožūs... Vonalaj turškias prėš saulytį.

Bat jiem raikia ir žolytas pripėšt, ir gėrt prinėšt, ir do kai kokių gardasų pajieškot, rytų išgint oran, vakari sugint tvortan, pardėn bant dešimts kartų nulakt patikryt, ar neišlindo pro tvorų, ir do pasaugot, kad kaimyno kotinas nepapjautų....

Vis šioki toki lyčna zobova.

Autorius: Kristina VALYTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama