MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Regioninės žiniasklaidos projektai • 2025.08.06 21:58

Bro­lių Vaič­kų dai­nos – lyg mei­lės laiš­kai gim­ta­jam kraš­tui

Antikva
Antikva

Turinį įkėlė

Bro­lių Vaič­kų dai­nos – lyg mei­lės laiš­kai gim­ta­jam kraš­tui
Your browser does not support the audio element.

Vie­ną lie­pos pra­džios va­ka­rą Al­sė­džių mies­te­lis trum­pam ta­po gy­vos mu­zi­kos šir­di­mi. Pa­ra­pi­jos sa­lė­je vy­ku­siems šo­kiams gro­jo bro­liai Arū­nas ir Ar­vy­das Vaič­kai – že­mai­tiš­ko ro­ko at­li­kė­jai, ku­rie sa­vo dai­no­mis ne­ša mei­lę Že­mai­ti­jai net to­li už jos ri­bų.

Mei­lė mu­zi­kai – nuo pat lop­šio

Al­sė­diš­kių bro­lių Vaič­kų vi­zi­ti­nė kor­te­lė – že­mai­tiš­kas ro­kas

Nors gy­ve­ni­mas bro­lius iš­blaš­kė po skir­tin­gas Eu­ro­pos ša­lis, su­grį­žę į gim­ti­nę jie tam­pa tais pa­čiais vai­kys­tės Al­sė­džių ber­niu­kais – nuo­šir­džiais, šil­tai be­si­šyp­san­čiais, kal­ban­čiais be men­kiau­sio ak­cen­to gim­tą­ja že­mai­čių tar­me. Jų dai­no­se – tė­vų dva­sia, se­ne­lių is­to­ri­jos, bo­čiaus gro­ja­ma smui­ko me­lo­di­ja ir vi­sa tai, kas ne­lei­džia pa­mirš­ti, kas esi ir iš kur atė­jęs.

Mu­zi­ka bro­lių na­muo­se skam­bė­jo nuo ma­žu­mės. Tė­vas gro­jo gi­ta­ra, se­ne­lis – smui­ku, ma­ma ir dai­na­vo, ir gie­do­jo baž­ny­čios cho­re.

Gi­mi­nės su­si­bū­ri­mai virs­da­vo tik­ro­mis mu­zi­kos šven­tė­mis – skam­bė­da­vo dai­nos, o du bro­liu­kai, bū­da­mi vos ketverių–penkerių (tarp bro­lių – vie­ne­rių me­tų skir­tu­mas), jau drą­siai styp­so­jo ša­lia gro­jan­čių­jų, ban­dy­da­mi at­kar­to­ti jų ju­de­sius. Ši vi­di­nė aist­ra mu­zi­kai au­go kar­tu su jais – kaip šak­nis, ku­rios neiš­rau­si.

„Mums mu­zi­ka bu­vo kas­die­ny­bė. Ma­ma, grį­žu­si iš nak­ti­nės pa­mai­nos Tel­šių „Mas­čio“ fab­ri­ke, daž­nai ras­da­vo mus gro­jan­čius ir pyk­da­vo, kad ne­ga­li nor­ma­liai per mus pail­sė­ti. Ta­da mes ei­da­vom iš tro­bos ir gro­da­vom dar­ži­nėj už­si­ka­bi­nę du­ris. Net na­gai kru­vi­ni bū­da­vo“, – pri­si­me­na Ar­vy­das.

Bro­liai ne tik dai­nuo­ja že­mai­tiš­kai, bet ir pa­sa­ko­ja le­gen­do­mis ta­pu­sias Že­mai­ti­jos kraš­to is­to­ri­jas. „Bo­čius, ku­ris gy­ve­no ne­to­li Luo­kės, mums, vai­kams, pa­sa­ko­da­vo apie Ta­dą Blin­dą, kad jis bu­vo ne koks nors plė­ši­kas, bet tei­sin­gu­mo ieš­ko­to­jas. Ką atim­da­vo iš tur­tin­gų­jų – ati­duo­da­vo varg­šams, – pri­si­me­na Arū­nas. –Val­džia ne­ga­lė­jo su juo su­si­do­ro­ti, nes žmo­nės jį my­lė­jo, bū­tų su­ki­lę, to­dėl pa­sklei­dė me­lą, kad Blin­da api­plė­šė Luo­kės baž­ny­čią. Ta­da kai­mie­čiai pa­tys jį nu­žu­dė, kai šis at­vy­ko į jo­mar­ką. Tai bo­čiui pa­sa­ko­jo jo tė­vai, šiems – jų tė­vai, taip ir iš­li­ko tas maiš­ti­nin­kas gy­vas at­min­ty. Gal ir mes ta dva­sia per­siė­mę, ne­ga­lim nu­rim­ti“.

Vin­giuo­ti gy­ve­ni­mo ke­liai

Vai­kys­tę ir jau­nys­tę bro­liai lei­do Al­sė­džiuo­se. Vy­res­ny­sis Arū­nas po 8-ių kla­sių įsto­jo į Plun­gės sta­ty­bos tech­ni­ku­mą, vė­liau bai­gė tei­sės moks­lus Vil­niu­je, My­ko­lo Rio­me­rio uni­ver­si­te­te, ku­ris ta­da va­di­no­si Mins­ko aukš­to­sios mi­li­ci­jos mo­kyk­los Vil­niaus fi­lia­lu. Taip pat at­bu­vo dve­jus me­tus oku­pan­tų ar­mi­jo­je, po to pa­kvies­tas bro­lio at­vy­ko Ang­li­jon. Šio­je ša­ly­je gy­ve­na ir da­bar. Ten pat įsi­kū­rė ir dukros iš pirmosios santuokos Ores­ta ir Gre­ta, ku­rios do­va­no­jo jam po­re­lę anū­kų Ha­ri­so­ną ir Ma­zi­kyn Ele­ną.

Da­bar Arū­nas džiau­gia­si ant­rą­kart ve­dęs uk­rai­nie­tę iš Dnip­ro Ol­gą, su ku­ria su­si­lau­kė sū­naus Eri­ko ir duk­ters Ka­mi­los Ro­se.

Ar­vy­das po vi­du­ri­nės bai­gi­mo bu­vo pa­šauk­tas į tar­ny­bą so­vie­tų ar­mi­jo­je, po to pa­su­ko vers­li­nin­ko ir mu­zi­kos kū­rė­jo bei at­li­kė­jo ke­liu. Jam li­ki­mas lė­mė dau­giau ne­gu Arū­nui pa­si­blaš­ky­ti po pa­sau­lį: apie pen­ke­rius me­tus gy­ve­no ir dir­bo Ang­li­jo­je, de­šimt­me­tį – Uk­rai­no­je, o pa­sku­ti­niuo­sius 10 me­tų su žmo­na uk­rai­nie­te iš Ma­riu­po­lio Alio­na yra įsi­kū­rę Is­pa­ni­jo­je. Tu­ri sū­nų Jev­ge­ni­jų ir anū­ką Leo.

Ro­ką ku­ria abu

Bro­liai mu­zi­kuo­ja ne tik kar­tu, bet ir at­ski­rai. Ar­vy­das nuo pat jau­nu­mės bu­vo kvie­čia­mas kaip pui­kus gi­ta­ris­tas gro­ti įvai­rio­se gru­pė­se. Kaž­ka­da net su folk­lo­ro an­samb­liu vy­ko gast­ro­lių į Len­ki­ją.

Da­bar abu bro­liai gro­ja gru­pė­je „Bro's Vaičkus&Co“, ku­rios ly­de­ris yra Ar­vy­das. Be to, pa­sta­ra­sis gro­ja ir gru­pė­je „Imig­rants“ Is­pa­ni­jo­je – jos ko­lek­ty­vas tarp­tau­ti­nis, tad at­lie­ka­mos dai­nos įvai­rio­mis kal­bo­mis.

„Mu­zi­ka man gims­ta iš jaus­mo: pir­ma atei­na me­lo­di­ja, ku­ri tu­ri ge­rai skam­bė­ti net be žo­džių“, – at­sklei­džia Ar­vy­das. O Arū­nas sa­ko, kad jam bū­na vi­saip: kar­tais pir­miau­sia at­si­ran­da žo­džiai, kar­tais – me­lo­di­ja. Bet pa­sku­ti­nius ak­cen­tus dai­nos at­li­ki­me vi­sa­da de­da Ar­vy­das, nes jis yra gru­pės ly­de­ris ir apie kū­ry­bą iš­ma­no ge­riau­siai.

Bro­liai Vaič­kai ap­lan­kė ir mū­sų re­dak­ci­ją

Vy­rai pa­sa­ko­ja, kad že­mai­tiš­ka dai­na „Pon­deivs yr mū­sa pu­sie“ gi­mė jiems abiems. Bet ne­si­se­kė jos įra­šyt, vis stri­go kaž­kas. Ta­da Ar­vy­das pa­kei­tė fra­zę „pa­si­mels­kem bie­da esont“ į „pa­si­mels­kem ne tik bie­da esont“ ir vis­kas su­gu­lė į sa­vo vie­tas. Dai­na įsi­ra­šė leng­vai ir jos po­pu­lia­ru­mas so­cia­li­niuo­se tink­luo­se vir­ši­jo vi­sus bro­lių lū­kes­čius.

Ta­len­tin­gi maiš­ti­nin­kai

Ro­ke­riai Vaič­kai nuo pat jau­nys­tės pa­si­žy­mė­jo kaip maiš­ti­nin­kai. „An­tis“, džin­sai, odi­nė lie­me­nė ant nuo­go kū­no, at­vi­ra kri­ti­ka sis­te­mai... Mu­zi­ka jiems bu­vo lais­vės for­ma. Dar ankstyvoje jaunystėje gro­jo gi­mi­nių suei­go­se, są­skry­džiuo­se, kar­tą net ves­tu­vė­se, kai ne­ti­kė­tai te­ko pa­va­duo­ti mu­zi­kan­tus. Tą­kart skam­bė­jo už­sie­nie­tiš­ka mu­zi­ka, ku­ri tuo­met bu­vo drą­sus žings­nis. Bet bro­liams drą­sos nie­ka­da ne­trū­ko.

Vos pra­si­dė­jus Są­jū­džiui, pir­mie­ji iš­sto­jo iš kom­jau­ni­mo. Ar­vy­das mo­kyk­lo­je pa­mo­kų me­tu ty­čia nuė­jo į baž­ny­čią ir už tai bu­vo iš­mes­tas iš or­ga­ni­za­ci­jos. Arū­nas kom­jau­nuo­lių su­si­rin­ki­me at­vi­rai pa­reiš­kė, kad trau­kia­si sa­vo no­ru, ir čia pat pa­ra­gi­no ki­tus da­ry­ti tą pa­tį. Dėl to ki­lo triukš­mas, at­vy­ku­si ko­mi­si­ja ty­rė „at­ve­jį“, bet, ma­tyt, jau jau­tė atei­nan­čias per­mai­nas, Są­jū­dį, tai nie­ko ne­pa­da­rė, ne­nu­bau­dė.

Pa­si­ro­dy­mai – nuo­šir­dūs ir jaus­min­gi

Ar­vy­das ak­cen­tuo­ja, kad no­rint ge­rai gro­ti, rei­kia kas­dien re­pe­tuo­ti, ne­ga­li­ma da­ry­ti per­trau­kų, nes ta­da menks­ta kon­cer­tų ko­ky­bė. Vi­sa­da sce­no­je ekst­ra­va­gan­ci­ja ir iš­skir­ti­ne iš­vaiz­da pa­si­žy­min­čiam al­sė­diš­kiui jau­nys­tė­je te­ko gro­ti su ži­no­mais at­li­kė­jais Vir­giu Pa­že­mec­ku, Kęs­tu­čiu Jab­lons­kiu, taip pat įvai­rio­se gru­pė­se, iš jų sė­mė­si pa­tir­ties. Iš­vy­kęs į už­sie­nį nie­ka­da ne­pa­li­ko mu­zi­kos, vis kaž­kur gro­da­vo. Lon­do­ne kar­tą net bu­vo pa­kvies­tas kon­cer­tuo­ti su po­pu­lia­ria bri­tų gru­pe.

Ar­vy­das Vaič­kus
Arūnas Vaič­kus

Ro­ke­riui taip pat la­bai svar­bus sce­nos ju­de­sys, įvaiz­dis. Jo bro­lis Arū­nas vi­sai rim­tai sa­ko: „Ar­vy­das lie­pia mums nuo­lat kaž­ką da­ryt, ju­dėt. Jei sce­no­je sto­vi kaip men­tu­ris, nuo jo gau­ni vel­nių!“

Pir­ma­sis jų pa­si­ro­dy­mas už­per­nai Al­sė­džiuo­se, per mies­te­lio šven­tę, bu­vo lyg gai­vaus vė­jo gū­sis. Iš pra­džių ste­bė­jo­si vi­si – kaip čia šok­ti pa­gal to­kią ne­gir­dė­tą, vis­ką už­go­žian­čią ro­ko mu­zi­ką?! Šven­tės da­ly­vių pa­si­me­ti­mą pa­ste­bė­jo ir pa­tys bro­liai, tai jiems kė­lė šyp­se­ną – tar­si bū­tų at­ne­šę kaž­ką ne­ti­kė­to. Taip ir bu­vo, bet at­ga­vę ža­dą su­si­rin­ku­sie­ji at­si­pa­lai­da­vo, kar­tu su gru­pe ėmė trauk­ti iš jau­nys­tės ži­no­mas dai­nas, šok­ti.

Bro­liai ne tik mu­zi­kuo­ja, bet ir do­mi­si Že­mai­ti­jos is­to­ri­ja, sie­kian­čia se­niau­sius lai­kus. Jų dai­nos, pa­ra­šy­tos že­mai­čių kal­ba, yra tar­si mei­lės laiš­kai gim­ta­jam kraš­tui. Vi­sas jas „Bro's Vaičkus&Co“ iš­dai­na­vo šią va­sa­rą Lie­tu­vo­je tu­rė­tuo­se kon­cer­tuo­se ir ža­da su­grįž­ti kon­cer­tuo­ti spa­lio mė­ne­sį.

 

Autorius: Aušra Dirvonskienė / Laikraščio „Žemaitis“ žurnalistė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2025-09-07

Švaistūnams leista ir toliau vogti

Švaistūnams leista ir toliau vogti
2025-09-06

Greičiau numirsi nei sulauksi žalos atlyginimo už valdininkų aplaidumą

Greičiau numirsi nei sulauksi žalos atlyginimo už valdininkų aplaidumą
2025-09-05

Biblioteka išleido žurnalą „Kultūros kurortas“

Biblioteka išleido žurnalą „Kultūros kurortas“
2025-09-05

Tarptautiniame festivalyje tašką padėjo Lietuvos kariuomenės orkestras

Tarptautiniame festivalyje tašką padėjo Lietuvos kariuomenės orkestras
2025-09-05

Jaunimo oazė atsinaujino!

Jaunimo oazė atsinaujino!
Dalintis straipsniu
Bro­lių Vaič­kų dai­nos – lyg mei­lės laiš­kai gim­ta­jam kraš­tui