Se­no­ve dvel­kian­ti me­no ga­le­ri­ja Lo­pai­čių pa­šo­nė­je

Vit­ra­žo meist­ras Vir­gi­li­jus Bi­zaus­kas ir ta­py­to­ja, fo­tog­ra­fė, pe­da­go­gė Bi­ru­tė Fio­do­ro­va iš Klai­pė­dos į Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė­je esan­tį Lo­pai­čių kai­mą at­si­kraus­tė prieš du de­šimt­me­čius. Vi­du­ry lau­kų ne­tru­kus iš­dy­go ar­ba­ti­nė kar­tu su me­no ga­le­ri­ja, pa­va­din­ta „Pi­lies ma­lū­nu“, o vė­liau du­ris at­vė­rė net iš už­sie­nio ša­lių lan­ky­to­jų su­lau­kian­tis se­nų­jų že­mai­čių ama­tų mu­zie­jus.

Ar­ba­ti­nė – tar­si me­no ga­le­ri­ja

Me­ni­nin­kas V. Bi­zaus­kas pa­sa­ko­jo, kad jam ir jo gy­ve­ni­mo drau­gei Bi­ru­tei Rie­ta­vo kraš­tas nie­ka­da ne­bu­vo sve­ti­mas. Šio­se apy­lin­kė­se ka­dai­se gy­ve­no Bi­ru­tės ma­ma, vė­liau pa­tiems ne kar­tą te­ko da­ly­vau­ti čia ren­gia­muo­se dai­li­nin­kų iš vi­sos Lie­tu­vos ir už­sie­nio ša­lių ple­ne­ruo­se. Po­rą už­bū­rė be­kraš­tės pie­vos ir pa­slap­ti­mis api­pin­tas ša­lia stūk­san­tis Lo­pai­čių pi­lia­kal­nis.

„Vie­nas pa­grin­di­nių da­ly­kų, kas mus at­gi­nė iš Klai­pė­dos į šias apy­lin­kes, – ne­nu­val­do­mas lais­vės troš­ki­mas. Atgal į mies­tą nė už jo­kius pi­ni­gus ne­beg­rįž­tu­me, net ne­be­mo­kė­tu­me gy­ven­ti šur­mu­ly­je. Mu­du abu esam me­ni­nin­kai, aš di­zai­ne­ris-vit­ra­žis­tas, o Bi­ru­tė dar dir­ba Tve­rų mo­kyk­lo­je dai­lės mo­ky­to­ja, ta­po pa­veiks­lus, fo­tog­ra­fuo­ja. Gy­ve­ni­mas Lo­pai­čiuo­se te­ka ra­mia ir ty­kia va­ga, apie ką vi­sa­da ir sva­jo­jo­me“, – pa­sa­ko­jo V. Bi­zaus­kas.

Ša­lia se­nų­jų že­mai­čių ama­tų mu­zie­jaus, prie ke­lio, kur ka­dai­se sto­vė­jo se­na­sis ma­lū­nas, po­ra 2015 me­tais ati­da­rė ar­ba­ti­nę „Pi­lies ma­lū­nas“. Čia už­su­kę žmo­nės ne tik ska­nau­da­vo pa­čių šei­mi­nin­kų apy­lin­kė­se su­rink­tų žo­le­lių ar­ba­tų, už­pli­ky­tų le­gen­do­mis api­pin­to Lo­pai­čių pi­lia­kal­nio šal­ti­nio van­de­niu, bet ir gro­žė­da­vo­si eks­po­nuo­ja­mais ta­py­bos bei vit­ra­žo dar­bais.

V. Bi­zaus­kas yra ser­ti­fi­kuo­tų tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tų ama­ti­nin­kas ir se­no­jo žo­li­nin­kys­tės ama­to puo­se­lė­to­jas. Žo­liau­ti į pie­vas ei­na kar­tu su Bi­ru­te, abu pui­kiai pa­žįs­ta vi­sus pie­vų ir lau­kų au­ga­lus, ge­rai iš­ma­no jų gy­do­mą­sias sa­vy­bes, ga­li pa­tar­ti, pa­re­ko­men­duo­ti. O tų žo­le­lių, ku­rias gam­to­je rink­ti drau­džia­ma, už­siau­gi­na pa­tys. Ga­liau­siai me­ni­nin­kai nu­ta­rė, kad į ar­ba­ti­nę už­kly­du­sius sve­čius ga­li­ma ne tik vai­šin­ti ar­ba­ta, bet ir pre­kiau­ti žo­le­lė­mis bei jų mi­ši­niais.

Ži­no­ma, lan­ky­to­jai su­grįž­da­vo ne tik dėl to, bet ir dėl uni­ka­lios, ypa­tin­gą au­rą sklei­džian­čios vie­tos. Vis dėl­to 2019 me­tais ne­ti­kė­tai pa­sau­lį už­klu­pu­si pan­de­mi­ja skau­džiai pa­lie­tė ir me­ni­nin­kų šei­mos vers­lą. Kaip rei­kiant su­ma­žė­jus lan­ky­to­jų skai­čiui ir su­griež­ti­nus rei­ka­la­vi­mus, šei­mi­nin­kai ga­liau­siai priė­mė spren­di­mą ar­ba­ti­nę už­da­ry­ti.

Do­mi­si ne tik tau­tie­čiai, bet ir sve­čiai iš už­sie­nio

V. Bi­zaus­kas do­mė­tis sen­daik­čiais ir juos rink­ti pra­dė­jo dar bū­da­mas stu­den­tu – nuo 1980-ųjų. Ne sy­kį ap­si­lan­kęs sve­čiuo­se iš­kart pa­ma­ty­da­vo ko­kį re­tes­nį ar įdo­mes­nį daik­tą ir pa­pra­šy­da­vo par­duo­ti ar pa­do­va­no­ti. Ne­re­tai žmo­nės ne­pra­šy­da­vo jo­kio už­mo­kes­čio, prie­šin­gai – net ap­si­džiaug­da­vo, kad kaž­kas iš­si­ve­ža jų ne­be­rei­ka­lin­gas „šiukš­les“.

„Vi­si mu­zie­jaus eks­po­na­tai yra su­rink­ti Že­mai­ti­jos re­gio­ne, bet yra vie­nas ki­tas, at­vy­kęs iš to­liau, iš ma­no ba­bos Ra­sei­nių ra­jo­ne jau­nys­tė­je už­gy­ven­to krai­čio, taip pat iš Tau­ra­gės ir Klai­pė­dos kraš­tų. Ne­ma­ža da­lis daik­tų yra su­ras­ti Rie­ta­vo tur­gu­je. Il­gą lai­ką mes su Bi­ru­te tie­siog kau­pė­me sen­daik­čius, kol ga­liau­siai jų at­si­ra­do tiek daug, kad rei­kė­jo spręs­ti di­le­mą – kur vis­ką su­tal­pin­ti“, – kal­bė­jo V. Bi­zaus­kas.

Kai su­kaup­ti ra­kan­dai jau ne­be­til­po san­dė­ly­je, po­ra nu­ta­rė, kad me­tas įgy­ven­din­ti vie­ną iš sva­jo­nių – įkur­ti mu­zie­jų, į ku­rį at­vy­kę lan­ky­to­jai ga­lė­tų iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti, sa­vo aki­mis iš­vys­ti ar net pa­čiu­pi­nė­ti se­nuo­sius že­mės ūkio pa­dar­gus, kal­vys­tės ar sta­liaus ama­to įran­kius, klum­pes, šimt­me­čius skai­čiuo­jan­čias me­di­nes skry­nias, siu­vi­nė­tas stal­tie­ses ir ser­ve­tė­les, spe­cia­lias for­mos ply­toms iš­lie­ti, mo­li­nių ąso­čių, ži­ba­li­nių lem­pų, ly­gin­tu­vų ko­lek­ci­jas, svars­tyk­les, net pui­kiau­siai vei­kian­čias au­di­mo stak­les.

Mu­zie­ju­je ga­li­ma iš­vys­ti ir spe­cia­liai įreng­tą ne­tur­tin­gos vals­tie­tės kam­ba­riu­ką, ku­ria­me sto­vi lo­va, sta­las, ke­li bui­ties ra­kan­dai, ver­pi­mo ra­te­lis, sie­nas puo­šia aus­ti rankš­luos­čiai. Čia pat yra ir šiek tiek pra­ban­ges­nis – ma­lū­ni­nin­ko – kam­ba­rys.

V. Bi­zaus­kas pa­sa­ko­jo, kad vie­nas iš se­niau­sių kai­mo žmo­nių ama­tų bū­da­vo žo­lia­vi­mas, šak­nų ir gry­bų rin­ki­mas. Ne be rei­ka­lo tarp mu­zie­jaus eks­po­na­tų ga­li­ma pa­ma­ty­ti pin­tų krep­šių – nuo ma­žiau­sio iki di­džiau­sio, skir­tin­gų for­mų. Me­ni­nin­kas pa­ro­dė ir su­kaup­tą ar­ba­ti­nu­kų ko­lek­ci­ją, ku­ri puo­šė ar­ba­ti­nės in­ter­je­rą.

So­dy­bos šei­mi­nin­kas sa­kė, jog rek­la­muo­ti mu­zie­jaus jis ne­mėgs­ta. Kam įdo­mu – ke­lią su­ran­da sa­va­ran­kiš­kai. Per praė­ju­sius me­tus čia ap­si­lan­kė per 100 žmo­nių, tarp jų ne vie­na gru­pė tu­ris­tų iš už­sie­nio ša­lių. Už­sie­nie­čiai, iš­vy­dę lo­pai­tiš­kių su­kaup­tus eks­po­na­tus, ne­re­tai lie­ka ap­stul­bę.

Mu­zie­jaus įkū­rė­jas pri­dū­rė, kad lan­ky­to­jų kas­met lau­kia nuo bir­že­lio 10 die­nos iki pat šal­to­jo se­zo­no pra­džios. Konk­re­čios pi­ni­gi­nės su­mos, kiek kai­nuo­ja ap­si­lan­ky­mas mu­zie­ju­je, V. Bi­zaus­kas neį­var­di­jo – kiek lan­ky­to­jui no­ri­si, tiek ir ga­li pa­lik­ti.

Į paieš­kas – su kup­ri­ne ant pe­čių

Jau­nys­tė­je į sen­daik­čių paieš­kas V. Bi­zaus­kas ne­re­tai iš­si­ruoš­da­vo tik su kup­ri­ne ant pe­čių ir pės­čio­mis trauk­da­vo, kur akys ma­to. Ap­mau­džiau­sia bū­da­vo, kai ko­kio­je so­dy­bo­je ras­da­vo ko­ne dvie­jų šim­tų me­tų se­nu­mo skry­nias, ta­čiau ne­bū­da­vo ga­li­my­bių jas par­si­ga­ben­ti.

Kar­tą už­su­kęs pas vie­ną se­ną mo­te­riš­kę at­si­ger­ti van­dens pa­ma­tė ant krosnies gu­lin­tį se­no­viš­ką ly­gin­tu­vą. Pa­siū­lęs jį per­pirk­ti, bet mo­te­rė­lė ne­su­ti­ko. Ga­liau­siai pa­pra­šiu­si pra­ša­lai­čio pri­neš­ti mal­kų ir van­dens, o už pa­da­ry­tus dar­bus at­si­dė­ko­jo pa­do­va­no­da­ma iš­sva­jo­tą ly­gin­tu­vą.

Lo­pai­tiš­kių mu­zie­ju­je tarp se­nų ra­kan­dų ga­li­ma iš­vys­ti ir įspū­din­gą fo­toa­pa­ra­tų, ku­riais pa­ts V. Bi­zaus­kas ka­dai­se fo­tog­ra­fa­vo, ko­lek­ci­ją ir net vo­kiš­ką stu­di­ji­nę fo­to­ka­me­rą. Ant sie­nos iš­ka­bin­tos ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių fo­tog­ra­fi­jos, ne­ti­kė­tai at­ke­lia­vu­sios iš Vė­žai­čių.

„Kaž­ka­da vie­nas ma­no drau­gas at­ve­žė se­nus fo­to­juos­te­lių ne­ga­ty­vus, ras­tus Vė­žai­čių apy­lin­kė­se, ir pa­li­ko, nes ne­ži­no­jo, kur dė­ti. O aš nie­ko ne­lau­kęs pa­da­riau nuo­trau­kas ir jas vi­sas iš­ka­bi­nau mu­zie­ju­je ant sie­nos, su ta min­ti­mi, kad gal ne­ty­čia už­kly­dę lan­ky­to­jai fo­tog­ra­fi­jo­se at­pa­žins sa­ve ar sa­vo ar­ti­muo­sius.“

Ku­rį lai­ką V. Bi­zaus­ko pa­grin­di­nis dar­bas bu­vo klien­tams kur­ti in­ter­je­ro di­zai­ną, vė­liau pa­gal in­di­vi­dua­lius už­sa­ky­mus pra­dė­jo ga­min­ti vit­ra­žus. Me­ni­nin­kas yra su­ren­gęs ne vie­ną sa­vo fo­tog­ra­fi­jų, vit­ra­žo ir ta­py­bos dar­bų pa­ro­dą, ke­li jo vit­ra­žo dar­bai iki šiol ka­bo Klai­pė­dos Si­mo­no Da­cho pro­gim­na­zi­jo­je ir Klai­pė­dos laik­ro­džių mu­zie­ju­je.

Autorius: Lina RUIBIENĖ / Laikraščio „Žemaitis“ žurnalistė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama