Kauno arkivyskupijos ceremoniarijus A. Kazlauskas: puošiant bažnyčią svarbiausia natūralumas ir saikas

„Ten, kur gėlės – ten šventė!“, – sako dešimtmetį Kauno arkivyskupijos ceremoniarijumi dirbantis kunigas Artūras Kazlauskas ir atskleidžia daug įdomybių apie bažnyčių puošimo tradicijas eiliniu laiku bei per šventes, atlaidus.

Puošia ištisus metus

Jau 31 metus kunigystės pašaukime gyvenantis Kauno arkivyskupijos ceremoniarijus Artūras Kazlauskas pasakoja, kad bažnyčia gėlėmis puošiama visus liturginius metus, išskyrus Gavėnią, Adventą ir laidotuves.

Jis atkreipė dėmesį, kad lietuviai tik visai neseniai pradėjo komponuoti gėles prie altorių, o anksčiau jas tiesiog paprastai sumerkdavo į vazas. Įdomu, kad amerikiečiai seniau irgi nekurdavo kompozicijų, kaip ir lietuviai, o, tarkim, italai visuomet atsakingai parinkdavo kiekvieną žiedą.

„Dar ir šiandien kai kuriose Amerikos parapijose bažnyčias puošia ne žinovai, o paprasti žmonės. Tuo tarpu Kauno arkikatedros puošybą prižiūri specialistai, išmanantys liturgiją“, – atskleidė kunigas A. Kazlauskas.

Įprastai bažnyčia puošiama sezoninėmis gėlėmis. „Keisčiausia būna vasaros pradžioje maldos namuose matyti iškilmingas gėles, kai šalies pievose žydi gausybė nuostabių lauko gėlių. Jos prie altoriaus tuo metu yra pats puošniausias dalykas“, – teigė ceremoniarijus.

Svarbu liturginės spalvos

Bažnyčios puokštės yra kuriamos atsižvelgiant į konkrečią šventę. Kuo didesnė šventė – tuo daugiau gėlių, kuo didesnis įvykis – tuo kruopščiau išdailintos puokštės.

Liturgijoje yra keturios spalvos: balta simbolizuoja iškilmes ir šventes, raudona – kraują ir kankinystę, violetinė – atgailą ir gedulą, o žalia naudojama eiliniu laiku ir reiškia viltį. Į jas būtina atsižvelgti dekoruojant bažnyčią.

Liturginės spalvos atsispindi ir dvasininkų aprangoje.

„Violetinė – Gavėnios, Advento ir laidotuvių spalva, o per Velykas gausu šviesių spalvų“, – pažymėjo kunigas A. Kazlauskas.

Svarbu pažymėti, kad puošiamas tik pagrindinis altorius, ant kurio aukojama šv. Mišių auka. Kiti altoriai nėra puošiami nei gėlėmis, nei žvakėmis, nei uždangalais, išskyrus atvejus, kai ten būna šventojo atvaizdas, tuomet šalia jo galima pamerkti kuklią puokštę.

Puošniausia – per Velykas

Pasiteiravus, kada Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika būna puošniausia, kun. A. Kazlauskas nedvejodamas atsako, kad per Velykas, kaip ir dera. Tuomet maldos namuose gausu šviesių puošybos elementų, taip išreiškiamas džiaugsmas, kad Kristus prisikėlė.

Gavėnios metu (40 dienų iki Velykų) krikščionys ruošiasi Jėzaus Kristaus mirčiai ir prisikėlimui: gyvena pasninkaudami, melsdamiesi ir atgailaudami. Per Gavėnią bažnyčioje violetiniu audiniu uždengiamas kryžius, taip simbolizuojama Kristaus kančia.

„Vokietijoje yra tradicija šydu uždengti visas altoriaus puošmenas, taip atspindimas Gavėnios meto gedulas, liūdesys dėl Kristaus Kančios. Didįjį Penktadienį šydai nudengiami ir garbinamas kryžius“, – aiškino kun. A. Kazlauskas.

Žvilgtelkime į kitą didelę metų šventę – Kalėdas. Bažnyčioje tuomet populiarios amerikietiško stiliaus raudonos puokštės su lemputėmis, tačiau, anot ceremoniarijaus, tai neturi nieko bendro su liturgija. Beje, bažnyčios viduje esančios Kalėdų eglutės būna be papuošimų, tačiau lauke žaliaskares galima išdabinti įvairiaspalviais žaisliukais.

„Graži tradicija, kai nuo Jono Pauliaus II laikų šv. Petro aikštėje įsižiebia dovanota eglutė. Ji būna dailiai išpuošta ir tikintiesiems suteikia daug džiaugsmo“, – pažymėjo ceremoniarijus.

Atlaidų vėliavos ir smilkalai – maldos dalis

Atlaidų metu bažnyčioje vyksta procesijos, kurių metu dvasininkai su tikinčiaisiais eina aplink bažnyčią.

„Per atlaidus eiti aplink bažnyčią sugalvojo Motiejaus Valančiaus. Kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, caras siekė visiškai užgniaužti katalikybę ir uždraudė bet kokias religines apeigas už bažnyčios sienų. Tuomet Motiejus Valančius sumanė, kad kaip ortodoksai eina su kryžiumi aplink bažnyčią – taip katalikai bažnyčios viduje gali apeiti ratą su Švenčiausiuoju Sakramentu. Tokios procesijos buvo einamos tik Lietuvoje. Išliko ir tradicija per Devintines – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – su Švenčiausiuoju Sakramentu eiti iš vienos bažnyčios į kitą. Šįmet šventės išvakarėse taip žygiavome iš Kauno arkikatedros į Soborą. Taip liudijome, kas mums svarbiausia“, – sakė kun. Artūras Kazlauskas.

Procesijų ir atlaidų metu nešamos vėliavos išreiškia gyvybę, kuri pasimato, kai pučia vėjas. Plazdendamos vėliavos tampa tarsi gyvos ir tokiu būdu suteikia jėgą, energiją, padrąsinimą, kad net ir vėjas yra kartu su tikinčiaisiais.

Smilkalai išreiškia psalmės žodžius: „Kaip smilkalo dūmai, taip mano maldos kyla į tave, Dieve“.

Esminis krikščionių elementas yra susirinkti draugėn. Seniau nebuvo įprasta kasdien praustis, tad kūnų skleidžiamus „aromatus“ maskuodavo kvepalai.

„Smilkalai bažnyčioje pradėti naudoti, kaip blogo kvapo naikintojai, uždegus smilkalus nesijausdavo baisaus tvaiko, kurį keldavo nešvarūs drabužiai ir kūnai. Ilgainiui jie pradėti naudoti kaip pagarbos ženklai, kaip maldos, kylančios į dangų simboliai. Psalmėse minima, kad tai Jėzaus kvapo buvimas tarp mūsų. Jėzus ateina per Jo duoną ir vyną bei Jo žodį, tai esminiai dalykai. Kristaus buvimas jaučiamas ir kvapių aliejų pagalba, kuriais tepami pakrikštytieji, sutvirtinamieji ir kt.“, – aiškino Kauno arkivyskupijos ceremoniarijus A. Kazlauskas.

Gėlių gausa išsiskiria Šiluvos atlaidai ir vestuvės

Kone puošniausiai ir gausiausiai išpuošti būna Šiluvoje vykstantys atlaidai, ypač didieji Švč. Mergelės Marijos gimimo (Šilinių) atlaidai, vykstantys rugsėjo mėnesį. Tuomet Šiluvos maldos erdves papuošia tūkstančiai nuostabiausių gėlių žiedų.

Daug metų Šiluvos atlaidus įspūdingiausiomis kompozicijomis puošdavo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro floristai. Jų kurtu menu gėrėdavosi iš visos Lietuvos atvykę piligrimai.

Išleidžiant Sigitą Tamkevičių iš arkivyskupo tarnystės, šie floristai rengė altoriaus užtiesalą, nusagstytą elegantiškais gėlių žiedais.

Speciali puošyba kurta 2018 m. Lietuvoje lankantis popiežiui Pranciškui. Atsižvelgiant į Vatikano vėliavą, dominavo geltona ir balta spalvos.

Popiežiaus Pranciškaus atvykimui teko puošti kelias dideles erdves: Santakoje įrengtą lauko altorių ir presbiteriją bei Kauno arkikatedros centrinį altorių. Šiuose maldos namuose vyko atskiras popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Lietuvos dvasininkais ir pašvęstaisiais.

Žiedų gausa išsiskiria bažnyčios papuošimas Santuokos sakramentui.

„Italijoje vestuvės yra viena didžiausių švenčių, nes du svetimi žmonės tampa artimiausiais. Tai didžioji pranašystė žmonėms, nes sutikęs svetimą – žmogus dažniausiai užsisklendžia, o santuokoje pranašaujama apie kitokią žmoniją, kai svetimi tampa artimais. Italijoje visa bažnyčia, kiekvienas suolas vestuvių ceremonijai yra išpuošiamas puokštėmis, bažnyčia būna sklidina gėlių. Lietuvoje nėra išlaidaujama perteklinėms puokštėms, tiesa, katedroje teko matyti neįtikėtiną gėlių gausą, kai jaunikis padovanojo jaunajai kelis tūkstančius rožių. Manau, kad tai perteklinis dalykas, gal verčiau dalį papuošimo pinigų skirti geriems darbams?“, – susimąstyti ragino pašnekovas.

Tradicijos keičiasi

Kauno arkivyskupijos ceremoniarijus pastebi, kad bėgant metams tradicijos natūraliai kinta.

Keičiasi ir kalėdinės prakartėlės: anksčiau jos kurtos su gyvais gyvūnais, dabar jų nebeliko, tačiau Kauno katedroje planuojama įrengti neapolietišką prakartėlę, kuri pasižymi puošnumu, detalių gausa ir vaizduoja ištisas kaimo, miesto bei šeimos gyvenimo scenas.

Pakito ir prieš Velykas kuriamas Kristaus kapas. Beje, unikali  XIX a. menanti Velyknakčio budėjimo tradicija su Kristaus Kapą saugančiais persirengėliais iki šių dienų išliko tik Pievėnuose (Mažeikių r.).

Dar vienas puošybos elementas bažnyčioje – nuo XVI a. naudojamos puošnios monstrancijos, skirtos konsekruotai Ostijai įdėti.

„Nes tikrasis Viešpaties veidas, kuris mums paliktas, yra Duona“, – komentavo pašnekovas.

Svarbi taisyklė – bažnyčioje nenaudojamos dirbtinės gėlės ir žvakės.

„Dirbtinės gėlės, kaip ir viskas, kas dirbtina, bažnyčioje yra nenaudojama. Geriau jokių gėlių, nei dirbtinės. Liturgijoje negali būti naudojami ir muzikos įrašai. Viskas, kas nėra tikra – netinka liturgijai, tai vadinama butaforija, ji, ypač po Vatikano II susirinkimo, yra absoliučiai vengtina. Nenaudojami sintetiniai audiniai, tik natūralių pluoštų. Įdomu, kad Amerikoje, Los Andželo vyskupijoje, yra nuostata, kad žvakė liturgijoje ant altoriaus gali būti naudojama tik jei joje yra bent 40 proc. gryno vaško, kitaip ji bažnyčioje netinka. Natūralumas – vienas esminių dalykų bažnyčioje, visomis prasmėmis“, – teigė kunigas Artūras Kazlauskas.

Autorius: Skirmantė Javaitytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama