Protėvių takais II
Tauragės kurjeris
Turinį įkėlė
https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/proteviu-takais-ii/
Tęsinys. Pradžia Nr. 50
Pirmajai Molupio (Juodpetrių) septynmetės mokyklos laidai – 70
Nemažai mokinių Molupio, Lapurvio, Joniškės pradinėse mokyklose ir lėmė tai, kad Molupio pradinė mokykla buvo perorganizuota į priaugančią septynmetę. Liorančų name pasidarė ankšta. Todėl mokykla net su savo pavadinimu buvo perkelta į Europon pabėgusių stambesnių ūkininkų Tunaičių netoliese stovintį erdvų namą jau Juodpetrių kaime. Taigi 1952-ųjų metų rugsėjis penktoje klasėje naujoje mokykloje.
Septynmetę mokyklą lankė mokiniai iš aplinkinių Deferencijos, Balčiškės, Molupio, Lapurvio, Pužiškės ir net Joniškės kaimų. Mums mokykla buvo netoli, gal šiek tiek daugiau nei kilometras. Tačiau mokiniams iš Pužiškės ar Joniškės tekdavo keliauti iki 5 kilometrų pėsčiomis. Elektros nebuvo, tai ir į pamokas nereikėjo skubėti tamsoje, pamokos prasidėdavo gana vėlai. Molupio septynmetės mokyklos pirmoji laida išleista 1955 metais. Taigi lygiai prieš 70 metų. Džiugu, kad dar yra to meto liudininkų. Tik vėliau ji buvo pervardinta į Juodpetrių septynmetę mokyklą. Nuošali kaimo mokyklėlė, bet turėjo gerų pedagogų. Visi jie nuomojosi kambarius kaimiečių sodybose ir buvo kaimo šviesuomenė. Pradinokiukus čia mokė ir auklėjo Gedminas ir jauna mokytoja Milašiutė. Matematikos mus mokė griežta Tauragės mokytojų seminarijos auklėtinė Ona Kaminskaitė (Šamonskienė), vėliau išvykusi į Klaipėdą, tapusi medike, grįžo į Tauragę. Gamtos mokslus dėstė Rudaitytė (Bendikienė), po trijų dešimtmečių dar mokiusi mano vaikus Tauragės ketvirtojoje vidurinėje. Ne tik lietuvių kalbos mokė mus pirmos laidos auklėtoja Ona Bučinskaitė (Gėrkienė), pedagoginį išsilavinimą įgijusi taip pat Tauragės mokytojų seminarijoje. Apie tai sužinojau iš pranešimo Tauragės spaudoje, kad iš Vokietijos atvykusi Gėrkienė dalyvavo studentų, prieš 50 metų baigusių Tauragės mokytojų seminariją, susitikime. Sovietmečiu tokiu išsilavinimu negalėjai pasigirti. Man ji įsimintina ne tik dėl įdomių pamokų, bet ir kaip auklėtoja, vedusi turiningą popamokinę veiklą, ir kaip mus ruošė dainų šventei, vykusiai Tauragėje. Mokė lietuvių liaudies šokį „Pasėjau dobilėlį ant aukštojo kalnelio...“ Išmokė šokių žingsnelius. Reikėjo ne tik šokti, bet ir dainuoti, o man, kaip mažiausiam, užšokus „vežiman“ ant sukabintų vyresniųjų rankų suvaidinti važnyčiotoją, ištarus ,,Niąą“ parvežti dobilėlį...
Labiausiai įsimintinas buvo, matyt, dar tarpukario Lietuvos mokytojas Račkus. Mokė jis mus fizikos paslapčių ir fizinio lavinimo. Jis pats plušėjo su kastuvu įrengiant bėgimo takus ir tinklinio aikštelę. Mes nebuvome jam rimti pagalbininkai. Žinoma, padėjo kažkas iš tėvų. Žiemą matėme jį čiuožiantį slidėmis, senovinėmis, įmantriais apkaustais. Su susidomėjimu lankėme jo vedamą fotografijos būrelį. Išmokė mus, kaip fotografuoti ir padaryti nuotraukas, kai nėra elektros, o ryškalams sutaisyti chemikalus reikėjo susipirkti vaistinėje pagal jo duotus receptus iš fotografijos vadovėlio. Įsigijau fotoaparatą ne „Liubitelį“, kur nuotraukytės tik 6x6, o „Maskva2“ 6x9. Tapau fotografu jau nuo šeštos klasės. Turiu užfiksavęs mokyklą, draugus, net mokytojus kartu su mokytoju Račkumi. Nesiskyriau su fotoaparatu ir vėliau, paveiksluodavau svarbesnėmis progomis ir tik lemtingai nepasisekus Baltijos kelyje fotoaparatą numečiau. Sugrįžau į fotografiją tik atsiradus skaitmeniniam stebuklui. Dabar pamatęs, kad ieškoma Kreivėnų malūno vidaus fotografijų, pasirausęs senų nebereikalingų nuotraukų krūvoje tokią atradau. Pasimokęs iš manęs, paėmęs mano fotoaparatą, kaimo įvykius įamžindavo ir mano tėvas. Prie rašinio pridedu keletą nuotraukų.
Mokytojui Račkui, atrodė, derėjo būti ir mokyklos vadovu, bet tarpukario mokytojas, matyt, nebuvo tinkamas tokioms pareigoms. Direktoriavo mokytojas Laurinaitis, net neprisimenu, kokias pamokas jis vedė, bet, matyt, buvo patikimas tarybų valdžiai. Tačiau mes, pirmoji laida, nebuvome pionieriai, tik mūsų auklėtoja yra kažkam prasitarusi, kad mes visi „popieriuose“ buvome įrašyti pionieriais. Nebuvo jokios pionieriškos veiklos ir neryšėjome kaklaraiščių, kad nenukentėtume nuo partizanų, kurie tuo metu buvo išvargę ir pikti ant tarybų valdžios, pyko ir ant lietuvių, nesipriešinančių sovietinei tvarkai. Partizanams nušovus Norkiškės kolūkio pirmininką, rusų armijos kareiviai žiedu apsupo Juodpetrius, „šukavo“ gretimus miškus ir Juodpetrių miške, 17-ajame kvartale, sušaudė nepasprukusius tris paskutinius partizanus. Žinomas žuvęs tik vietinis Petras Kyliokaitis. Partizanams talkinę ryšininkai Jankus, Dundienė, Šegžda buvo ištremti.
Atmintyje išlikęs vienas Juodpetrių mokyklos mokytojų suorganizuotas kultūrinis renginys. Dvi klases skyrusi siena buvo išmontuota. Iškabintos daržinės durys, padėtos ant pakylos, tapo scena. Mokytojai vaidino berods Žemaitės pjesę. Iš toliau vykusio koncerto įstrigo mokytojo atliekama humoristinė daina: Turiu žirgą gražų palvą. Mokslas nelenda į galvą...
Į mokyklą atvažiuodavo ir kilojamasis kinas. Kino mechanikas užvesdavo kilnojamąją elektros stotelę, sužibėdavo elektros lemputė, išnešęs garsiakalbį ir pastatęs lauke, uždėjęs vinilinę plokštelę visu garsu paleisdavo dainas. Muzikos garsai pasklisdavo Molupio kaime ir visoje pietinėje Juodpetrių kaimo dalyje. Tai būdavo reklama ir žinia, kad kinas atvažiavo. Po kino dažniausiai dar vykdavo šokių vakaras.
Pavasariais, kai Bitlankėje, Aglūnos vingio apjuostos mažos lankelės pakrantėse, pražysdavo ievos, čia vykdavo gegužinės. Vasarą gegužinės buvo organizuojamos ant lentomis gražiai grįsto medinio tilto per Aglūną ties Šlionio sodyba. Paprastai prieš gegužinę kaime garsiai nuskambėdavo muzikanto Endriaus Naujoko akordeonas. Gegužinėse buvo šokami ne tik valsas, polka, fokstrotas, bet ir žaidžiami liaudies žaidimai, šokama polka su ragučiais, „Mudu du broliukai“, padispanas. Per pertraukėles dažniausiai susibūrę į grupelę uždainuodavo balsingesni vyrai, suskambėdavo ir tarpukario dainos. Kartais net užtraukdavo Palinko liepa šalia kelio, pravirko motina sena: sūneli, Tėvynė tave šaukia ir vėl... Dainininkai čia padarydavo pauzę ir gudriai apsidrausdami vietoj bus laisva Lietuva tyliau išdainuodavo... tarybų Lietuva.
Išskyrus muzikantus, kurių buvo ne vienas muzikalus savamokslis, nebuvo jokio vadybininko ar apmokamo kultūros darbuotojo. Kartais skelbimėlis ant pakelės medžio pranešdavo, o toliau iš lūpų į lūpas pasklisdavo žinia po vienkiemius apie numatomą šokių vakarą, nepalankiu oru persikeldavusį į erdvesnes valstiečių trobas.
Kaime buvo ir poetinę gyslelę turinčių, ir kuriančių kupletus, kurie kaip liaudies kūryba mažesniuose susiėjimuose buvo padainuojami pasišaipant iš santvarkos ar kitų blogybių. Keletas eilučių iš gana ilgų kupletų: Brigadyrius dainą dainą, kolūkietis vos paeina... arba Mūsų dvaro Petras jau nuo seno yra latras, Kas jam čierką pažadėjo, tam maišiuką vogt padėjo...
Kiek jose tiesos, kiek perkeltinės prasmės pasako jau tas faktas, kad Dvarpetriai buvo normali mažažemių keturių vaikų skurdžiai gyvenanti šeima, neatsisakanti padėti kaimynui. Karo ir pirmaisiais pokario metais Petrienę kaimynai šaukdavosi kaip pribuvėją prie gimdymo ir nebuvo girdėti nesėkmingų atvejų. Paaiškėjo, kad ir aš išvydau pasaulį su jos pagalba. Be to, ji vėlė veltinius. Tų laikų šaltomis giliomis žiemomis tai buvo nepakeičiamas apavas, net į mokyklą per pusnis taip apsiavę eidavome.
Dabartis. Juodpetrių bendruomenei – 20 metų
Centrinė Juodpetrių kaimo dalis, priklausiusi zoofermai, nepatyrė tokio drastiško vienkiemių naikinimo, bet vis vien jie nyko. Agluonos kairiojo kranto valstiečiai kėlėsi į patogesnę kuriamą Molupio gyvenvietę, prigludusią prie Lapurvio kaimo, kur buvo pastatyta nauja pradinė mokykla. Tuo metu dešiniojo Agluonos kranto žemės buvo atiduotos miestiečiams. Čia kūrėsi, statėsi namelius miesto sodininkai. Pradžioje jie naudojosi ir keleiviniu traukiniu. Patogu būdavo atvykti pavakariais po darbo, o ryte – vėl į miestą.
Vietiniai gyventojai gavo kaimynų, bet neteko ganyklų ir galimybės gyventi kaimiškai. Gyventi miesčioniškai jie nemokėjo ir pamažu jų beveik nebeliko. Sodininkų bendruomenė aktyvėjo, ne vienas miestietis persikėlė gyventi į sodus. Jų rūpesčiu ir prašymais buvo išasfaltuotas Kastikelis (liaudyje vadinamas Kastikelis nusako istorinę detalę, kad kadaise kelio grioviai buvo kasami kastuvais, deja, kelias, einantis per kaimą, pavadintas Sodų gatve, kaimų keliai, keliukai ir turėtų būti vadinami keliais, o ne gatvėmis). Asfaltas nutiestas nuo plento iki pat geležinkelio Bernotiškės stotelės, dabar jau buvusios, nes geležinkeliu nebevažiuoja joks keleivinis traukinys. Gal kartą per dieną drumsdami sodų ramybę pradunda tik ilgiausi vagonų sąstatai, dardantys Karaliaučiaus link, aptarnaujantys Kaliningrado srities armiją ir gyventojus. Sodininkai dabar važinėja savu transportu, be to, asfaltuotu keliuku kursuoja ir autobusas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę griuvo ne tik kolūkiai. Po kurio laiko, Lietuvai atsisakius kailinių žvėrelių auginimo, ištuštėjo ir Juodpetrių zoofermos ūkis. Šiaurinė kaimo dalis nustojo būti kaimo centru.
Prieš du dešimtmečius Lapurvio kaimo senbuvio Jono Upermono iniciatyva be jokio projekto rašymo buvo suorganizuotas susitikimas iš šio krašto kilusiems, Molupio, Lapurvio pradinėse, Juodpetrių septynmetėje besimokiusiems kraštiečiams. Suvažiavo ir gausių šeimų Mejerių, Kyliokaičių vaikai. Susitikimas tapo įspūdinga švente su atsivežtomis vaišėmis. Ypatingu svečiu tapo daugelio buvusi pirmoji mokytoja Padleckaitė-Bendikienė. Nuoširdūs sveikinimai skirti ir vyriausiam kaimo gyventojui Mikui Mejeriui, į Molupį persikėlusiam iš Aglūnos pakrantės prie geležinkelio tilto, kur jam teko palikti gražią sodybą su didžiuliu savo užaugintu sodu. Šis susitikimas ir davė pretekstą ir reikalingumą šio krašto gyventojams burtis į bendruomenę.
Juodpetrių kaimo bendruomenė Tauragės VVG įregistruota prie Lapurvio pradinės mokyklos 2005 metais, ji jungia Juodpetrių sodus, Molupio, Lapurvio kaimus ir dar Pužiškės kaimelį, neseniai netekusį girininkijos statuso.
Nedidukas Lapurvio kaimas įsikūręs vaizdingose Agluonos pakrantėse tampa šio krašto centru. Agluonos slėniuose kuriasi naujos sodybos, atsinaujina senos poilsiui, atostogoms, kitokiam nei žemdirbystė verslui. Malonu pažvelgti į išpuoselėtą sodybą, ne tik sau auginančią dekoratyvinius augalus. Pagal statistiką Juodpetrių bendruomenės žemėse gyventojų nemažėja, tačiau suburti juos bendrai veiklai – gana nelengvas uždavinys bendruomenės vadovams. Pakalbinus senuosius gyventojus, aiškėja, kad šiais laikais nebeliko to artimo pokarinio ar net kolūkinio bendravimo tarp kaimynų. Naujakuriai savo naujoviškus, su visais patogumais namus, gražiai prižiūrimas sodybas dažnai apsitveria aukštomis tvoromis. Ir tai suprantama, kad savo namus reikia saugoti, ypač jei juose nuolat negyvenama. Dabartinė bendruomenės vadovė džiaugiasi, kad į organizuojamus renginius ne tik vaikams įsijungia ir sodų bendrijos. Be talkų ir organizuojamų ekskursijų, stengiamasi išlaikyti jau tradicija tapusį kasmetinį kraštiečių susibūrimą. Jie kviečiami į šventę šiltuoju metų laiku per lietuviams artimą katalikišką šventę – Žolinę. Renginys skiriamas artimesniam kaimynų ir iš kitų miestų bei svečių šalių į Tėviškę parvykstančių kraštiečių pabendravimui, paklajojimui protėvių keliais. Tačiau be problemų nepavyks paklajoti senais keliais su dviračiu ar net pėsčiomis pereiti kiton geležinkelio pusėn. Paskutinė pervaža ties Bernotiškės geležinkelio stotele, ilgiausiai veikusi net su įrengtais šviesoforais, buvusi reikalinga ir miškininkams, dabar užbarikaduota didžiuliais betoniniais luitais dar ir su grasinančia lentele, kad ir pėstiems čia vaikščioti draudžiama. Tokios lentelės kabo visur, kur tik žmogaus pereita. Kaip nueiti iš Balčiškės pas kaimyną į Molupį? Jeigu jau bijoma, kad pėstysis gali būti pavojingas tam vienąkart pravažiuojančiam traukiniui, tokias perėjas apsaugoti reikėtų šiuolaikinėmis priemonėmis.
Juodpetrių ir Molupio kaimai galutinai neteko pietinės savo dalies už geležinkelio. Dabar tos žemės prijungtos prie Gaurės seniūnijos Deferencijos kaimo, kurio laukai stambių ūkininkų užsėti javais. Peršasi mintis, kad šiuolaikiniai ūkininkai turi būti dėkingi kolektyvizacijai ir melioracijai, nes jiems būtų tekę patiems daryti tai, ką su vienkiemiais darė sovietų valdžia. Stambiam ūkininkui, remiamam valstybės su Europos parama, reikia žemės tiek, kiek ploto turėjo kolūkiai. Gaila, kad nepasimokyta iš kaimynų lenkų, kur sudaromos sąlygos išgyventi ir smulkiesiems žemdirbiams, o nueita globalizacijos keliu. Liūdna pagalvojus ir palyginus tarpukario Lietuvą, sovietų valdymą su dabartine situacija Lietuvos kaimuose. Tarpukario Lietuva plėtė kaimo pradines mokyklas, sovietai kaimuose organizavo pagrindinį išsilavinimą, miesteliuose –vidurinį, miestuose – profesinį ir nemokamą, pasiekiamą visiems. Su Sąjūdžiu didelio daugumos žmonių entuziazmo dėka atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Deja, išrinkta ir vis perrenkama valdžia pasistengė valdyti taip, kad kaimuose lieka tik stambūs žemvaldžiai ir senjorai. Nyksta kaimai ir miesteliai, uždaromos mokyklos, jose įsikuria senelių namai ar kaimo turizmo sodybos pramogautojams. Nebelieka tėviškės sodybų, mažėja gimtojo krašto patriotų, o be jų Tėvynė tampa nesaugi...
***
Dėkoju savo prisiminimais pasidalijusiems Jonui Samoškai (gim. 1934 m.), juodpetriškiui, dabar gyvenančiam Tauragėje; Viktorui Jurkšaičiui (gim. 1938 m.), juodpetriškiui, dabar Lauksargių globos namų gyventojui; Albinai Stonytei-Arcišauskienei (gim. 1940 m.), tebegyvenančiai tėvų sodyboje Balčiškės kaime; Jonui Upermonui, juodpetriškiui, ilgamečiam Lapurvio kaimo gyventojui.
Autorius: Jonas Dikšaitis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
