Tautos tapatybės dizaineris – paveldas

Tautinis kostiumas – ne tik išskirtinė apranga, kurią atpažįstame per valstybines šventes ar folkloro renginius. Tai – gyvas istorijos, tapatybės ir kultūros ženklas, atėjęs iki mūsų iš protėvių rankų darbo, iš lininio audinio kvapo, iš spalvingų raštų, kuriuose slypi simboliai ir pasakojimai.

Panevėžietė Bronė Slapšienė – viena iš tų, kuri ne tik brangina tautinį kostiumą, bet ir siekia, kad šis paveldas vėl taptų gyvas mūsų kasdienybėje.

Panevėžietės svajonė bent jau per valstybinių švenčių minėjimus Laisvės aikštėje matyti kuo daugiau tautinius drabužius vilkinčių žmonių lengvai galėtų išsipildyti.

Neatsitiktinis sutapimas

Visi žinome, kaip atrodo tikras lietuviškas tautinis drabužis.

Moterų – languotas sijonas, prijuostė, balti marškiniai, liemenė, ant galvos karūna ar nuometas. Vyrų – lininiai marškiniai, juosta, kelnės, auliniai batai.

Tokį iš tolimos praeities mus pasiekusį aprangos vaizdą dabar dažniausiai matome tik per koncertus, pasirodymus ar valstybines šventes.

„Mažai matome“, – iš karto dėmesį atkreipia tautinių drabužių gerbėja, jų puoselėtoja ir propaguotoja panevėžietė Bronė Slapšienė.

Senjorė jau turi labai gražią idėją, kuriai įgyvendinti, atrodo, reikėtų tiek nedaug – tik gerų norų ir supratimo, koks reikšmingas ir brangus kiekvienam lietuviui turėtų būti iš praeities paveldėtas tautinis drabužis.

„Nepamirškime, kad viena svarbiausių valstybės švenčių – Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena – sutampa su Tautinio kostiumo diena. Tad minėdami Valstybės dieną ne tik vėliavas kelkime, himną giedokime, bet ir tautiniais drabužiais puoškimės. Ar bent jų detalėmis“, – ragina aktyvi panevėžietė.

Valstybinių švenčių minėjimuose, įvairiuose renginiuose, susitikimuose ji pati dažniausiai dėvi savo taip mėgstamus tautinius drabužius.

Ir visada labai apsidžiaugia pamačiusi vieną ar kitą bendramintę taip pat apsirengusią.

„Tik taip nutinka retai – dažniausiai vis tos pačios kelios moterys ar pasirodymų dalyvės. Tautiniais drabužiais pasipuošusių politikos, kultūros elito atstovių beveik nepamatysi“, – apgailestauja B. Slapšienė.

[caption id="attachment_433810" align="aligncenter" width="719"] Bronės Slapšienės spintoje per ilgus metus susikaupė jau ne vienas tautinis kostiumas. P. ŽIDONIO nuotr.[/caption]

Drabužis meno kūrinys

„Iki kitos liepos 6-osios dar visi metai ir pasirūpinti drabužiais laiko yra. Nebūtinai salonuose brangius užsisakyti. Galima iš audinių, dažno namuose dar nuo močiučių likusių ar įvairiose prekybos vietose įsigytų sijoną pasisiūdinti, baltus marškinius, liemenę, prijuostę pritaikyti“, – svarsto B. Slapšienė, svajojanti apie švenčių metu tautiniais drabužiais mirguliuosiančią visą Panevėžio Laisvės aikštę.

Nors jau kurį laiką vis garsiau skatinama Valstybės dieną kaip savitos tautinės tapatybės išraišką dėvėti tautinį kostiumą – ar tradicinį, ar modernizuotą, ši tradicija dar neįgauna pagreičio.

Juk kokia puiki proga prisiminti ir paminėti lietuvių tautinio kostiumo istoriją, jo vertę ir grožį.

„Tautiniai drabužiai – tai meno kūrinys, reikalaudavęs iš senovės lietuvių moterų nepaprasto kruopštumo. Nes kiekviena dalis būdavo pagaminama savomis rankomis – nusiausta, pasisiūta, išsiuvinėta. Dabar pasirūpinti kostiumu daug paprasčiau“, – įsitikinusi B. Slapšienė.

Tautinis kostiumas gali būti dėvimas ne tik per valstybines, bet ir per asmenines šventes, oficialius renginius, įvairius susibūrimus.

Ji pati, aktyvi „Lietuvai pagražinti“ draugijos ir „Liekupio“ bendruomenės narė, buvusi jos pirmininkė, taip ir daro – kiekviena proga rengiasi tautinius drabužius ir kitiems primena, kad šalia vėliavos ir himno tautinis kostiumas yra neatsiejamas nuo pažangios valstybės simbolio.

Ir neabejoja, kad tautinio kostiumo išsaugojimo ir ugdymo idėją būtina perduoti ateities kartoms.

[caption id="attachment_433809" align="aligncenter" width="713"] Prieš daugiau kaip šimtmetį seserų Glemžaičių pradėta kaupti tautinių drabužių kolekcija išliko iki šių dienų ir yra iškalbinga praeities gyvenimo liudytoja. O šį lobyną saugo Kupiškio etnografijos muziejus. KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS nuotr.[/caption]

Į Laisvės aikštę – išskirtinai pasipuošus

B. Slapšienės spintoje per ilgus metus susikaupė jau ne vienas tautinis kostiumas.

Specialiai salonuose jų neužsakė, surinko iš atskirų dalių, ieškodama įvairiose vietose, taip pat gavo dovanų.

Panevėžietė ypač brangina šviesaus atminimo vienuolės Eugenijos dovanotą senovinį, tulpių raštais austą audinį, iš kurio pasisiuvo sijoną ir priderino kitas kostiumo dalis.

Ypač daug pastangų dėjo rinkdama kostiumus nuo to laiko, kai Panevėžyje pradėta per kiekvieną valstybinę šventę Laisvės aikštėje 12 valandą rengti oficialias vėliavos pakėlimo ceremonijas.

Į jas jau daug metų tradiciškai renkasi tėvynės mylėtojai, patriotai, visi, suprantantys, kad laisva nepriklausoma valstybė – didžiulė vertybė.

Nė vieno tokio renginio nepraleidusi B. Slapšienė su bendramintėmis visada ateina vilkėdamos tautinius drabužius.

„Kad ir žiema, šalta, vis tiek mums ilgi languoti sijonai iš po paltų matyti, kai kam dar ir galvos papuoštos, juostos užrištos“, – šypsosi senjorė.

Užsidegusi tautinių kostiumų meile, B. Slapšienė domėjosi jų istorija, surinko bent keletą komplektų.

Dabar moters spintoje tuščiau – ne vienas kostiumas jau padovanotas draugėms, mielai jį dėvinčioms.

„O kai kurios sakė norėsiančios, kad ir pašarvotos būtų su tautiniais drabužiais“, – prasitaria B. Slapšienė.

Sau ji pasiliko įvairioms progoms tinkančią baltą vasarinę vaidilutės suknelę ir du komplektus tautinių kostiumų – su pritaikytais galvos apdangalais bei papuošalais.

Tačiau dar vieną kostiumą ji teigia būtinai įsigysianti.

Ir tai bus aukštaitiški tautiniai drabužiai, atitinkantys visus šio regiono tradicijos reikalavimus ir ypatumus.

[caption id="attachment_433812" align="aligncenter" width="1536"] KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS nuotr.[/caption]

Archajiškiausias drabužis

Kiekviename Lietuvos etnografiniame regione tautiniai drabužiai turi savitų bruožų.

Nors visų šventinio tautinio moterų kostiumo pagrindą sudaro tos pačios dalys: marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, galvos apdangalas, skiriasi tik medžiaga, spalvomis, ornamentais, puošyba ar vilkėjimo būdu.

Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami archajiškiausiais Lietuvoje.

Gal dėl gausiai naudojamo balto lino audinių, o gal dėl ištekėjusių moterų dėvimo nuometo, būdingo tik aukštaitėms.

Aukštaitės merginos galvas puošė iš kaspinų, juostelių, karoliukų padarytomis karūnomis.

„Man tautinis drabužis – ne tik graži ir puošni apranga. Tai ir pasididžiavimas, ryšys su tauta, savų šaknų priminimas. Juo apsirengusi tarsi jaučiu savosios tautos dvasią.“

B. Slapšienė

Dabar, kai yra išnagrinėtos visų regionų kostiumų ypatybės, jų panašumai ir skirtumai, besidomintieji visada gali rasti kiekvieno regiono tautinių drabužių aprašymą ir pradėti savuoju rūpintis.

O atėjus šventinei dienai, įspūdingai pasipuošus žengti išdidžiai pakėlus galvą drauge su savo puošniais tautiečiais bendraminčiais.

Tautinis kostiumas – ypatingas drabužis, sukurtas ne atskirų asmenų, o visos tautos.

Tai lietuvių tautos simbolis, savo reikšme prilygstantis kitiems valstybingumo simboliams – himnui, vėliavai, herbui.

[caption id="attachment_433808" align="aligncenter" width="733"] KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS nuotr.[/caption]

Jauniausia pamergė

Daugelį aukštaitiško kostiumo reikalavimų atitiko ir pats pirmasis B. Slapšienės tautinis kostiumas.

Tik buvo ne jos pačios, o mamos parūpintas. Bronytei buvo dvylika metų, kai sulaukė kvietimo pabūti pamerge giminaičių vestuvėse.

Jose tik jaunoji vilkėjo baltai. Pamergės susitarė pasipuošti tautiniais drabužiais.

Tokia mintis patiko ir jauniausiai, dvylikametei, pamergei – mama parūpino jai tokią aprangą.

Nors jau daugiau kaip šešios dešimtys metų praėjo, B. Slapšienė puikiausiai viską prisimena.

„Man tautinis drabužis – ne tik graži ir puošni apranga. Tai ir pasididžiavimas, ryšys su tauta, savų šaknų priminimas. Juo apsirengusi tarsi jaučiu savosios tautos dvasią“, – paaiškina panevėžietė.

Ji tiki, kad ir dauguma kitų kostiumų dėvėtojų jaučia tą patį.

[caption id="attachment_433807" align="aligncenter" width="1472"] KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS nuotr.[/caption]

Daugiau pagarbos

B. Slapšienė sako ne kartą atkreipusi dėmesį į japonų pagarbą savajam kimono, į ukrainiečių taip vertinamą vyšyvanką, net specialią šventę jai pagerbti turinčią.

„Norėtųsi, kad ir lietuviai daugiau domėtųsi savo tautiniu kostiumu, labiau jį gerbtų“, – teigia B. Slapšienė.

Tautinio drabužio klostėse, jo raštuose, spalvose, detalėse ji siūlo įžiūrėti slypinčią tautos savastį ir tapatybę.

Jo kelias iki šių dienų ilgas, ir gerai, kad nors po truputį įsibėgėja tautinio drabužio atgimimas.

Nepamirštos seserys

Koks tas kostiumas buvo žiloje senovėje, žinių suteikia ir archeologiniai duomenys, o juos nuo 16–17 a. papildo rašytinės žinios.

Kalbant apie tautinį kostiumą tiesiog neįmanoma nepaminėti praėjusio amžiaus pradžioje Aukštaitijoje užaugusių seserų Glemžaičių.

Prieš daugiau kaip šimtmetį jų pradėta kaupti tautinių drabužių kolekcija išliko iki šiol ir yra iškalbinga praeities gyvenimo liudytoja.

Vienas iš tokių senųjų drabužių lobyną saugančių yra kaimyninio Kupiškio etnografijos muziejus, besididžiuojantis visoje Lietuvoje žinoma seserų Glemžaičių surinkta tautinių kostiumų kolekcija.

Anksti tėviškės kultūros savitumą supratusios seserys Glemžaitės pradėjo ne tik tautosaką užrašinėti, bet ir tekstilės dirbinius rinkti. Ir sukaupė jų itin gausiai.

Kas buvo seserys Glemžaitės?

Vyriausia – Stefanija Glemžaitė (1885–1974) – akušerė, taip pat žinoma kraštotyrininkė, sutartinių atlikėja. Visą gyvenimą ji rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką, dainas, liaudies medicinos papročius. Kartu su jauniausia seserimi Elvyra Glemžaite-Dulaitiene (1893–1958), pedagoge, etnografe ir taip pat kraštotyrininke, surinko daug medžiagos, parašė straipsnių, nudirbo įvairių darbų.

Vidurinė sesuo Mikalina Glemžaitė (1891–1985) – garsi Lietuvos etnografė, pedagogė, kraštotyrininkė.

Ji greta tokių autoritetų, kaip Vydūnas, Vytautas Bičiūnas, Antanas Tamošaitis ir kiti, buvo lietuvių tautinių drabužių puoselėtoja bei kūrėja.

Tautinio kostiumo klausimams skirto leidinio įvade M. Glemžaitė rašė: „Juk tautinis rūbas turi būti toks tikra to žodžio prasme, bet nesukombinuotas kaip kam į galvą ateina, tik primetus jam „tautinio rūbo“ vardą.“