Išsipildžiusi Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės gyvenimo svajonė

Pasikeisti knygų į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką atėjusių skaitytojų akys slysta ir vienos žinomiausių Lietuvos dailininkių, iš Panevėžio krašto kilusios Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės paveikslais – vertingais meno kūriniais.

Šių knygų namų fondus ką tik papildė menininkės perduota jau ketvirtoji gausi jos kūrinių kolekcija.

Dviguba šventė

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka sulaukė dvigubos šventės – pristatyta knyga „Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė: tapybos audinio poetika“ (sudarytoja Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė) ir bibliotekai perduota jau 4-oji šios menininkės kūrinių kolekcija. Dar 72 piešiniai, akvarelės, koliažai, tapybos, grafikos darbai, sukurti 1986–2024 metais.

„Didelė atsakomybė, o dar labiau džiaugsmas, kad mumis pasitiki tokia menininkė. Pažadu: jos darbai ir toliau džiugins ne tik bibliotekininkų, bet ir visuomenės akis, nes bus eksponuojami įvairiose erdvėse. Tikiu, jog čia ne pabaiga – Emilija mus dar nudžiugins“, – sako bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.

Bendras vardiklis – Lietuva

Apie albumą E. Gaspariūnaitė-Taločkienė pripažįsta svajojusi visą gyvenimą, bet neturėjusi galimybių jo išleisti savo lėšomis.

Dabar, padedant Lietuvos kultūros tyrimų institutui, albumas išvydo dienos šviesą.

„Apie jį dar negaliu kalbėti be ašarų“, – laiminga E. Gaspariūnaitė-Taločkienė.

„Ši knyga – tarsi dailininkės kūrybos vainikavimas. O mus su Emilija suvedė gyvenimas. Jos kūryba žavėjo nuo pat pradžių. Buvo nuolatinė Dailės galerijos parodų rengėja ir dalyvė. Gaila, kad Panevėžį paliko, tačiau dvasia liko čia: Paįstrys – gimtinė, o skulptorius Juozas Zikaras – jos guru, daug energijos išliejo jo atminimui ir kūrybai išsaugoti, įprasminti“, – sako buvusi ilgametė Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė.

„Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė: tapybos audinio poetika“ – 6-oji knyga iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto serijos, kuria pristatoma, dokumentuojama mažiau tyrinėtų, platesnei publikai pažįstamų, dailės epicentre nesisukančių dailininkų kūryba.

Vertingiausi šios menininkės kūriniai – „tekstiliniai“, muzikalūs, virpantys. Pagrindinės temos – gamtos grožis. Lietuvos istorija, kultūra (ypač etninė).

„O bendras vardiklis – Lietuva, kuri menininkei rūpi labiausiai“, – teigia dr. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė.

[caption id="attachment_427849" align="aligncenter" width="720"] G. Lukoševičiaus nuotr.[/caption]

Neleidžia sumaterialėti

E. Gaspariūnaitės-Taločkienės kūrybą, veiklą puikiai vertina ir jauni žmonės.

Menotyrininkės Inga ir Alma Laužonytės akcentuoja menininkės įvairiaplaniškumą, ypatingą pedagoginį santykį su mokiniais (šie Emilijos ieškojo net išėjus iš meno mokyklos).

Daugiau išskirtinumų – vertybiškumas, gamtos dominavimas nesikišant žmogui, vyraujantys žali tonai, taškavimas, kuriame tarsi užkoduota menininkės istorija, paslaptys. Iš mamos staltiesių atėjęs kvadrato motyvas.

„Kažkada iš tėvų namų Emilija galėjo pasiimti tik vieną daiktą. Ji pasirinko Leonardo da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ reprodukciją. Tai vėlgi simboliška – dar vienas paslaptingas menininkės pasaulio kodas. Apibendrinant galima drąsiai sakyti: Emilijos kūryba neleidžia sumaterialėti, pamiršti tradicijų“, – pasakoja menotyrininkės.

I. Laužonytė prisimena pirmąją pažintį su E. Gaspariūnaite-Taločkiene.

„Reikėjo parengti interviu (jis yra ir albume). Ypatinga patirtis ir profesinis iššūkis, nes kaskart uždavus klausimą Emilija atsakydavo ne žodžiu, o paveikslu. Rikiavo juos vieną paskui kitą… Kol pradėjau žiūrėti kaip į personažus su savo istorijomis (tarp jų – Emilijos), įsukančias dar naujų istorijų. Tiesa, kai kalba pasisuko apie vaikystę, Emilija prabilo ir visu kūnu – gestais, žvilgsniu, manieromis. Tai leido ją pažinti kaip moterį, žmoną, pedagogę. Buvo smagu pažinti ir per poeziją, metaforas (albume spausdinamos jos eilės)“, – kalbėjo menotyrininkė.

Dovana bibliotekai – šimtai meno kūrinių

Su E. Gaspariūnaite-Taločkiene G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka bičiuliaujasi nuo 2004-ųjų. Atskiromis dalimis menininkė savo kūriniais nuolat pildo bibliotekos meno fondą.

Skaičiuojama, kad jame bus saugoma apie 400 dailininkės darbų – tai bus didžiausias meno kūrinių originalų bibliotekos fondas. Šiuo metu jau perduota beveik 320 darbų.

Dalis jų nuolat eksponuojama bibliotekos viešosiose erdvėse, taip lankytojams suteikiant progą nemokamai susipažinti, apžiūrėti iškilios kraštietės kūrybą – drobes, akvareles, grafikos kūrinius.

Dar keletas paveikslų puošia įstaigos tarnybines patalpas.

Atsisukusi į gimtąjį kraštą

E. Gaspariūnaitė-Taločkienė gimė Paįstryje (Panevėžio r.). Baigusi Valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Dailės pedagogikos fakultetą, grįžo gyventi į Panevėžį. Keturiolika metų dailininkė dėstė tapybą Panevėžio dailės mokykloje, organizavo Lietuvos moterų dailininkių kūrybos parodas.

E. Gaspariūnaitė-Taločkienė buvo aktyvi žymaus dailininko, vieno pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozo Zikaro (1881–1944), kilusio iš to paties Paįstrio krašto, vardo populiarintoja ir įprasmintoja, organizavo tarptautinius tapybos plenerus, skirtus J. Zikaro įvairioms gyvenimo datoms atminti, sukūrė logotipą „Skulptoriui Juozui Zikarui – 140“ (2021 m.), vadovavo J. Zikaro fondui.

Vyresnės kartos panevėžiečiams į atmintį giliai įstrigusi E. Gaspariūnaitės-Taločkienės sienų tapyba, puošusi vaikų darželių, mokyklų interjerus. O žvelgdami į „Senelės pasaką“, ištapytą buvusios Panevėžio vaikų poliklinikos fojė (dabar Konsultacijų poliklinika), sveiko ne vienos kartos mažieji panevėžiečiai.

Išvykusi gyventi į Vilnių, liko ištikima Panevėžiui.

Sostinėje subūrė ten gyvenančius kraštiečius ir įkūrė panevėžiečių klubą „Nevėžis“, suvienijusį kelias dešimtis narių.

Jau kelis dešimtmečius menininkė gyvena sostinėje, tačiau visada atsisukusi į gimtąjį kraštą.

Juvelyriški darbai

„XXI amžiaus romantikė“ – taip E. Gaspariūnaitę-Taločkienę yra apibūdinęs dailėtyrininkas Romualdas Alekna, akcentuodamas jos kūrybos gyvybingumą, gaivumą šiandieninės visuotinės globalizacijos fone.

„Tai gaivinantis, gyvybingas reiškinys tarp vyraujančios postmodernistinės, globalinės, o tiksliau kosmopolitinės ideologijos. Vis dėlto dailininkės tėvynės meilė, istorinės šaknys egzistuoja jos kūryboje ir ateityje pamatysime dar ne vieną kūrinį šia tema“, – rašo R. Alekna.

Kaip pažymi R. Alekna, šios menininkės nepaprastas kruopštumas, estetinis jautrumas, spalvos, formos ir linijos, pajutimas sužavi ne tik dailėtyrininkus, bet ir žiūrovus, kurie reiklūs stebėtojai ne tik paveikslo tematikai, bet ir aukštam atlikimo meistriškumui.

„Tai juvelyriški, kruopštūs ir su didele meile atlikti darbai“, – pabrėžia dailėtyrininkas.

O pati autorė taip apibūdina savo nuostatą apie kūrybą: „Man meniniai motyvai, kūrybinės sugestijos ateina iš praeities ir atsinaujina mūsų epochoje, gyvena kartu su manimi...“