Iš Panevėžio – kelionėn į kūrybos gelmes

Šiandien, kai ir mūsų mieste ne prie vienų namų alyvos jau laužias per tvorą, kai gatvėse ir parkuose taip elegantiškai „dega tylios žvakės – / Baltuos žieduos rausvi taškai“, yra pats laikas prisiminti prieš 100 metų čia vaikščiojusį būsimą kūrėją Henriką Radauską.

Neramų, visada susimąsčiusį, vienišą ir neprijaukinamą „kaip katės“.

Kūrėją, kuriam gimtasis žodis, knyga, kultūra ir menas tapo didžiausia gyvenimo vertybe, į sielą susisemta iš anos įspūdingos XX amžiaus trečio dešimtmečio kultūrinės intelektualinės Panevėžio aplinkos.

Tos, kuri iš aplinkinių valsčių ar kiek tolesnių kraštų į gimnaziją ar Mokytojų seminariją mokytis suvažiavusiems vaikams ar jaunuoliams atrodė kaip didžiausias stebuklas.

Juk čia – ir ta mažoji Bitelė, vėl su savo „Žiburėliu“ besižvalganti, ar tikrai visi tie vaikai ne basi ir pavalgę ateina į pamokas, vis besvarstanti, ar su Karka dar vieno labdaros vakaro rengti nereikia, ir gal kokiu naujai atrastu Vakarų Europos filosofu ar per literatūros pamokas nežinia kiek savaičių Donelaičio „Metų“ eilutėmis besigrožintis, bet rytoj dar kuo kitu vėl susidomėsiantis gražų gražiausiai pražysta Dobilas, kai tik sekmadieniais ateina į Meno kuopą.

O antai ir kūrybingasis Zikariukas (nesvarbu, kad gimnazijos salėj lipdomų kultūros veikėjų biustais vėl apsistatė) jau ne pirmą mokinių piešinių parodą berengiąs.

Paskui dvynukus

Tokioje spalvingoje Panevėžio gimnazijos aplinkoje nuo 1921 m., kai šeima, kuri nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo pasitraukus į rusiją, sugrįžo į Lietuvą, augo ir lavinosi Bernardo ir Amalijos Radauskų dvynukai – Henrikas ir Brunas.

O kad tie vieninteliai, net tolimoj Krokuvoj 1910 m. balandžio 23 d. mamos Amalijos cezario pjūviu į šį pasaulį palydėti berniukai, mokytis į Panevėžį atvežti, gatvėmis nešliaužiotų ar pas močiutes kur nuomojamam kambarėly nesiaustų ir į „robaksiukus“ – mokytojų organizuoti draustus vakarėlius – pas mergaites nelandžiotų (kas ten būdavę, paskaitykim 1934 m. Panevėžy išleistus Bronės Buivydaitės „Atverstus lapus“!), gyventi į Panevėžį kartu atsikėlė ir tėvas Bernardas Radauskas.

Kadangi mokėjo ne vieną kalbą ir jau turėjo nemažos dvarų ūkvedžio patirties, raštininkauti nesunkiai įsidarbino Panevėžio apygardos teisme.

Vadinasi, buvo tvarka: mama Amalija kantriai prižiūrėjo namus ir ūkį Gikonių kaime (dabar Pakruojo r.), o tėvas Bernardas Panevėžyje – sūnus gimnazistus.

Jis išugdė pareigos bei atsakomybės jausmą ir supratimą, kad vaikams pirmiausia privalu mokytis, kruopščiai ruošti pamokas, lavintis.

Į Mokytojų seminariją

Pasak amžininkų, nors abu Radauskų sūnūs buvo drausmingi, gerai mokėsi, bet kai kuo skyrėsi.

Brunas aukštesnis, labiau linkęs į tiksliuosius mokslus, todėl jį tėvas nuo 1925 metų rudens dar paliko gimnazijoje (vėliau šį sūnų keliai nuves į mediciną).

Henrikas, dienas ir naktis pardavęs knygoms skaityti iš gimnazijos bibliotekos, kuri kun. Lindės-Dobilo rūpesčiu buvo itin gausi geriausių Vakarų Europos klasikų kūrybos, ir visai nusilpninęs akis, domėjosi kalbomis, kultūra, istorija.

Dėl to jis nuo 1925 m. rugsėjo tapo Panevėžio mokytojų seminarijos moksleiviu.

Toks pasirinkimas šeimai tiko ir todėl, kad čia besimokantieji buvo atleidžiami nuo mokesčio už mokslą.

Ir šeimos neapsirikta: Henrikas, neeilinių mokytojų lavinamas, iš gimnazijos ir visos jos aplinkos išsinešė gana platų literatūros, muzikos ir dailės – išskirtinių kultūros vertybių – suvokimą. Dar labiau jis augo, turtėjo mokydamasis seminarijoje.

Juk lietuvių kalbą pirmais mokslo metais čia dėstė kūrybinga, 1921 metais eilėraščių rinkiniu „Vasaros šnekos“ Tyrų Dukters slapyvardžiu debiutavusi rašytoja Bronė Buivydaitė.

Nuo 1926-ųjų rudens ją pakeitė kalbininkas Petras Būtėnas.

Turėjo įtakos ir kurso (1929 m. laidos) auklėtojas istorikas Juozas Mičiulis, Bronės Buivydaitės vyras.

Mokytojo įtaka

Vis dėlto H. Radauskui – būsimam poetui intelektualui, nepralenktam meninio žodžio virtuozui, mokytojui, kalbos redaktoriui, bibliotekininkui, vertėjui (iš lenkų, vokiečių, rusų k.), recenzentui, spaudos bendradarbiui, tautosakos rinkėjui – iš Mokytojų seminarijos laikų turbūt bene didžiausios įtakos bus turėjęs mokytojas Petras Būtėnas.

Turimais duomenimis, seminarijos laikotarpiu H. Radauskas buvo P. Būtėno vadovautos ir mieste aktyvią kultūrinę šviečiamąją ir tiriamąją veiklą vykdžiusios Tautotyros, žinių ir senienų rinkimo draugijos narys, kalbos faktus ir tautosaką per atostogas užrašinėjęs iš aplinkinių Gikonių kaimo gyventojų.

Atsakingai Henriko, kaip ir kitų mokinių, surinkta medžiaga šiandien saugoma P. Būtėno fonde Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve.

Iš savo mokytojo P. Būtėno būsimasis poetas perėmė didžiulę meilę ir pagarbą gimtajam žodžiui.

Ne veltui šiandien sakoma: Radausko eilėraščių kalba tikrai etaloninė, jo eilutė tokia, kad nėra ko nei pridėt, nei atimt.

Beje, vos ne anekdotas apie P. Būtėną sklido ne vieno valsčiaus kaimuose.

Sakoma, kaimynas, išgirdęs, kad kažkas sūnų ar dukrą mokytis ruošiasi vežti į Panevėžio mokytojų seminariją, skubėdavo perspėti: „Betgi ten kirčiavimą dėsto Būtėnas! Ar ištemps vaikas?“

Bet šitas Radauskų vaikas, rimtas, atsakingas ir gana gerai mokėjęs Gikonių krašto šnektą, sėkmingai mokslus seminarijoje tempė.

Mat per visas atostogas, neretai ir savaitgaliais, abu su broliu, kol mokėsi Panevėžyje, būdavo tėvų namuose Gikoniuose.

Tad ir įsiklausyti, kas ir kaip vietos žmonių čia sakoma, tariama, sugebėjo.

Kalbos faktams patikslinti P. Būtėnui, ne vienerius metus tyrinėjusiam šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarmę, toks mokinys buvo naudingas.

Beje, žinoma, kad jie ryšius kūrybinio bendradarbiavimo klausimais palaikė ir gyvendami Vokietijos DP stovyklose.

Daugiau tokių mažaraščių

Dar vienas sėkmingas to būtėniško reiklumo mokytis taisyklingai rašyti ir kirčiuoti įrodymas – faktas, kad 1936 m. pabaigoje–1937 m. pradžioje (atrodo, apie 9 mėnesius) H. Radauskas dirbo diktoriumi Klaipėdos radiofone, be to, lietuvių ir vokiečių kalbomis vedė kai kurias laidas.

Gražu, kad šiandien tą faktą ant centrinio pašto pastato (Liepų g. 16) smalsesniam Klaipėdos turistui primena 2013 m. birželio 1 d. rašytojų Juozo Šikšnelio ir Vytauto Čepo rūpesčiu atidengta atminimo lenta (skulptorius Algirdas Bosas). Tikėkim, kad ir Panevėžys artimiausiu metu H. Radauskui neliks skolingas!

Įdomus dar vienas faktas.

Per pamokas Mokytojų seminarijoje P. Būtėnas nerūpestingų ir geriau mokytis nesistengusių mokinių nemėgo, todėl juos kartais pavadindavęs mažaraščiais.

Šį žodį buvo pasigavęs ir H. Radauskas.

Kadangi į kūrybą jis žiūrėjo itin atsakingai, bet ko ir bet kaip nerašė, o rašė gana nedaug, save su jam būdingu ironišku šmaikštumu ne kartą yra pavadinęs mažaraščiu.

Tą pagrindžia faktas: nuo pirmo mums žinomo, Panevėžyje sukurto ir 1928 m. lapkričio 19 d. datuoto eilėraščio „Tyluma“ iki paskutinio „Vienaragio“, parašyto likus savaitei kitai iki mirties 1970 m. rugpjūčio 27 d., tėra vos per 40 metų.

Ir per tą laiką sukurta jo tik per 260 eilėraščių.

Suskaičiavę, kiek eilėraščių šis anuometinėj Panevėžio aplinkoj išaugęs ir subrendęs autorius galėjo sukurti per metus ir koks tų tekstų meninis lygis, turbūt visi sutiksime: tebūna daugiau tokių mažaraščių...

Ironiška klaida

Beje, iš mokytojo P. Būtėno perėmęs didžiulį reiklumą sau, savo daromiems darbams, H. Radauskas tapo puikiu gimtosios kalbos žinovu (ne veltui ne vienerius metus, dar gyvendamas Lietuvoje, ir kalbos redaktoriumi anuometės Lietuvos Švietimo ministerijoje yra dirbęs).

Jos žodį, jos atspalvius juto ir nusakyti gebėjo kaip niekas kitas.

Ir begal nemėgo klaidų – jų tiesiog nekentė.

Bet ar galėjo būti kitaip, jei kūrybinė trauma išgyventa liko po pačios pirmutinės publikacijos, kai eilėraštyje „Tyluma“, kur – ironijų ironija – dėl „Jaunosios Lietuvos“ redakcijos neatidumo ketvirtoje strofoje įvelta liko vos ne anekdotiškai atrodanti rašybos klaida, gerokai iškreipianti teksto pabaigos prasmę.

Kaip pradedančio literato, ta „Tyluma“ atrodo gana sklandus meniškas keturių strofų eilėraštis. Jame galima įžvelgti ir vėlesnei H. Radausko kūrybai būdingų bruožų, kai dinamiškai kuriamas veiksmas trunka vieną naktį – nuo vakaro tamsos („Suplyšo diena ir užgriuvo naktis...“), nes jau diena „subyrėjo smulkiais žiburiais, / Naktiniai šešėliai subėgo ant tako.“

Kadangi nieko nėra amžino, ir šįkart „ištirpo naktis. Atsikėlė diena. / Plačiom bangomis ryto aidas pratrūko.“

Paskutinėje strofoje debiutuojantis poetas save tapatina su XX amžiaus literatų pamėgtu, daug mačiusiu žemės klajūnu ir prisipažįsta suvokiąs, jog dabar teks eiti į „gyvenimą kitą“.

Deja, jei pirmoje ir antroje strofose eilėraščio žmogui „skamba varpai tylumos“, ketvirtoje vietoj turėjusių būti „Visur aš girdėjau varpus tylumos...“ išspausdinta „vargus tylumos“, kurie jį šaukė „į gyvenimą kitą.“ Pasak amžininkų, už tai H. Radauskas labai pykęs.

Neeilinė asmenybė

Kitų H. Radausko biografijos faktų šiuokart neminime, jų apstu įvairiuose, nesunkiai pasiekiamuose šaltiniuose.

Tik juose, netgi solidžiuose literatūrologiniuose, Panevėžio laikotarpis, kai šis būsimasis neeilinis Lietuvos talentas 1921–1929 m. mokėsi Vyrų gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, iki šiolei arba visai neminimas, arba tik parašoma, kad „mokėsi Panevėžyje“ ar „baigė Panevėžio mokytojų seminariją“.

Dėl to šis straipsnis tebus kuklios pastangos pasvarstyti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis H. Radauskas mūsų mieste augo, mokėsi, brendo, kas ir kokios įtakos turėjo jam einant savu kūrybinės brandos keliu.

O ji vis dėlto solidi – be Lietuvoje ir JAV išleistų kelių rinkinių, eilėraščių yra išversta į 7 pasaulio kalbas – anglų, lenkų, vokiečių, suomių, rusų, latvių ir estų kalbas, be to, svarbus ir Jono Zdanio į anglų kalbą 1986 m. išverstas rinkinys „Chimeras in the Tower“.

Turbūt nesuklysim sakydami, kad retas aktyviau poezijos procesą sekantis literatūrologas nėra rašęs apie H. Radausko kūrybą.

Juk tai – neeilinė lietuvių literatūros figūra, eilėraščiuose savitai kuriamu meniniu vaizdu ir ritmo skambesiu iki šiolei nepralenktas talentas.

Laimė, iki šiolei lyg ir neįspraustas į konkrečių literatūrinių srovių kanonus.

Ir taip yra turbūt dėl to, kad kiekvienas skaitytojas šiandien savaip jaukintųsi XX amžiaus trečiam dešimtmety Panevėžy užaugusį ir iš čia į lietuvių poezijos viršūnes išėjusį H. Radauską, kad kiekvienas ieškotų savo kelio į nepakartojamų temų ir motyvų gelmes.