Lilija Valatkienė: užkalbėjimus girdžiu pelkėse
ON Media
Turinį įkėlė
Panevėžio dailės galerijoje atidaryta dailininkės, menininkės, žurnalistės Lilijos Valatkienės tapybos paroda „Būtasis kartinis. Užkalbėjimai“.
Pelkių ir Antano Mončio švilpių įkvėptos tarpdisciplininio meno kūrėjos parodoje, skambant kompozitoriaus Martyno Liudžio (2003–2024) kurtai muzikai, pristatomi tapybos ir dirbtinio intelekto kūriniai.
Šalia eksponuojamų darbų esantys specialūs QR kodai šiai parodai suteikia išskirtinę galimybę apžiūrint kūrinius išgirsti muziką, kurios menininkė klausėsi tapydama.
L. Valatkienė tiki, kad ši paroda keliaus toliau ir transformuosis, tik šįkart pokyčiams įtakos turės Aukštaitijos sostinė.
Panevėžiui garbė, kad savo parodą pristatote būtent čia. Ar turite kokį asmeninį ryšį su šiuo miestu?
Panevėžys – ne mano miestas. Nei aš čia gimiau, nei turiu giminių, bet gyvenime įdomiai susiklosto – žmonės, su kuriais susipažinau, yra iš Panevėžio.
O ilgametė draugystė su jais peraugo į kūrybinį bendradarbiavimą.
Teko dalyvauti Albino Vološkevičiaus pleneruose „X“. Plenere „Ego“ dirbom kartu su skulptoriumi Romualdu Inčirausku, o plenere „Laisva erdvė“ – su Juozu Lebednyku. Šitos temos mane suvedė su menininkais, draugais ir pačiu miestu.
O patį pirmą kartą parodą „Išrinktieji“ pristačiau 2017-aisiais Panevėžio fotografijos galerijoje. Tai buvo mano pačios atrinkti 90-ies menininkų portretai. Dabar ši paroda yra Stasio Eidrigevičiaus muziejaus „Stasys Museum“ nuosavybė. Tikiu, kad ją kada nors parodys.
Kaip gimė parodos „Būtasis kartinis. Užkalbėjimai“ idėja? Ar ji susijusi su jūsų ankstesne paroda Antano Mončio muziejuje Palangoje?
Taip, susijusi, tačiau paroda dabar transformuota, kadangi erdvės kitokios.
O užkalbėjimai kaip žanras mane visada domino.
Lietuviški užkalbėjimai, nors ir turime bjaurių, tačiau jie labai geri, dažnai naudojami mūsų dainose ir tautosakoje. Mane domina ir užkalbėtojos amatas, per moteriškąją liniją perduodamas iš kartos į kartą.
Užkalbėjimus nuolat girdžiu pelkėse, kurias ir fotografuoju.
Pelkė – pirminis gyvybės šaltinis, iš kurios viskas kyla.
Vaikštinėdama galiu išgirsti, kad netoli yra pelkė, nes ji skleidžia labai įdomius garsus: dūsauja, girdisi traškėjimai, braškėjimai, ūbavimas.
Ta mistika mane visą laiką veda ir „veža“.
Ir tie pelkės garsai man priminė Antano Mončio švilpius. Jie atrodo neišvaizdžiai, bet kokius garsus skleidžia!
[caption id="attachment_425434" align="aligncenter" width="1623"]
G. Kartano nuotr.[/caption]
O kaip prasidėjo jūsų tapybos kelias? Kas paskatino pradėti kurti?
Dvidešimt metų dirbau „Lietuvos ryte“, o mano pirmoji meilė – fotografija buvo su manim nuo mažų dienų, kai iš tėčio gavau dovanų juostinį fotoaparatą.
Į tapybą atėjau vėliau, kai dirbau viešųjų ryšių srityje ir buvau apsupta menininkų.
Stebėjau, kaip jie dirba, kaip vyksta plenerai ir parodų atidarymai, ir, galiausiai, paskatinta draugų, pati pabandžiau.
Pirmą kartą priėjusi prie baltos drobės nesijaučiau nervinga. Tapyboje man patinka intuityviai žengti tą pirmą žingsnį – nesistengti galvoti per daug, o tiesiog paimti kelias spalvas ir leisti rankai judėti. Man svarbu klausytis intuicijos, kurią, manau, išugdžiau per žurnalistiką.
O kaip Panevėžio dailės galerijos erdvė paveikė jūsų parodą „Būtasis kartinis. Užkalbėjimai“? Ar daug kūrinių teko atsisakyti?
Labai geras klausimas – erdvė tikrai veikia ir parodą, ir patį menininką. Jei ji sava, viskas greitai susidėlioja.
Čia – didelė, neskaidyta erdvė, tai turi ir pliusų, ir trūkumų.
Apšvietimas puikus, o tai retas atvejis, kai esi patenkintas, kad tavo paveikslas tikrai šviečia. Muzika skamba labai įdomiai – lipant laiptais ji rezonuoja, kol galiausiai patenka į erdvę.
Jei paroda būtų per abu aukštus, būčiau kitaip dėliojusi, bet prisitaikiau ir, mano nuostabai, viskas puikiai suskambėjo.
Mes, tarpdisciplininiai menininkai, einantys per meninį tyrimą, savo darbuose jungiam žodžius, muziką ir vizualą. Norisi viską parodyti, bet tai blogas bruožas – visko parodyti negalima.
Kai darbai atvažiavo ir pradėjom juos kabinti, dalį teko atmesti. Bet tai ir yra svarbu – darbai turi kvėpuoti, jie turi turėti savo erdvę.
Kas buvo svarbiausia derinant tokius skirtingus darbus vienoje erdvėje?
Eksponuojant darbus labai svarbu derinti spalvas – kad jos nesipeštų, o pereitų viena į kitą, palaipsniui išnyktų ir užleistų vietą kitai.
Su formatais – sudėtingiau, kai jie skirtingi. Nors vienodi, metriniai formatai atrodo tvarkingai, man jie pernelyg nuobodūs. Kai įsijungia įvairesni – horizontalūs, mažesni kvadratai, atsiranda atokvėpis. Tie laipteliai labai reikalingi žiūrinčiam žmogui.
O kokia yra parodos erdvėje skambančios Martyno Liudžio kurtos muzikos istorija?
Martynas Liudžius gyveno mano kaimynystėje.
Jį labai sudomino mano darbas – kaip tapiau ir kaip klausiau Antano Mončio švilpių garsų. Martynas tuo metu rašė repą, tačiau švilpiai jį suintrigavo ir aš jo paklausiau, ar galėtų sukurti muziką pagal tuos švilpius.
Nors tai ir nebuvo jo žanras, bet sutiko pabandyti.
Tai, ką jis sukūrė, čia ir yra, o kol vyks paroda – Martyno kūrinys skambės erdvėje.
Kaskart, kai išgirstu bet kokį garsą, susijusį su tais švilpiais, iš karto prisimenu Martyną ir mūsų pokalbius. Bet iš tikrųjų juk taip ir yra – kol mes žmogų minime, tol jis ir gyvas.
Ar Panevėžyje atidariusi parodą sulaukėte jums netikėtų interpretacijų ar įžvalgų apie savo darbus?
Nustebino panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė.
Ji atėjo į atidarymą puikiai pasiruošusi, sukaupusi žinių apie parodą ir mane pačią. Pažiūrėjo mano svetainę, išstudijavo mano fotografijos, tapybos ir žurnalistikos darbus. Tai nustebino net mano vyrą. Ji pati, būdama poetiškos sielos, pasakė, kad mano pasakojimas labai rezonavo su ja. Kai žmogus kalba visiškai kitaip, tai tik ausis pastatai ir klausais. Tai buvo kažkas kitokio nei įprasti sveikinimai, apsikabinimai.
Tikiu, kad ši paroda tikrai keliaus toliau ir transformuosis, nes ateina visai kitos mintys pasikalbėjus su jos lankytojais.
Jau galvoju, kaip aš ją dar kitaip parodysiu. Tokia grandinė, iš tos pelkės išėjusi į savotišką upę, kuri per Lietuvą plaukia.
Lilija, ar rengdama šią parodą galvojote apie vietinį žiūrovą? Galbūt norėjote nustebinti, atskleisti ką nors naujo ar perteikti svarbią žinutę?
Tas noras nustebinti visada yra – norisi pamatyti žmogų, kuris kažką su džiaugsmu atranda ir dar tuo pasidalina. Kartais lankytojai pamato tai, apie ką net pati nebuvau pagalvojusi. Tai labai džiugina, nes reiškia, kad sustojo, įsigilino, praleido daugiau laiko prie kūrinio.
Visada tikiesi, kad žmonės, pamatę tavo kūrybą, atsivers – gal atpažins save tame jausme, toje nuotaikoje, toje dainoje. Gal jiems kils noras patiems kurti – nueiti į dailės parduotuvę, nusipirkti dažų ir pabandyti.
Parodos atidaryme man įstrigo jūsų išsakyta mintis, kad užkalbėjimai vyksta kasdien. Kaip jie, jūsų manymu, skamba?
Net ir pasisveikinimai yra užkalbėjimai.
Mes „labam rytui“ užkalbam, kad rytas būtų šviesus, gražus, kad sektųsi per visą tą dieną.
Kaip ir atsisveikindami – palinkime gražios nakties.
Mūsų geri žodžiai nuteikia. Žiūrėk, tau nusišypso praeivis, ir kaip miela, nors to žmogaus net nepažįsti. Nusišypsai atgal – ir abiem diena skaidresnė. Visa tai – užkalbėjimai.
Kodėl parodos pavadinimui pasirinkote būtojo kartinio laiko formą, o ne būtojo dažninio?
Būtojo kartinio laiko formą pasirinkau todėl, kad ji, mano manymu, geriausiai atspindi žmogaus gyvenimą – nuo gimimo iki mirties.
Nes tai, kas įvyksta per mūsų gyvenimą, įvyksta tik vieną kartą ir labai stipriai.
Net jei ir galvojam, kad juokiamės ar verkiam daug kartų, bet tai tėra veiksmo kartojimas – vienas stiprus impulsas, viena gili emocija – ji ištinka tik kartą.
Gyvenimas – labai trapus, kaip kibirkštis: suliepsnojam ir staiga nebėra.
Ypač tai pajuntama, kai netenkame jaunų žmonių.
Tada tame būtajame kartiniame ir prisimename juos.
Skambant nostalgiškai Vytauto Kernagio dainai „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, jūsų paveiksle vyrauja tamsa. Kas už tos tamsos slypi?
Labai teisingai pastebėjote.
Kol nesusiejate muzikos su darbu, skamba visiškai kitaip.
„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ – praktiškai vienintelė labai rimta ir liūdna V. Kernagio baladė. Prisimenu, kaip koncertuose žmonės iš inercijos linguodavo, bet Kernagis sustodavo ir pasakydavo: „Jūs nelinguokit, jūs įsiklausykit.“
Paskui žmonės įsiklausydavo į žodžius: apie netektį tos šalies, iš kurios žmonės per prievartą išvežami, apie dulkėtus vieškelius.
Tuose žodžiuose išgirsite ir paveikslą, ir tą tamsią spalvą, ir kraują.
O ką jums reiškia tarpdisciplininis menas? Kaip jis padeda atsiskleisti?
Tarpdiscipliniškumas man labai svarbus. Jis leidžia atsiskleisti daug plačiau nei vienu žanru.
Bet tarpdisciplininis menas nėra tarpžanrinis menas.
Tarpdisciplininis menas labiau paremtas meniniais tyrimais. Todėl ir įtraukiu QR kodus, kad žmogus, išgirdęs tai, ką aš girdėjau tapydama, nukeliavęs per mano paveikslą atrastų kažką savo. Čia toks įdomus kelias klystkeliais: vedi, vedi, ir, žiūrėk, žmogus ateina.
Įdomu stebėti, prie kurio paveikslo žmonės praleidžia daugiausia laiko – tai irgi savotiškas meninis tyrimas. Gal reikės apie tai plačiau pakalbėti ateityje.
Kaip jūsų kūryboje atsirado dirbtinis intelektas? Atrodo, kad drąsiai naudojate tai, ką žmonės dar tik tyrinėja ar net bijo.
Aš leidau dirbtiniams intelektui pasinaudoti savo kūryba.
Man tiesiog buvo įdomu ir smalsu. Tai vėlgi tarpdiscipliniškumas, tyrinėjimas.
Pateikiau jam vaizdą ir raktinį žodį – muziką ir stebėjau, kaip jis traktuos.
Viename paveiksle matote mergaitę su balionu – ji tarsi laiko visą pasaulį, skausmą. O dirbtinis intelektas sugeneravo gaublį, gitaras, smuiko raktus, bet tai buvo be jokio jausmo. Toks tarsi šaltas, statiškas, „kirvinis“ vaizdas.
Antrą kartą dirbtiniam intelektui daviau dar ir tą patį kūrinį, pagal kurį tapiau – Šinid O'Konor „Nothing Compares 2 U“ (liet. „Niekas neprilygsta tau“) ir žiūrėkit, kaip jis sujungė.
Vadinasi, mes tą dirbtinį intelektą nuolat maitiname. Bijau, kad vieną dieną persisotinęs jis mus gali perspjauti. Duok Dieve, kad tai nutiktų labai negreitai.
O kaip vertinate dirbtinio intelekto įtaką šiuolaikiniam menui?
Žmonės dažnai sako, kad dirbtinis intelektas gali padiktuoti idėją.
Gal ir padiktuoja, bet jei pats neturi idėjos, dirbtinis intelektas vargu ar ją sukurs už tave, nes vis dėlto tas idėjas reikia sugebėti įgyvendinti.
Dar pastebėjau, kad kai dirbtiniam intelektui pateikdavau spalvotus darbus – tekstilę, fotografijas – jie dažnai būdavo iškraipomi. Įsijungdavo rytietiški motyvai, keistos linijos, ryškūs perėjimai. Aš pati to nesuprasdavau – atrodė negražu, keista. Vizualiniai viražai tarsi išmesdavo turinį, kurį bandžiau perteikti.
Ar jūsų kūrybinis procesas labiau paremtas spontaniškumu – kai tiesiog pajuntate impulsą kurti čia ir dabar, ar vis dėlto stengiatės tai planuoti ir skirti laiko?
Esu žmogus, kuris mėgsta planuoti – man atrodo, kad be plano nieko ir nepadarysi.
Kūrybai reikia sąmoningai skirto laiko.
Tarkim, jei keliauju ir darau fotoreportažą, tuo metu negalvoju apie tapybą.
Bet kai grįžtu į dirbtuves – ateinu su susikaupusiomis mintimis, idėjomis.
Kūryba juk vyksta ne tik prie molberto – tai nuolatinis darbas.
Mintis kartais užsirašau restorane ant servetėlės, kartais padarau greitą eskizą. O kai jau „ateina gimdymas“, viskas vyksta greitai. Todėl planas būtinas – nes įkvėpimas, kaip aš sakau, ne katinas – neateis, kada nori.
Ar gamta visada buvo svarbi jūsų kūrybinė dalis, ar tai atsirado vėliau? Galbūt su laiku šis ryšys sustiprėjo ir tapo sąmoningesnis?
Manau, ryšys su gamta atėjo su laiku.
Anksčiau ji buvo antraeilis dalykas – kaip miesto žmogui, man labiau rūpėjo architektūra, įvykiai, koncertai.
Viskas pasikeitė, kai nusipirkome sodybą. Juokais sakau, kad tada ir atradau gamtą – bet iš tiesų taip ir buvo. Ypač pandemijos laikotarpiu. Manau, daugeliui tai buvo metas, kai atsivėrė akys – pradėjome daugiau vaikščioti miškuose, klausytis, stebėti. Ir dabar matau – vietos, kurios anksčiau būdavo tuščios, savaitgaliais pilnos automobilių. Tai reiškia, kad žmonės per tą laikotarpį važinėjo, atrado naujų vietų ir dabar ten sugrįžta.
Kūryba jums labiau yra būdas komunikuoti su savimi ar su kitais?
Kūryba tikrai leidžia geriau pažinti save.
Kaip žurnalistė, visą gyvenimą gyvenau kitų žmonių gyvenimus – vis kalbėjau apie juos, klausiau jų istorijų ir jaudinausi dėl jų.
Mes dažnai nepasigiliname į save, nes nuolat dėmesį skiriame kitiems.
Bet dabar, kaip ir gamtą, taip atėjo laikas pažinti ir save.
Ką jaučiate, kai darbai eksponuojami ir juos apžiūrinėja parodos lankytojai?
Tai tarsi apsinuoginimas, kuris visada įvyksta per parodos atidarymą.
Nesvarbu, ar tai būtų vieno paveikslo paroda, ar 50-ies.
Apsinuoginimas juntamas būtent tą akimirką, kai žmonės ramiai vaikšto, šnibždasi, juokiasi, stebi – o aš stebiu juos, man įdomu, ką jie kalba.
Stebėdama nebejaučiu to tiesioginio ryšio su kūriniu, nes visą dėmesį skiriu žmonių reakcijoms, kaip jie jaučia mano darbą.
Labai smagu, kai po parodos prieina ir pasako, ką jautė – man tai tikrai svarbu.
Kitą dieną po parodos atidarymo aš jau visai kitaip matau tą teritoriją.
Jūsų kūriniuose inicialai yra skirtingi – kartais jie apibraukti, kartais dailiai parašyti. Ar tai sąmoningas sprendimas, ar priklausantis nuo nuotaikos?
Man tai nėra esminė kūrinio dalis – nebūtinai svarbu, kurioje vietoje ar kokiu stiliumi jie pasirašyti. Buvo atvejis, kai vieną darbą pasirašiau pilnai, net dailyraščiu, ir kolega sako: „Tu dar moki taip rašyti! Šiais laikais žmonės taip nebemoka.“
Tada jis pasiūlė taip ir toliau pasirašinėti – ir kurį laiką iš tiesų taip dariau.
Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?
Šiuo metu dirbu prie vienos temos, susijusios su fotografija.
Mane sudomino Šventosios Klaros vienuolynas Lenkijoje.
Tai labai senas ir uždaras vienuolynas. Sužinoję, kad ten važiuoju, visi sakė, jog nesugebėsiu į jį patekti ir juolab fotografuoti.
Visgi sutikus miestelio viršaitį, man viskas pavyko. Mane tiesiog sėkmė atvedė į tą vietą.
Dar labai įdomus atradimas tame vienuolyne – 12 kilogramų sidabro ir paauksuota monstrancija, kurią bažnyčiai padovanojo Mykolo Kleopo Oginskio tėvai.
Man leido ją fotografuoti – jos puošyba, graviruotas užrašas padarė didžiulį įspūdį.
Ir tada vienas iš brolių man dar parodė labai seną vienuolyno knygą – nuo įkūrimo laikų, su įrašais, piešiniais, fotografijomis. Tai buvo didelis atradimas!
Kartais, kai nuoširdžiai domiesi, žmonės atveria duris ir pasidalina tuo, kas jiems labai brangu.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Viktorija METIOLKINA-ŠVEDIENĖ
Autorius: Viktorija METIOLKINA-ŠVEDIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
