Svarbu nepersistengti

Svarbu nepersistengti. Nuotr. iš stockcake.com Dažnai girdime, jog kalbą reikia ginti ir puoselėti. Bet net kalbininkai, kurie įžvelgia ne vieną kalbos ydą ar negalią, teigia, jog nereikia perlenkti lazdos, kad neatimtume iš kalbos natūralaus žavesio. Pernelyg išgryninta kalba atrodo negyva.  Turėtume gerai išmanyti gyvosios kalbos dėsnius, kad sukurti šiuolaikiniai naujadarai nesusintų kalbos. Pirmasis kalbos gryninimo  ir naujadarų kūrimo vajus kilo XX a. pradžioje paskelbus nepriklausomybę. Lietuvių kalbos normintojas kalbininkas J.Jablonskis gynė kalbą nuo nevykusių „naujažodžių“, ragino lietuvių kalbos „patriotus“ remtis  gyvąja kalba, neprieštaravo ir tarptautinių žodžių įsitvirtinimui kalboje. Palyginkite sukurtus „naujažodžius“ ir J.Jablonskio siūlytus naujadarus arba tarptautinius žodžius: paišelis – pieštukas, mokslainė, mokslinyčia – mokykla, vaizdenti – vaizduoti, sostapilis – sostinė, ominė – vaizduotė, apšviestūnas – inteligentas, neprigulmybė – nepriklausomybė, prietelius – bičiulis, sūdas – teismas, šilčiarodis – termometras, pirmyneiga –pažanga ir kt. Dabar naujadarus platina medijos, ypač socialiniai tinklai. O pasakojama, kaip sukurtą žodį platino ir pats kalbininkas. Apie 1900 metus vasarodamas netoli Kelmės J.Jablonskis sukūręs degtuko pavadinimą. Nuėjęs į vieną parduotuvę ir klausęs degtukų. Krautuvininkas pirmąkart išgirdęs žodį ir pasakęs, jog neturi. Tada kalbininkas parodęs gulinčią dėžutę. O vėliau krautuvininkas ir pats aiškinęs žmonėms, kad tai ne sierčikai, zapalkos, o degtukai. Paskui ir kitoje krautuvėje J.Jablonskis prašęs degtukų. Taip natūraliai J.Jablonskio sukurti žodžiai įsiliejo į kalbą, kad šiandien vartojame juos ir nežinome, kam už tai padėkoti. Parengė Genovaitė Valantienė

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama