Pagarba gimtosios kalbos žodžių ąžuolą užauginusiam kraštiečiui

Ankstų kovo 24-osios rytą, kai po besniegius Lietuvos laukus klykavo per Juozapines parskridusios pempės, kai iš Varšuvos, Vilniaus, Šiaulių ar Biržų į Panevėžį riedėjo ne vienas lašnojančio lietaus šiek tiek prausiamas automobilis su Tarptautinės tarpdalykinės mokslinės konferencijos „Kalbininkui Juozui Balčikoniui – 140“ pranešėjais, šnekančiais, kad taip anksti į jokį mokslininkų sambūrį lyg ir netekę ruoštis, mes buvome ramūs: tikėjome, kad viskas darniai suplanuota ir diena turėtų praeiti sėkmingai.

Lionė LAPINSKIENĖ
Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“
Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyrius

Tie „mes“ – tai Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos ir Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus idėjos tokią konferenciją tradicinių Lietuvių kalbos dienų proga surengti Panevėžyje palaikytojai-partneriai: Panevėžio kolegija (direktorius dr. Gediminas Sargūnas), Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (direktorius Raimondas Dambrauskas) ir Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka (direktorė Rūta Bagdonienė) su Ėriškių kultūros centru (direktorė Justė Gusevaitė-Grižė) ir šaunia Ėriškių bendruomene.

Atsigręždami atgal ir dabar iš konferencijos dalyvių sulaukdami šiltų atsiliepimų ar žiūrėdami į skvarbia fotografų akimi sugaudytus, jau istorijai liksiančius kadrus, ramiai galim pasakyti: mums, kelioms Panevėžio miesto ir rajono švietimui, kultūrai ir atminties paveldui neabejingoms institucijoms, pavyko tikrai sėkmingai bendradarbiauti ir su šia konferencija ne vienam priminti, kad aną 1885 metų kovo 24 dieną tarp lygumų išsidėsčiusiuose Ėriškiuose Kazimiero ir Marijonos Balčikonių šeimoje gimė būsimasis lietuvių kalbos mokytojas-mokslininkas, žodžių iš visų pašalių užrašinėtojas ir Lietuvių kalbos žodyno redaktorius, niekada savo principų ir pažiūrų neišdavęs Juozas Balčikonis.

Pavyzdžiui, pokariu sovietų valdžiai reikalaujant Lietuvių kalbos žodyno tomus „pagražinti“ ideologiškai būtinais žodžiais, Juozas Balčikonis visai pasitraukė iš redaktoriaus pareigų.

Žinoma, prie jo veiklos sričių dar privalu pridėti ir kitas pareigas: Lietuvos kalbininkų Jono Jablonskio bei Kazimiero Būgos bendraminčio, 1909 metais Seinuose įvykusio legendinio kalbininkų suvažiavimo religijos raštų kalbai sulietuvinti dalyvio, didžių Europos pasakų kūrėjų Hanso Kristijano Anderseno, Šarlio Pero, brolių Grimų ar Haufo pasakų vertėjo, vertimų metodo kaip priemonės geriau pramokti gimtosios kalbos populiarintojo, lietuvių kalbos dėstymo metodikos kūrėjo, tautosakos rinkėjo ir šio darbo organizatoriaus, Panevėžio mokytojų seminarijos atkūrėjo 1919 m. vasarą ir tuometės Panevėžio berniukų gimnazijos direktoriaus.

Ir ne tik – Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir iš Voronežo, į kur buvo pasitraukęs Pirmojo pasaulinio karo metais, 1918-ųjų birželį sugrįžęs į Panevėžį, Juozas Balčikonis iškilo kaip rimtas dalykiškas švietimo darbo organizatorius, kurio rūpesčiu Panevėžyje buvo suburtas aukštos kvalifikacijos mokytojų kolektyvas, kad iš kaimų atvykę moksleiviai turėtų kur mokytis.

Juozas Balčikonis, pasak ir dabar dar jį prisimenančių vyresnių ėriškiečių, labai norėjo, kad žmonės kuo daugiau skaitytų, šviestųsi, lavintųsi. Gal todėl ir dovanų kitokių į savo gimtinę neveždavęs – tik knygas ar žodyno tomus.

Be abejo, dar trumpai stabtelėkime kiekvienoje konferencijos stotelėje ir prisiminkime, ką veikė ir iš kur kokių įspūdžių išsivežė 14 pranešėjų.

Konferencijos darbas tęsėsi per kelias stoteles.

Startas – Panevėžio kolegijoje, kur dalyvius pasveikinęs direktorius dr. Gediminas Sargūnas priminė anuometinėje Mokytojų seminarijoje Juozo Balčikonio praleistus vaisingus darbo metus, bibliotekos vedėja Vilija Raubienė jaukioje Jono Jablonskio auditorijoje supažindino su jos atsiradimo istorija, taip pat pristatė ją menančias dvi parodas.

Kolegijos dėstytoja Reda Jonušauskienė perskaitė pranešimą apie tai, kad pedagogų rengimo tradicijos gyvos ir šiandien, o režisierės Astos Simonaitės parengtos studentės parodė įspūdingą teatrinį etiudą „Balčikonio teisybė“.

Antroji stotelė buvo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.

Po šiltų sveikinimų konferencijai tęsiant darbą, perskaityta dar 13 pranešimų.

Jų autoriai – ne tik žinomi šalies kalbininkai lituanistai (prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė, dr. Violeta Meiliūnaitė, dr. doc. Irena Kruopienė, doc. dr. Vilma Zubaitienė, dr. Jolita Urbanavičienė, Rita Urnėžiūtė), bet ir kitų sričių tyrėjai – istorikai (dr. Arūnas Bubnys, Jūratė Gaidelienė), dvasininkas (kun. Rimas Mikalauskas), folkloro tyrėjas (Povilas Krikščiūnas), bibliotekininkė (Vidmanta Trečiokienė). Beje, Agnieška Rembialkovska į konferenciją atvyko iš Varšuvos universiteto, o šių eilučių autorė parengė bendrą pranešimą su Latvijos universiteto asoc. prof. dr. Edmundu Trumpa.

Taigi išskirtinis šios konferencijos bruožas – ryškus tarpdalykiškumas, tai reiškia, kad mūsų kraštiečio kalbininko akademiko Juozo Balčikonio atskirus gyvenimo ar darbų etapus aptarė, analizavo ir naujai vertino įvairių sričių tyrėjai. Jie – iš Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvių kalbos draugijos, Biržų evangelikų reformatų parapijos, Panevėžio kolegijos, Juozo Balčikonio gimnazijos, Panevėžio kraštotyros muziejaus, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos.

[caption id="attachment_430988" align="aligncenter" width="1392"] Vieno garsiausių lietuvių kalbos puoselėtojų Juozo Balčikonio darbai prisiminti ir aptarti Panevėžyje surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje. G. Lukoševičiaus nuotr.[/caption]

Žinoma, į konferenciją atvykusiųjų atminty liks ir įspūdinga viešnagė šiltai pasitikusioje Juozo Balčikonio gimnazijoje, kur kalbininkės dr. Violeta Meiliūnaitė ir dr. Jolita Urbanavičienė gimnazistams vedė netradicinę lietuvių kalbos pamoką, kur muziejuje, sutikti direktoriaus Raimondo Dambrausko ir mokytojo Algimanto Kolinio, svečiai galėjo pasėdėti prie tikro Juozo Balčikonio stalo.

Liks ir akimirkos prie Juozo Balčikonio paminklo Kranto g., dailaus koplytstulpio gimtųjų namų vietoje Ėriškiuose ar susikaupimo minutė su uždegta žvakute ant šio didžio lietuvių kalbos ąžuolo kapo.

Gražus buvo ir konferencijos dalyvių susitikimas Ėriškių bibliotekoje, kur aplankytas specialiai šiai progai atnaujintas Juozo Balčikonio atminimo kambarys, kur vaišintasi nepakartojamais duoniukais, iškeptais pagal Balčikonio receptą, kur gėrėtasi Ėriškių polkos akordais ir žiūrėtas Veliuonos kultūros centro spektaklis „Gied volungėlis ant uolos“ (rež. Andrėja Stulginskienė).

Sakoma, jog ąžuolo giliukus skaičiuojame rudenį.

Tad ir mes, to meto sulaukę, tikimės vartyti šioje konferencijoje perskaitytų pranešimų pagrindu parengtų straipsnių knygos „Kultūros studijos Panevėžyje: Juozas Balčikonis“ puslapius.